Pažintis su 63-ejų metų Virginijumi įvyko Plungės Oginskių rūmų parke, kuriame jis pozavo kartu su medžioklės ir verslo partnere – Kalifornijos vanage Lėta. Vanaginiai paukščiai medžioja iš medžių, tad šios rūšies paukščių treniruotiems labai tinka parkai.
„Būtina kirčiuoti pirmą skiemenį – Lėėėta. Tai baltų mitologijos deivė“, – paspaudęs ranką, žemaitiška šnekta nurodė VšĮ Lietuvos sakalininkai įkūrėjas, dažnai įvardijamas Oginskių rūmų parko saugotoju.
Įkurti viešąją įstaigą jį paskatino noras atkurti Lietuvoje sakalininkystės tradicijas. Juk net Valdovų rūmuose eksponuojami archeologiniai radiniai, liudijantys mūsų valdovų pomėgį sakalininkystei.
„2017 metais sakalininkystė buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą. Tai yra pasaulinis kultūrinis reiškinys, tad prestižo reikalas atkurti jį Lietuvoje. Juodas laikas buvo carinė Rusija – išnaikino šį paveldą.
Valdovų knygose galima rasti įrašų apie tai, kaip valdovas valdovui skolina sakalininką. Taigi tų sakalininkų visais laikais nebuvo didelis skaičius – pavieniai žmonės, sugebėję suprasti plėšrų paukštį ir užsiimt ta veikla.
Išlikę Lietuvoje vietovardžiai, kur manoma, žmonės save siejo su šia veikla, pavyzdžiui, Telšių apskrityje yra Sakalų I, Sakalų II kaimai, prie Panevėžio – Vanaginė, Tauragės – Sakalinė. O kur dar lietuvių pavardės – Sakalas, Vanagas. Tai yra paveldas iš tų laikų, įrodymas sakalininkystės“, – patikino Virginijus.
Kur pavojus, ten – diskomfortas
Imtis sakalininkystės, kaip tikino Virginijus, paskatino ne kažkoks mandrumas, bet poreikis.
„Paukščių populiacijos, ypač kovarnių, kirų ir balandžių, stipriai didėja, nors ornitologai verkia, kad mažėja. Neturime svertų, kaip su jais kovoti, o sukelia jie daug diskomforto.
Štai ir čia, parke, investuotos milijoninės sumos, o kai vyksta paukščių perėjimas, populiacija pasiekia daugiau nei 2000 – didelis triukšmas, tarša. Kaip su tuo kovoti? Iki tol buvo naudojamos garsinės patrankos, visokie balionai. Paaiškėjo, kad niekas neveikia“, – patikino sakalininkas.
Jo teigimu, varninių rūšies paukštis – itin intelektualus, greitai perprantantis situaciją ir prie jos prisitaikantis, tad vienintelis dalykas, kas jį veikia, – tai plėšrūnas. Viskas susiję su paprasčiausia biologija ir gamtos dėsniais: plėšrus paukštis – pavojus, o kur pavojus, ten – diskomfortas. Jei pavojus diena iš dienos kartojasi, tenka ieškotis kitos vietos, kur apsigyventi.
„Parkas yra mūsų langas į visuomenę. Jeigu užsidarysime miško plotelyje, neisime „į žmones“, sudėtinga bus šia veikla verstis.
Šiandien aš parke – su vanage Lėta. Ji – pagrindinė, su ja prieš penkmetį pradėjau savo veiklą. Tai net ne mūsų žemyno paukštis. Gyvena Centrinėje Amerikoje, Kalifornijos dykumoje, pusdykumėje. Bet tarp sakalininkų Kalifornijos vanagai – labai populiari rūšis“, – paaiškino Virginijus.
Atkeliavo Lėta į jo namus – iš Lenkijos veislyno. Pagal Europos Sąjungos įstatymus plėšriuosius paukščius tik iš veislyno galima pasitelkti veiklai, iš gamtos – ne.
