Vis dėlto, jei pritrūktų politinės valios įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, S.Skvernelis sako neatmetantis galimybės dar šioje kadencijoje matyti ir naują valdančiąją koaliciją. Apie šias ir kitas politines aktualijas pokalbis su ministru pirmininku laidoje „Dėmesio centre“.
– Premjere, bene svarbiausia žinia, kad buvo rastas Vasario 16-osios akto, tikėtina, originalas. Tai dabar paminklas Lietuvos valstybės šimtmečiui jau praktiškai pastatytas? Esminis įvykis jau įvyko?
– Manau, kad tai tikrai geras startas. Morališkai mums visiems buvo svarbu, kad šis dokumentas jau atrastas ir būtų grąžintas į Lietuvą. Jūs savo laidoje aptarinėjote, kaip atrodo viskas paprasta, nuvažiavo profesorius, pažiūrėjo ir yra. Tačiau žinant kiek daug buvo įdėta mokslininkų, istorikų, teisėsaugininkų, kiek buvo tikrinama informacija, kur gali būti, tai aš manau, kad tai ne vien atsitiktinė sėkmė. Tai yra kryptingo darbo rezultatas. Džiaugiuosi, kad žmogus tą surado. Dabar tikslas yra pasiekti, kad aktas atsidurtų Lietuvoje ir niekada iš jos nedingtų, o mes niekada neprarastume savo nepriklausomybės.
– Ar kalbėjote su Užsienio reikalų ministerija ar užsienio diplomatais, kaip jie vertina galimybes susigrąžinti aktą artimiausiu metu? Žinau, kad neoficialūs pokalbiai jau vyksta.
– Kai su oficialiu vizitu buvau Berlyne, kalbėjausi su mūsų ambasadoriumi apie tai, nes tada kaip tik buvo paskelbtas konkursas dėl galimos piniginės premijos. Tada ambasadorius išsakė tokias mintis, kad yra archyvas, kuriame yra tvarkingai laikomi dar Prūsijos laikų dokumentai ir, kad ten vertėtų to akto paieškoti. Tai šiandien ambasadorius daro tuos darbus, kuriuos jo lygmenyje reikia daryti. Dabar negaliu pasakyti tų teisinių procedūrų, bet kiek žinau tai ir kitos institucijos jau yra užmezgusios kontaktus. Žinant kas tai yra Vokietija istoriškai ir kokie santykiai yra dabar, tai matyt mes galime pagrįstai tikėtis, kad šito dokumento lietuviškas variantas atsidurs Lietuvoje.
– Lietuva gali kalbėti tik apie lietuvišką versiją, o vokiškąją versiją palikti Vokietijos archyvams. Taip būtų gana logiška.
Tai būtų tikrai prasminga Vokietijos dovana Lietuvai. Simboliškai, matyt, prasminga, kad šis aktas buvo Vokietijoje ir net neabejoju, kad jis tikrai bus Lietuvoje.
– Tai būtų tikrai prasminga Vokietijos dovana Lietuvai. Simboliškai, matyt, prasminga, kad šis aktas buvo Vokietijoje ir net neabejoju, kad jis tikrai bus Lietuvoje.
– Pakalbėkime ne apie tokius linksmus dalykus. Kas vyksta tarp jūsų ir jūsų frakcijos? Kaip pats apibūdintumėte?
– Vyksta intensyvus, nelengvas darbas.
– Įtampa auga?
– Nėra nei vienos frakcijos be įtampų. Frakcija be įtampos yra mirusi. Vyksta diskusijos. Manau, kad faktas, jog reikia keisti patį bendravimo modelį, nes frakcijos nariai labai dažnai negirdi arba nežino to, ką tarkime mes su frakcijos seniūnu dažnai komunikuojame dviese. Faktas, kad tas žmonių įtraukimas į tą procesą turi būti didesnis.
– Jūs aptariate su Ramūnu Karbauskiu ir jau įsivaizduojate, kad su frakcija suderinta, bet taip nėra.
– Tai toli gražu nesuderinta. Štai paskutinis Švietimo komiteto akibrokštas. Partijos pirmininkui išvakarėse tikrai ilgai buvo aiškinta, kokios tokių sprendimų pasekmės turi būti, bet, nepaisant to, tie sprendimai vyksta. Galbūt tie žmonės, kurie balsavo komitete, apie tai net nežino. Aš manau, kad tai yra darbinė atmosfera.
