Palaidojo tėvą, vyriausiąjį brolį, žmoną Lolą Šaltenienę... Paskui kaime plikam lauke sodino mirusiųjų atminimui medžius – tėvui, kuris mirė eidamas šimtuosius metus, devyniasdešimt devynių medžių giraitę. L.Šaltenienei ant kalnelio, kurį nurodė anūkė Marija ir kuris dabar vadinasi Močiutės arba Lolos kalneliu, - kedrus... Ne Libano, apie kuriuos giedama biblinėje „Giesmių giesmėje“, o Sibiro kedrus (pokario lietuviams artimesnis Sibiras; tų kedrų sėklas, kaip patarė Nijolė Oželytė, kadaise visą dieną nešiojo burnoje ir jos vis dėlto išdygo).
Rašo romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, bet šiuo metu paviliojo kitas skausmingesnis –pareiškimo – žanras.
Redakcija ir spausdina naujausio Sauliaus Šaltenio rašinio ištrauką.
Pareiškimas LR antstoliams
Š. m. birželio 6-osios vakare, grįžęs iš pasivaikščiojimo su anūke Marija, aptikau namie du stambaus sudėjimo svečius. Tai buvo šiek tiek aplyti ponas ir ponia iš Gintauto ir Aurelijos Puodžiukų antstolių kontoros su grėsmingais dokumentais, raginančiais skubiai per dešimt dienų deportuoti Mariją į Italiją ponui L.Lovari, vaiko tėvui, mokėti jam kas mėnesį po 250 eurų ir t. t., o dar skubiau – per penkias dienas – pervesti į gerb. G.Puodžiuko sąskaitą 328,64 lito „vykdymo išlaidų“. Maždaug, jei esi kariamas, turėtum užsimokėti už išlaidas virvei ir muilui. Nieko juokingo, nes "neįvykdžius nurodytų veiksmų nustatytu terminu, bus pradėta prievartinio vykdymo procedūra"...
Keista, kodėl jiems atrodo, kad jei ketverių metų mergaitė maža, kaip ir kiekvienas silpnas vaikas nesugeba pati apsiginti, tai lyg dar ir ne žmogus? Kad yra lengvai deportuojama kaip spintelė ar durpės?
Antstoliai stebėjosi, kodėl mudu su dukra Indre lyg būtume rusai pradėjome prie vaiko kalbėti rusiškai? Antstoliai net nesuprato, jog vaikui girdint galbūt nevertėtų aptarinėti, kaip jis bus išplėštas iš gimtųjų namų, iš Lietuvos, kur gimė, augo... Keista, kodėl jiems atrodo, kad jei ketverių metų mergaitė maža, kaip ir kiekvienas silpnas vaikas nesugeba pati apsiginti, tai lyg dar ir ne žmogus? Kad yra lengvai deportuojama kaip spintelė ar durpės? Negi ji nenusipelno pagarbos ir teisingumo, o vien traumas? (Pagal antstolių raštą išeitų, kad vaikas yra lyg materialinė vertybė – Marijos motinai suteikiama teisė „ginčyti turto priklausomybę ir jo įkainojimą“.)
Paskambinęs į ponų G. ir A.Puodžiukų kontorą bandžiau išsiaiškinti, ar jie nejuokauja? Ar antstoliai, nepriklausomos Lietuvos valstybės pareigūnai, pripažįsta Lietuvos Respublikos teismų sprendimus? Ponas G.Puodžiukas rašo kraują stingdančiame savo rašte: „Patikrinau ir patvirtinu, kad nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti.“ Bet juk Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas dar pernai aiškiai nurodė, kad mergaitės Marijos gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, Vilniuje, kartu su jos motina Saule Šaltenyte, ir užtikrino plačias galimybes tėvui bendrauti su vaiku.
