Artėjančių švenčių proga Kauno arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius mielai sutiko atsakyti į „Lietuvos žinių“ klausimus.
Ką Jums reiškia Kalėdų šventė?
Neperdėsiu sakydamas, kad jei nebūtų Kalėdų, nebūtų ir Kauno arkivyskupo. Jaunystėje pasirinkau kunigystės kelią, jo pradžia – Kalėdų šventimas vaikystėje. Patarnaudavau per Mišias ir klausydavausi nuostabių kalėdinių giesmių. Vėliau vaikiškas tikėjimas pamažu subrendo į pasiryžimą pasišvęsti Evangelijos žinios skleidimui apie Betliejuje gimusį ir už mus mirusį Jėzų Kristų.
Ką būtinai turime padaryti prieš Kalėdas?
Visų pirma Kalėdoms reikia pasiruošti. Tai ne tik dovanėlių ir valgių šventiniam stalui pirkimas. Saikingai ir jų reikia. Tačiau esminis pasiruošimas yra dvasinis, jei žmogui Kalėdos yra ne tas pats, kaip bet kuri nedarbo diena ar civilinė šventė, jei tikime, kad Kristaus Gimimas buvo svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje, praeityje lėmęs milijardų žmonių svarbius apsisprendimus, ir dabar turintis nepaprastai didelę svarbą didžiosios pasaulio dalies žmonių gyvenime. Ne tik dalyvauti adventiniame susikaupime ar atlikti prieškalėdinę išpažintį, bet ir atsigręžti į silpniausius žmones, kurie gyvena šalia mūsų. Mūsų gyvenime Kristaus yra tiek, kiek parodome dėmesio žmonėms, esantiems gyvenimo pakraščiuose.
Ar per Jūsų darbo metus pasikeitė šios šventės tradicijos?
Manau, kad esminiai dalykai nepasikeitė ir negali pasikeisti. Tradicija per Kalėdas aplankyti bažnyčią, susikaupti prie Betliejaus prakartėlės, laužti Kūčių paplotėlį, simbolizuojantį Kristų, pamąstyti, koks yra mūsų santykis su Betliejaus Kūdikiu, yra esmė. Keičiasi tik antraeiliai dalykai. Kai kas ir per Kūčias ant stalo pastato degtinės butelį, kai kas tiesiog pasiklysta tarp kalėdinių pirkinių. Naujos tradicijos dažniau užklysta ten, kur žmonės neturi rimto krikščioniško tikėjimo. Tada tinka bet kokia, kad ir nevykusi naujovė.
Ar keičiasi Kalėdas švenčianti visuomenė?
Be abejo, XXI amžiaus pradžios žmonės yra ne tokie, kokie buvo praėjusio amžiaus viduryje ar anksčiau. Nepaisant visapusiškos didelės pažangos, blogis šiandien žmones veikia stipriau nei gėris. Laisvė visiems suteikia daug galimybių rinktis, o galingos komunikacijos priemonės – internetas ir televizija – mus supažindina, kas vyksta bet kuriame pasaulio kampelyje. Gaila, kad šios priemonės dažniau kalba ne apie gėrį, bet apie karus, streikus, žudynes, avarijas ir kitus neigiamus dalykus. Žmogui pradeda atrodyti, kad gyvenimas – tik nuolatinė blogio pergalė. Tai viena svarbesnių priežasčių, kodėl visuomenė keičiasi ne visada į gera. Stovėti gėrio pusėje reikia pastangų, o šiandieninis žmogus viską nori gauti lengvai. Šiandien gyvename gana sekuliarioje visuomenėje ir rimtai tikėjimą praktikuojančiųjų yra nedaug. Daugumą tikinčiųjų sudaro vadinamieji kalėdiniai-apeiginiai katalikai, kurie didžiąją metų dalį mažai vadovaujasi Kristaus evangelija. Tačiau šioje dvasiškai silpnoje visuomenėje yra pakankamai sąmoningų katalikų.
Kokia turėtų būti Kalėdų šventė šeimose?
Kalėdų pirmąją dieną arba Kalėdų naktį visa šeima eina į bažnyčią, kur drauge su parapijos bendruomene švenčia Kristaus Gimimo šventę. Po Mišių grįžtama į namus ir visa diena praleidžiama su savo šeima. Tėvai turėtų pasirūpinti šventės programa, kad vaikai nenuobodžiautų. Šioje programoje tinka tik tos televizijos laidos, kurios skirtos specialiai Kalėdoms. Šiaip televizija neturėtų būti Kalėdų šventės svarbiausias akcentas. Kalėdų pirmąją dieną netinka eiti nei į parduotuves, nei į svečius. Tam yra skirta antroji Kalėdų diena. Patariama šią dieną taip pat dalyvauti Kalėdų šventime bažnyčioje, o po to galima aplankyti artimiausius draugus ir juos pasveikinti su šv. Kalėdomis.
Kaip Bažnyčia vertina dovanų teikimą?
Tradicija teikti dovanėles per Kalėdas yra sena ir labai tinkama, nes mūsų dovanos simbolizuoja dangaus dovaną pasauliui – Betliejuje gimusį Jėzų Kristų. Nereikia pirkti labai brangių dovanų. Kalėdų dovanėlės, įteikiamos su meile, gali būti labai kuklios. Tėvai turėtų neužmiršti paaiškinti vaikams, ką reiškia dovanų pasidalijimas su šeimos nariais ar kitais artimais draugais. Dovana – tai meilės ženklas, o Kalėdų naktį gimęs Betliejaus Kūdikis taip mylėjo žmones, jog vėliau už juos paaukojo net savo gyvybę.
Kaip Jūs pats švenčiate Kalėdas? Ar gaunate dovanų?
Mano Kalėdose yra visa, kas jose privalo būti: pradedant Kūčiomis, pačiu Kalėdų šventimu su arkikatedros bendruomene ir baigiant dovanėlėmis. Kūčias paprastai valgau ne vieną kartą. Jau tapo tradicija Kūčias valgyti su seminaristais, Kauno medicinos universiteto klinikų ligoniais ir gydytojais, Vytauto Didžiojo universiteto bendruomene, Kauno varguomene. Pačią kukliausią Kūčių vakarienę valgau kurijoje su keliais artimais bendradarbiais. Prieš Kalėdas ir per pačias šventes atėjusieji pasveikinti kartais įteikia kokią nors kuklią dovanėlę.
O požiūris į Kalėdų Senelį?
Kalėdų Senelis – labai graži tradicija ir ją reikia palaikyti. Vaikams būtina papasakoti šios tradicijos kilmę. Kadaise vyskupas šv. Mikalojus per Kalėdas apdovanojo neturtingus žmones, o paskui prigijo paprotys per Kristaus Gimimo šventę dalytis kokiu nors gėriu su jo stokojančiais, kad juos pradžiugintume. Labai tiktų, kad Kalėdų Senelis aplankytų ne tik vaikus, bet ir ligonius ar šiaip kenčiančius žmones. Jiems itin reikia patirti Kalėdų džiaugsmą.
Būtų malonu išgirsti Jūsų kalėdinį linkėjimą skaitytojams.
Visiems Lietuvos žmonėms linkiu šviesių ir viltingų šv. Kalėdų. Nors ekonominiai rūpesčiai bando atimti viltį, tebūna ji didesnė už visas šiandienos bėdas. Betliejaus Kūdikis atėjo į žemę dideliame varge, todėl jei šiandien patiriame kokio nors vargo, mes tarsi įgyjame daugiau teisės būti šalia Kristaus. Visiems linkiu palaimingų 2009-ųjų.