Frakcija yra didelė, bet yra kai kurie simptomai, kurie man tiesiog natūraliai leidžia suabejoti dėl to pasiryžimo, kuris buvo rinkiminės kampanijos metu. Tuos konkrečius darbus reikia padaryti. Matyt ta žinia, kuri yra siunčiama, aš taip pat atvirai kalbu ir su frakcija, kad turime padaryti tai, ką užsibrėžėme. Turime atsiriboti nuo tam tikrų asmeninių, nebūtinai blogų interesų ar patirčių. Kalbant apie tą pačią švietimo pertvarką, tai praktiškai visi frakcijos nariai yra baigę aukštąsias mokyklas, mes visi esame iš kažkokių universitetų.
Žiūrint pragmatiškai, tai galime gulti kryžiumi dėl vienos ar kitos mokyklos, bet jei mes kalbame ne apie mechaninį tinklo išsaugojimą, bet apie kokybės keitimą, tai reikia pakilti nuo tų asmeninių ambicijų ir nuo regionų bei apygardų ir priimti tuos sprendimus, kuriuos valstybei reikia priimti. Tai nėra lengva.
– Pone Skverneli, jūs kritikuojate, kaip organizuojamas darbas frakcijoje. R.Karbauskis garsiai kalba, kad jūs esate jaunas ir karštas, nors jis pats už jus vyresnis pusmečiu. Tai neatrodo, kaip idealūs politinių partnerių santykiai.
– Tas modelis parodė, kad nėra jis iki galo veikiantis. Galbūt anksčiau partijoje spręsdavo vienas žmogus, bet dabar tos demokratijos yra daugiau, įsiliejo daugiau žmonių. Frakcijoje yra beveik pusė nepartinių žmonių, natūralu, kad tos žinios, tos įtraukties trūksta. Tą reikia pripažinti.
Aš stengiuosi kuo daugiau laiko skirti buvimui Seime, ministrai taip pat. Su visais komitetais santykiai yra darbiniai, išskyrus vieną, kur mes turime visišką nesusipratimą, nesuvokimą, kokia yra Seimo, kaip įstatymų leidžiančiosios ir parlamentinę kontrolę vykdančios institucijos, misija, kad yra valdžių atskyrimo principas, ir komitetas negali vykdyti Švietimo ir mokslo ministerijos funkcijų. Su visais kitais yra viskas gerai. Ministrus skatinu būti Seime, nes be bendro darbo tikrai yra sunku. Aš, kaip jaunas politikas, manau, kad to dialogo su Seimo nariais turi būti daugiau.
– Sieksite, kad Eugenijus Jovaiša būtų pakeistas kitu komiteto pirmininku?
– Manau, kad šiandien matome problemą, ir tą problemą vienaip ar kitaip reikėtų išspręsti. Ar tokiu sprendimu, ar ieškoti dialogo, ar moderatoriaus, sprendimai gali būti įvairūs. Bet reikia įvertinti rizikas, kurios buvo įvardintos, kas gali būti, jei toks sprendimas bus priimtas.
– Kuo jūs pats aiškinate norą išsaugoti dabartinį universitetų tinklą? Konkrečiai išsaugoti Edukologijos universitetą?
– Aš tokias prielaidas jau padariau trečiadienį. Matyt tai susiję su tuo, kad žmogus ten visą gyvenimą dirbęs.
– Na, bet ne jis vienas, yra visas komitetas.
– Tačiau tie balsai, kurie nulėmė, tai yra mūsų frakcijos narių balsai. Galbūt ir iš mūsų pusės trūko komunikacijos. Kiek mane informavo ministrė, tai jie nelabai galėjo ir pasisakyti. Aš taip pat nieko nežinau ir apie finansinį planą. Kol kas mes turime tą oficialią seną versiją, kad sujungimui reikia apie 50 milijonų, dabar jau lyg ir nereikia, ar reikia 4, bet aš to irgi nežinau.
Prašymas man atrodo buvo labai logiškas, suprantamas – palaukime balandžio 28 d., darbo grupė baigs savo darbą, pateiks Vyriausybei visą viziją, ir tada vyriausybė padarys projektą, kad nebūtų tai vien tik idėja, ir atėję į Seimą kalbėsime ir diskutuosime. Galbūt mes turėsime ir radikalesnį variantą, bet tikrai visada yra galimybė girdėti argumentus ir ieškoti protingų sprendimų. Mes matome visumą ir pati akademinė bendruomenė, savivalda, studentai, jie indikuoja kitus signalus.