Praėjusių metų spalio 26-ąją, kai ponas Lovari, nepripažįstantis Lietuvos teismų sprendimų ir, matyt, įkvėptas narsaus vokiečio žygio pagrobiant iš Ingos Rinau dukrą, vaiko motinai išvykus į turizmo mugę Italijoje bandė pagrobti Mariją, tada jis pasikvietė į pagalbą ne antstolius, o Lietuvos Respublikos policiją, ir ši kažkodėl paslaugiai, lyg lengvai iškviečiama mergelė, atskubėjo. Kol ilgai aiškinausi su pareigūnais, Marijos močiutei L.Šaltenienei kraujospūdis pašoko iki padebesių. Ji mirė ne tą dieną, truputį vėliau, po kito – paskutinio – pono Lovari grasinimo sunaikinti jos dukrą Saulę. O kas būtų buvę, jei tada, man valandų valandas aiškinantis lauke prie durų su gimtąja policija ir jos įžūliais kaip pokario stribai klientais, užsienio piliečiais, Marijos mylimiausioji močiutė, Lietuvos Respublikos pilietė, būtų neatlaikiusi? (Keista, štai skaitome: iškrypėlis danų verslininkas prievartauja mergaitę, Lietuvos Respublikos pilietę, ji, jos draugai šaukiasi pagalbos, bet mūsų policija, atrodo, tik stengiasi nesudrumsti užsienio šalies piliečio turiningo laisvalaikio?)
Bandant pagrobti Mariją uoliai bendrininkavo, daug pastangų, išmonės, klastos įdėjo pono Lovari advokatas Sergio Baronchelli. Jis ir šį kartą kreipėsi į G. ir A. Puodžiukų antstolių kontorą su Florencijos teismo byla, nors S.Šaltenytė dar po šiai dienai nėra gavusi iš to teismo oficialaus nuosprendžio. Florencijos teismas neatsiunčia į Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą išverstų ir autentiškai patvirtintų dokumentų. Nors įvyko ir kitas – apeliacinis – Florencijos teismo posėdis, jokių dokumentų Marijos motina negavo. Juo labiau jog per tą paskutinį teismo posėdį Italijos vaikų teisių apsaugos (publico ministerio) pareigūnas nedviprasmiškai pareiškė, kad vaikas turi gyventi su motina ir negali būti daugiau traumuojamas. S.Šaltenytė sirgo ir negalėjo dalyvauti teisme. Ponas Lovari pateikė teismui slapta Lietuvoje fotografuotas jos nuotraukas, neva įrodančias, kad mergaitės mama neserga, o su kažkuo (aišku, gal kokiu vyru) šnekučiuojasi jaukioje Vilniaus kavinėje. Italijos Respublikos vaikų teisių pareigūnas ironiškai patarė ponui Lovari liautis pavydžiai persekioti, liguistai šnipinėti panelę S.Šaltenytę ir pagyrė puikų Vilniaus kavinių interjerą.
Ar S.Baronchelli, užsienio šalies pilietis, aktyviai bendrininkavęs ponui Lovari bandant pagrobti vaiką, užsiimantis, matyt, dar ir neteisėta Lietuvos Respublikos piliečių sekimo, kišimosi į jų privatų gyvenimą veikla, yra tas autoritetas, prieš kurį nežinia kodėl mūsų gerbiamų antstolių sveiką protą ištinka paralyžius? Juo labiau kad byla dėl Marijos Italijoje nebaigta, tikriausiai bus perkelta iš Florencijos į Romą, nes kažkodėl iki šiol vis buvo bandoma svarstyti apie ką tik nori, tik ne apie vaiką, jo teisę jaustis saugiam ir laimingam.
Bandant pagrobti Mariją uoliai bendrininkavo, daug pastangų, išmonės, klastos įdėjo pono Lovari advokatas Sergio Baronchelli.
2009 metų kovo 22 dieną Florencijos apeliaciniam teismui rašytame laiške Marijos motina (kaip ir Lietuvos Respublikos teismas, kaip ir publico ministerio – oficialus Italijos valstybės pareigūnas, saugantis vaiko teises) bandė priminti, kad tai byla ne dėl buvusio vartininko, įsižeidusio ir kerštaujančio tėvo ambicijų, o dėl esminių vaiko teisių.
"2008 metų lapkričio 20 dieną Florencijos teismo koridoriuje ponas Lovari prisiekė, kad sunaikins mane ir kad tai "tik pradžia". Kitą dieną, 2008 metų lapkričio 21-ąją, mirė mano motina...
Noriu teisingumo, bet mažiausiai sau, – rašė teismui Marijos motina. – Ir net ne mano motinai, kurią ponas Lovari išstūmė iš gyvenimo. Noriu teisingumo Marijai, mano ir vyro, kurio pavardė Lovari, trejų metų ir aštuonių mėnesių dukrai...
