Nešvaistė laiko veltui
Iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą sugrįžęs Rokas kol kas niekur nestudijuoja, tačiau dėl srities, su kuria nori sieti savo gyvenimą, nė kiek neabejoja. Tai – krepšinis.
„Krepšinį pradėjau žaisti, kai man buvo 7 metai. Man viskas labai patiko nuo pirmos treniruotės, tada ir pamilau šį sportą. Pats esu baigęs Sabonio krepšinio centrą, jame praleidau 11 metų“, – apie patirtį, įgytą dar būnant Lietuvoje, pasakojo pašnekovas.
Paklaustas, kokiais sportiniais pasiekimais gali pasidžiaugti, vaikinas per daug neatvirauja. Jo manymu, dar reikia daug dirbti ir tobulėti. Vis dėlto pats pripažįsta, kad kvietimas prisijungti prie Lietuvos dvidešimtmečių rinktinės – jau įvertinimas. „Kvietimas į Lietuvos dvidešimtmečių rinktinės stovyklą, manau, parodo, kad einu teisingu keliu. Aš tikrai sieju ateitį su krepšiniu. Mano svajonė tapti profesionaliu krepšininku, o baigęs karjerą, manau, norėčiau tapti treneriu“, – apie planus kalbėjo Rokas.
Kvietimas į Lietuvos dvidešimtmečių rinktinės stovyklą, manau, parodo, kad einu teisingu keliu.
Itin naudinga patirtis
Šiuo metu Rokas itin džiaugiasi gavęs galimybę savanoriauti tame pačiame Sabonio krepšinio centre, kuriame kadaise praleido tiek daug laiko. Tačiau šį kartą Roko užduotis buvo kita – pasisemti ir kitokios patirties nei anksčiau, bent trumpam į krepšinį žvilgtelėti iš trenerių pusės.
Paklaustas, kaip iš viso sugalvojo savanoriauti, Rokas pasakoja tiesiog ieškojęs įdomios, pageidautina su krepšiniu susijusios veiklos. „Kadangi niekur nedirbu, šiuo metu ir nesimokau, tiesiog ieškojau veiklos, nenorėjau švaistyti laiko veltui. Tada pagalvojau, kad visai neblogai būtų įgyti bent kiek trenerio darbo patirties. Galvojau, kad tai man būtų labai naudinga“, – kokios mintys kilo tik grįžus iš už Atlanto, pasakojo jaunasis krepšininkas.
Mintys apie savanorystę pradėjo suktis jau būnant Lietuvoje, Rokas tikina žinojęs, kad tai – vienas iš tinkamiausių būdų įgyti patirties kurioje nors srityje. „Projektą „Atrask save“ atradau per Darbo biržą. Iš karto pagalvojau, kad ši savanorystė man būtų labai naudinga. Taigi, nieko nelaukęs ėmiau ir užsirašiau“, – prisiminė Rokas.
Įdomiausia – vesti treniruotę
Tai ir buvo įdomiausia, nes tada pasijauti lyg būtum tikras treneris.
Savanoriaudamas Rokas buvo trenerio asistentu. Vaikinas prisimena, kad iš pradžių jam tiesiog tekdavo stebėti treniruotes iš šalies, jis padėdavo sudėlioti stovelius, bokštelius, bet ilgainiui vaikinui tekdavo vis įdomesnė veikla. Treneris leisdavo Rokui pačiam pravesti kai kuriuos pratimus. „Kartais būdavo, kad vesdavau net ir visą treniruotę. Tai ir buvo įdomiausia, nes tada pasijauti lyg būtum tikras treneris. O tam, beje, reikia turėti ir vaizduotės, nes kai kuriuos pratimus turėdavau sugalvoti ir pats“, – tikino R.Grabliauskas.
Taip pat Rokas turėjo ir įvertinti, ar vaikams patinka, tinka skiriami pratimai, kokią jie duoda naudą.
„Aš manau, kad ši savanorystė man atnešė tikrai didelę naudą, nes galėjau dirbti greta tikrai labai gero ir patyrusio trenerio Dariaus Sirtauto. Neabejotinai pasisėmiau daug reikalingos informacijos“, – savanorystę vertino vaikinas. Pasak jo, įgytos kompetencijos pravers ne tik kaip sportininkui, bet ir kaip svajojančiajam kada nors dirbti trenerio darbą.
Projekto „Atrask save“ tikslas – mažinti nuo 15 iki 29 m. nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių skaičių Lietuvoje. Lietuvos darbo biržos ir Jaunimo reikalų departamento vykdomas projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšomis. Daugiau informacijos apie projektą čia.