Tikrai matosi, kad reikia padaryti sprendimą, jei norime kitos kokybės. Mes galime palikti tą patį tinklą, jei sugebame kitais būdais pasiekti efektyvų universitetų finansinį valdymą arba turime iš biudžeto finansuoti ir tuščiai švaistyti pinigus. Matome, kad 35 proc. universitetų lėšų skiriama ne studentų mokymui, tiriamajam darbui, docentams, profesoriams arba tyrėjams, o administracijos ir infrastruktūros išlaikymui. Tai tokios proporcijos netenkina.
Pasakymas, kad tai yra autonominiai universitetai ir jie patys turi teisę spręsti, tai sutikčiau, jei jie būtų finansuojami ne iš biudžeto. Tada jie gali daryti ką nori, bet mes kalbame apie biudžetą ir apie kokybę. Kaip pasiekti kokybę, kai turime virš 2 tūkst. besidubliuojančių programų, programoje po 3-5 studentus. Tas pas Edukologijos universitetas, kuris yra stiprus kai kuriose atskirose programose, tai reikia išsigryninti ir tas programas palikti. O ten, kur nesugebame parengti nei fizikos mokytojo, ar neturime nei vieno kandidato stoti į kažkurią programą, tai yra tikrai kažkas negerai.
– Premjere, jūs ketinate ateiti su gana radikaliu siūlymu ir bandyti ieškoti kompromiso. Iš anksto siūlyti tai, kas, žinosite, nesulauks palaikymo?
– Mes ateiname į Seimą su tuo, kad štai, reikia padaryti tokius veiksmus ir mes tikimės, kad bus ne vienas universitetas, bet 2-3 universitetai 500-uke, kad stojančiųjų kartelė bus tokia, įsidarbinamumo procentas po universiteto bakalauro ir magistro bus toks ir t.t. Ir pasakome, kad tam pasiekti reikia turėti 8 ar 6 universitetus.
Bet tada atsiranda diskusijų ypač dėl regioninių universitetų. Taip, pavyzdžiui, Klaipėda. Aš nė kiek neabejoju ir ne kartą sakiau, kad yra stiprios programos, kurias yra prasmė turėti. Turėti jūrinį, techninį universitetą jungiant kolegijas ir patį universitetą. Bet jei mes norime, kad tas universitetas rengtų menininkus, žurnalistus, kineziterapeutus ir t.t., tai pažiūrėkime, ar tai negali būti rengiama kitame universitete.
Modelis, kad tie žmonės, atvažiavę į Vilnių ar Kauną, vėl grįžtų į Klaipėdą, tai čia jau klausimas. Tai mes tikrai nesakysime, kad ateiname su 2, o deramės dėl 6. Mes norime pasidaryti realų modelį, o toliau klausytis argumentų. Nesakau, kad Vyriausybės nuomonė yra teisinga ir neklystanti. Išgirstame argumentus ir žiūrime, jei matome perspektyvą, pagal demografinius skaičius, pagal verslo poreikį, pagal darbo vietas, kurios yra regione, pagal pridėtinę vertę, jei ten reikia, tegul ten būna 9 ar 15 tų universitetų. Bet mes turime kalbėti apie konceptualius dalykus, o nesuvesti į kiekį, čia ne esmė.
– Vadinasi, jūs matote, kad neįtikinsite Seimo dėl esminės reformos?
– Manau, kad įtikinsime Seimą dėl esminės reformos. Aš tikrai sakydamas tuos skaičius noriu pabrėžti, kad ne skaičiai yra esminis dalykas. Daug kas bando suvulgarinti ir pasakyti, kad turi būti 2 universitetai. Jei tikslas tik skaičius ir iš to jokių pasekmių, tai gal tegul būna 1.
Bet mes kalbame apie kitą mokslo kokybę, kitą tiriamąjį darbą, galiausiai tuos pačius tyrėjus ir profesorius. Paklauskime mes to profesoriaus, kaip jis ketino keliauti iš Vokietijos į Lietuvą – autobusu. Matyt profesoriaus alga tokia, kad neleidžia lėktuvo bilieto nusipirkti. Tai apie ką mes kalbame?
