Dienraštis „Vilniaus diena“ rašo, kad judėjimui pradedant skaičiuoti trečią dešimtį, jo vardas vėl ima šmėžuoti aktyviame politiniame gyvenime. Ar Sąjūdis išties tapo tik prekės ženklu, kurį it ženkliuką galima išsitraukti iš stalčiaus, vėl segtis prie krūtinės ir veržtis į lyderių gretas?
„Manipuliuoti Sąjūdžio vardu neskoninga“, – sakė vienas iš 35-ių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, architektas, vėl atgimusios roko grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas.
Ką jums asmeniškai reiškia 1988 metų birželio 3 diena?
Nesu nei didvyris, nei išskirtinis – taip susiklostė gyvenimas, kad pakliuvau į Sąjūdžio sūkurį. Vietoj manęs galėjo būti kas nors kitas. O ši data žymi pradžią. Sąjūdžio laikus visi prisimename šviesiai, su nostalgija – kaip pirmąją meilę.
Kodėl jūs, kaip daugelis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, nepasukote į politiką?
Iš prigimties nesu politikas. Politiko darbas reikalauja ne tik tam tikrų gebėjimų, bet ir atitinkamų charakterio savybių. Širdyje esu menininkas – paniškai nemėgstu susirinkimų, kolektyvinių svarstymų. Jais stengiuosi kuo mažiau apsikrauti.
Kito Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Zigmo Vaišvilos bandymas grįžti į politiką panašiems žygiams neįkvepia?
Tikrai ne. Politikai nesubrendau. Jaučiuosi subrendęs paskaityti vieną kitą paskaitą studentams. Ne apie Sąjūdį – apie estetiką, rinkodarą, verslą. Formuluoti politines idėjas – ne man.
Pastebite, kad Sąjūdis šiais laikais tapęs tarsi prekės ženklu, kuriuo manipuliuojama siekiant susikrauti politinį kapitalą?
Tai, kad Sąjūdis iki šiol formaliai egzistuoja, yra nesusipratimas. Mano nuomone, jis jau seniai turėjo būti paliktas istorikams ir istorijai, o jo dokumentai – perduoti muziejui. Juk dabar yra partijos ir funkcionuojančios politinės institucijos. Manipuliuoti Sąjūdžio vardu neskoninga. Kita vertus, tai nedraudžiama. Kiekvienas elgiasi pagal savo sąžinę ir sugebėjimus.