Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vyriausiasis specialistas Aleksandras Kajutis sako, kad ežerų vandens temperatūra labiausiai priklauso nuo tiesioginių saulės spindulių, todėl ji keičiasi beveik taip pat, kaip ir oro.
Pašnekovo teigimu, intensyviausiai vanduo įšyla gegužės–liepos mėnesiais, kuomet Lietuvos ežerai sugeria 56,5 proc. metinio saulės radiacijos kiekio. Tiesioginiai saulės spinduliai įšildo paviršinį vandens sluoksnį, kurio storis ir temperatūra skirtinguose ežeruose būna nevienodi, o tai priklauso nuo vandens skaidrumo.
„Kuo vanduo skaidresnis, tuo saulės spinduliai patenka giliau ir įšildo storesnį sluoksnį. Taigi paviršinio, sugeriančio saulės spindulius, vandens sluoksnio temperatūra skaidriuose ežeruose bus žemesnė negu neskaidriuose, nes tas pats saulės radiacijos kiekis pirmu atveju šildo storą, o antru atveju – ploną sluoksnį. Kuo vandens skaidrumas mažesnis, tuo plonesnis jo sluoksnis įšyla, todėl temperatūra būna aukštesnė“, – aiškina specialistas.
Kitas vandens temperatūrą lemiantis svarbus veiksnys – upėmis atitekantis vanduo, kuris visada yra šiltesnis už ežerų vandenį, todėl pratakių ežerų vanduo bus šiltesnis negu nepratakių.
A. Kajučio teigimu, dar vienas svarbus veiksnys – planktono ir kitų organinių medžiagų irimas (oksidacija), kuris išskiria daug šilumos. „Nors oksidacijos išskiriama šiluma yra didelė, ją tiesiogiai apskaičiuoti labai sunku, todėl ji vertinama netiesiogiai, pagal ištirpusio deguonies kiekį. Būtent dėl planktono kiekio svyravimo gali būti vienais metais vieni, o kitais kiti ežerai šaltesni, bet skirtumas bus nedidelis“, – sako jis.
Esant beveik vienodoms aukščiau nurodytoms sąlygoms, vandens temperatūra įvairiuose ežeruose skirsis dėl nevienodų vandens masės maišymosi sąlygų.
Nustatyta, kad stabiliausia vandens masė yra ežeruose, kurių dubuo panašus į cilindrą, ne tokia stabili pusiau elipsoidinės formos, dar nestabilesnė – pusiau paraboloido ir nestabiliausia kūgio formos. Kadangi vandens maišymasis vyksta dėl vėjo, dar priklauso nuo ežero ploto ir gylio.
Dideliuose ežeruose, pavyzdžiui, Drūkšių, Dusios, Metelių, Alaušo, bangavimas išmaišo vandenį iki 15 metrų gylio, o mažuose tik iki 2–3 m gylio. „Taigi, šalčiausi būtų dideli, gilūs, kūgio formos dubens ežerai“, – apibendrina Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos atstovas.
Ežerai pagal kilmę yra skirstomi į ledynmetinius (galinių morenų, kalvoto moreninio reljefo, termokarstiniai, rininiai, ledo luistų guoliniai ir kiti) bei poledynmetinius (karstiniai, karjerų ir kiti). Daugiausia Lietuvoje yra ledynmetinių, kurių tipai tam tikroje teritorijoje yra vyraujantys, todėl stebėjimams pasirenkami įvairius tipus reprezentuojantys ežerai.
„Lietuvoje stebimi reprezentaciniai, o ne visi šalies ežerai. Iš mūsų stebimų šalčiausi yra Tauragnų ir Platelių ežerai, bet tai nereiškia, kad jie apskritai yra šalčiausi iš visų Lietuvos teritorijoje esančių ežerų“, – baigdamas pokalbį atskleidžia pašnekovas.
Giliųjų ežerų – Tauragno, Dusios, Platelių – vandenys labiausiai poilsiautojus džiugina rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Atskirais metais komfortišką maudynėms 18 laipsnių temperatūrą jie dažniausiai pasiekia būtent tuo metu. Ankstesniais vasaros mėnesiais maudytis juose gali ryžtis ne kiekvienas. Į vasaros pradžią (kai ežerų vandens paviršius įšyla iki 10 laipsnių) šie ežerai irgi įžengia kur kas vėliau – gegužės mėnesio viduryje, kartais – pabaigoje.