Teisingumo reikalauja ir amžinai reikalaus mano mirusi motina...
Trokštu, kad Marija didžiuotųsi tėvu. Visada bandžiau teisinti savo vaiko tėvą, net kai žmonės, arčiau susidūrę su juo, priblokšti klausdavo: kas jis? beprotis? psichopatas? Ar piktoji dvasia jį apsėdo?..
Klausiu dabar savęs su nerimu, kokie randai visiems laikams liko Marijos sieloje, mačius tėvą, kuris staiga ima nežmoniškai klykti? Nesvarbu kur - namie ar gatvėje... Arba turizmo agentūroje griebia kėdę ir nepastebi, apakęs iš pykčio, kad sunki biuro kėdė lekia per kambarį ir atsitrenkia į grindis šalia suakmenėjusio iš siaubo jo mažo vaiko?..
Noriu teisingumo Marijai, tačiau ponas Lovari, jo šmeižtas spaudoje, televizijoje, teismai stumia mane tolyn nuo teisingumo lyg į futbolo aikštę, kurioje susirinkę tūkstančiai buvusio vartininko gerbėjų. Jis verčia varžytis, traukti Mariją už rankelės į save, o pats tempia iš visų jėgų į savo pusę... Esu motina, man nerūpi jokios beprotiškos pergalės, aš visada pasiruošusi dėl vaiko pralaimėti...
Ar jis supranta, ar nors kartą pastebėjo, kaip dukra krūpčiojo nuo garsesnio vyriško balso? Ar atkreipė dėmesį, kaip Marijos rankytės dažnai nervingai virpa? Ar nors kartą pasidomėjo jos baimėmis? Ar kada įsivaizdavo, kaip atvežus Mariją į Lietuvą mano tėvai su meile ir kantrybe nuramindavo vaiką, užglostydavo visas senas ir naujas sielos traumas? Elementarios smulkmenos, apie kurias beviltiška kalbėti su ponu Lovari, vaikui yra svarbesnės nei pasaulinė krizė. Kadaise jis nežinia kodėl puolė mano motiną, kai ji norėjo pripratinti Mariją sodinti ant puoduko. Juokinga, bet mes ilgai ir liūdnai gyvenome be puoduko...
Ponas Lovari buvo neteisingas Marijai. Jis gal niekada nė nepagalvojo, kaip žiauriai skriaudė dukrą net tada, kai jos dar tik laukiausi, kai vis buvau virkdoma, nes niekaip nesuvokdavau jo gąsdinančių pykčio priepuolių...
Kai pagimdžiusi Mariją dar gulėjau kraujo klane ant gimdymo stalo, jis man įbruko telefoną, kad tvarkyčiau jo amžinai žlungančio (aišku, ne dėl savo, visada dėl kitų kaltės) verslo reikalus...
Ponas Lovari niršo, nerimavo net pranciškonams Vilniaus bažnyčioje krikštijant Mariją. Gal kad ne jis, o šį kartą kūdikis ir ant vaiko nusileidusi Šventoji Dvasia yra svarbiausi?
Ponas Lovari nekaltas, kad taip mato pasaulį, vaiką, moterį, teisingumą... Kai ponas Lovari išstūmė iš gyvenimo mano motiną, mylimiausią Marijos žmogų, turėjau slaptą viltį, jog galbūt jis atsipeikės ir pasakys: „Saule, tu mano vaiko motina... Beprotybė buvo tave persekioti, bandyti atimti vaiką, kai iš tikrųjų nežinau, nemoku jo auginti, neturiu kantrybės, pinigų... Esu be galo sunkus žmogus, bet stengsiuosi būti geresnis...“
Marijos močiutė L.Šaltenienė, labai teisingas ir visiems geras žmogus, būdama gyva pasakojo ir iš likusių po mirties dienoraščių amžinai liudys apie poną Lovari kaip apie pavojingą žmogų, kuriam reikia didelės jo giminaičių, medikų, kunigų ar psichologų pagalbos, vadino jį „vargšeliu“, „ligoniu“.