Paklauskime mes to profesoriaus, kaip jis ketino keliauti iš Vokietijos į Lietuvą – autobusu. Matyt profesoriaus alga tokia, kad neleidžia lėktuvo bilieto nusipirkti. Tai apie ką mes kalbame?
– Prie kurį laiką buvo kalbų apie galimą koalicijos subyrėjimą dėl tam tikrų konfliktinių situacijų su socialdemokratais. Dabar su savo paties frakcija. Ar nėra taip, kad vyriausybė gyvena savo atskirą gyvenimą nuo parlamento ir ten jūs beveik neturite palaikymo toms jūsų garsiai reklamuojamoms esminėms reformoms?
– Vyriausybė gyvena ne atskirą gyvenimą. Jei paklausus Seimo narių, kiek jie kartų, turiu omenyje valdančiuosius, buvo vyriausybėje kaip komitetų atstovai ir kartu, kaip frakcija ir kiek aš ir ministrai būna Seime, tai tikrai galiu sakyti, kad gyvename bendrą gyvenimą.
Dėl palaikymo ir nepalaikymo, tai šiandien turime tokį faktą, kad po pateikimo, vyriausybės teiktam projektui dėl miškų urėdijų reformos yra pritarta, dabar darbas vyksta komitetuose. Manau, kad žiūrint tas tendencijas, net neabejoju, kad tas reformos etapas pavasario sesijoje bus pabaigtas. Lygiai taip pat galvoju apie aukštąjį mokslą, tik pats įgyvendinimas tikrai užtruks. Suprantame, kad procesas ne vienos dienos, kad paimti ir nuo liepos 1 d. pertvarkyti universitetų.
– Bet jūs sakote, kad sprendimai turi būti priimti, įstatymai atitinkamai pakeisti jau pavasario sesijoje ir iki vasaros bus aišku, ar jums pavyks ar ne?
– Manau, kad valstybinių įmonių pertvarka yra pavasario sesijos ambicija. Dėl universitetų, tai yra turėti tuos įstatymų projektus, dėl kurių galėtume diskutuoti, tai ar bus pavasario ar rudens sesija, dar reikia diskutuoti. Čia tikrai yra derybos su Seimu, kaip mums pavyks ieškoti sprendimų ir įtikinti tuos narius, kurie abejoja. Bet aš esu optimistas. Bijau tik vieno, kad nebūtų prarandamas ryžtas ir tas nusiteikimas, kuris buvo deklaruotas.
– Ar sulaukiate siūlymų iš bendražygių kurti S.Skvernelio frakciją?
– Yra tokių pasiūlymų, yra kalbų, bet manau, kad tai kol kas yra ankstyva. Seimui dabar ketvirtas mėnuo, vyriausybė perkopė 100 dienų ir nenorėčiau, kad būtų tokie sprendimai. Bet frakcijos narių yra nemažai ir tai jau ne vienetai ir ne dešimtys, kurie nori matyti tą rezultatą, kurį mes žadėjome žmonėms. Man yra džiugu, kad tokių Seimo narių yra, nes ir aš esu orientuotas į rezultatą, o ne procesą.
– Kalbėjote apie kažkokį tokio darinio galimą bendradarbiavimą su Tėvynės sąjunga?
– Ne, mes su Tėvynės sąjungos lyderiu kalbėjome labai konkrečiai, apie valstybės įmonių pertvarką, apie aukštąjį mokslą ir apskritai švietimą. Planuojame ir toliau susitikinėti. Buvau susitikęs ir su Vilniaus meru ir Liberalų sąjūdžio pirmininku, kalbėjome apie nacionalinius projektus ir reformas, kurių reikia. Tą dariau, darau ir darysiu. Net ir kalbant apie opozicines partijas. Jei tikslas yra aukštesnis, nei siauras partinis, tai mes turime sutarimą.
– Pats jau esate sau atsakęs į klausimą, kad šios kadencijos metu bus ir kita koalicija, bet tai tik laiko klausimas?
– Manau, kad dar tikrai anksti apie tai kalbėti. Jeigu reikės daryti tuos darbus, kuriuos reikia padaryti ir nebus politinės valios, tai matyt gali prasidėti tokie procesai. Kol kas turime prielaidas visus tuos darbus padaryti.