Mergaitės močiutė labai kentėjo matydama, kaip ponas Lovari savo agresija, nevaldomo pykčio protrūkiais kasdien, kaip rašė dienoraštyje, tiesiog "išdrasko" vaiką. Ji jautė, kad vieną dieną, aptemus pono Lovari sąmonei, įvyks nelaimė, kažkas baisaus atsitiks anūkei Marijai ar dukrai Saulei, jei toji nesugebės kaip nors – kol nevėlu – sveika ir gyva išsiskirti. Tačiau ir L.Šaltenienė, ir jos dukra Saulė stengėsi net teismui apie tai šnekėti kuo santūriau, vengė spaudos, nes, atrodė, neinteligentiška, gėdinga skųstis, visa tai svarstyti. Manė, jog dėl vaiko per daug užgaulu prašyti kokių nors pono Lovari asmenybės teisminių ekspertizių, vis vylėsi, kad jis pats, būdamas šitoks nenuspėjamos agresijos ir pykčio pūlinys, susivoks, nebepersekios... Bet šiandien reikėtų bent pabandyti nors truputį įsivaizduoti, kokius košmarus išgyventų vaikas, deportuotas su gerbiamų Lietuvos Respublikos antstolių pagalba.
„Norėčiau, kad ponas Lovari pažiūrėtų į save, į pasaulį Marijos akimis, – prašė Marijos motina vaiko tėvo, advokatų laiške Florencijos apeliaciniam teismui, – prisimintų, kaip jautėsi neturėdamas nė ketverių metų, ir suvoktų, kokios užslėptos baimės kamuoja Mariją... Kokia neteisybė būtų atimti vaikui norą kasdien saugiai užmigti... Juk jam baugu miegoti ne šalia motinos, be močiutės angelo mediniais sparnais virš galvų, be daugybės kitų gyvybiškai svarbių dalykų...“
Mergaitės motina S.Šaltenytė kelis kartus pirko bilietus ponui Lovari, mergaitės tėvui, mokėjo už jo gyvenimą viešbučiuose – jokių kliūčių bendrauti su dukra niekada nebuvo. Tačiau jam, atrodytų, pats vaikas nė nereikalingas. Juk ponas Lovari negali ir kviečiamas sėsti į lėktuvą ir paprastai kaip tikras tėvas atskristi į dukters gimtadienį. Nes negalima herojiškai laužtis pro atviras duris, negalima pasiduoti – tada tektų nurimti, sužmogėti, ilgesnį laiką išbūti vienam su vaiku, kuris irgi nežinia kodėl verkia ar ką sako... Matyt, įdomi tik pati kova dėl dukters, nes vėl kaip jaunystėj futbolo aikštėje pilnos tribūnos gerbėjų, spauda, televizija... Juk iš kovos galima kurį laiką net ir pragyventi?
Todėl ponas Lovari skundžiasi, kad kelis mėnesius nemato vaiko, siunta, nežinia kodėl staiga reikalauja parengti kažkokį jo vizito į Lietuvą planą (kažkodėl itališkai ir lietuviškai?) ir nusiųsti tą planą į Užsienio reikalų ministeriją. Nei verkt, nei juoktis... Matyt, labai paprastai, žmogiškai, su meile išsprendžiamą vaiko saugumo ir gerovės bylą vis bando paversti kažin kokiu tarpvalstybiniu reikalu, šiurkščiais futbolo sirgalių lygio ginčais, sumušti kaktomis Europos valstybes, užgulti visu Italijos svoriu ant tokios atsilikusios, kaip nuolat pabrėžia, ekskomunistinės, savęs negerbiančios Lietuvos Respublikos drovių pareigūnų.
O jo ketverių metų dukra Marija su motina (tik jau be mylimos močiutės Lolos, kuri nežinia kodėl vis negrįžta iš dangaus) važiuoja į Klaipėdą.
O Klaipėdoj delfinai iššoka iš vandens, pabučiuoja Mariją, sveikina ją sulaukusią ketvirtojo, šį kartą net kvapą iš laimės gniaužiančio, paties laimingiausio jos gyvenimo gimtadienio...
Tuo metu ponas Lovari, Marijos tėvas, mergaitės gimtadienio proga pasiunčia kelis aplytus, gal ne tokius žmogiškus ir žaismingus, bet kur kas solidesnius už delfinus, užsienio piliečiams paslaugius Lietuvos Respublikos antstolius.
