– Jūsų, kaip vadovo, karjera plėtojasi abiejose Santariškių gatvės pusėse: nuo 2016 metų ėjote Nacionalinio vėžio instituto (NVI) direktoriaus pareigas, tačiau kovą sėdote į Santaros klinikų vadovo krėslą. Kalbos apie šių dviejų įstaigų konkurenciją sklinda plačiai: kokios strategijos laikysitės dabar?
– Tai, kas vyksta, vadinčiau sveika konkurencija, o tai – natūralus reiškinys tarp įstaigų, užsiimančių panašaus profilio pacientų gydymu. Tačiau norėčiau pasidžiaugti, kad santykiai tarp dviejų labai svarbių Lietuvai institucijų pastaraisiais metais tapo dinamiški ir pasuko glaudesnio bendradarbiavimo kryptimi. Vis dėlto neslėpsiu: dar reikia daug ką padaryti, nuveikti gerų darbų.
– Pasigirsta siūlymų šias dvi įstaigas sujungti: būtumėte šios idėjos šalininkas?
– Koks sudėtingas klausimas! Jis turėtų būti užduodamas nebent kadencijos pabaigoje (šypsosi). Iš tikrųjų tai yra labai jautri tema, nenorėčiau tiesmukai atsakyti.
Šiuo metu vyksta švietimo ir sveikatos sistemų reformos, kurių pagrindinis tikslas – įstaigų stambinimas ir centralizavimas.
Tačiau šiuo atveju mechaninis lovų sustūmimas į vieną vietą tikrai nieko neduotų. Visuomenės akyse įstaigų sujungimas pirmiausiai asocijuotųsi su lėšų sutaupymu administraciniam aparatui. Tačiau tai – labai primityvus supratimas, o čia reikėtų įvertinti labai daug komponentų, aprėpti labai daug grandžių, kurioms būtų būtina sinergija, bendradarbiavimas ir integralus požiūris.
Glaudesnio bendradarbiavimo pirmiausia reikėtų siekti ne ministerijų, o dviejų įstaigų vadovų lygmeniu.
Pradėkime nuo pavaldumo aspekto: Santaros klinikų steigėjai yra Vilniaus universitetas ir Sveikatos apsaugos ministerija, o NVI – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Gydytojai rezidentai iš universiteto ateina į abi įstaigas.
Manau, glaudesnio bendradarbiavimo pirmiausia reikėtų siekti ne ministerijų, o dviejų įstaigų vadovų lygmeniu. Tam jau buvo žengti žingsniai su buvusia Santaros klinikų administracija: su profesoriumi Kęstučiu Strupu buvome pasirašę sutartis dėl koordinacinių centrų ir šią programą vykdysime toliau.
Koordinaciniai centrai sukurti onkologiniams pacientams diagnozuoti ir gydyti, tų centrų misija – optimizuoti gydymą ir aktualių mokslinių tyrimų atlikimą. Bendradarbiaujant dviem įstaigoms lengviau išgryninti mokslinių tyrimų tikslus ir surinkti reikiamą tiriamų pacientų imtį.
Būtų svarbu, kad abi įstaigos bendradarbiautų ir dėl pacientų patogumo, galėtų naudotis viena kitos potencialu, plėtotų tapačias telemedicinos paslaugas, kad tarp įstaigų cirkuliuojantiems pacientams nereikėtų iš naujo kartoti tyrimų, kad brangiųjų tyrimų rezultatai ir vaizdai būtų prieinami abiejų įstaigų specialistams. Atrodo paprasta, tačiau iš tikrųjų yra labai komplikuota. Ir tai – tik vienas iš milijono klausimų.
Kada nors tai neišvengiamai vyks.
Manau, glaudesnis įstaigų bendradarbiavimas ateityje peraugs į kažkokią naują formą. Kada nors tai neišvengiamai vyks. Tačiau labai svarbu, kalbant apie paslaugų centralizaciją, kad būtų išsaugoma visa tai, kas pasiekta per daugelį metų abiejose įstaigose.
– Atrodo, kad įtampa slūgsta ir su kitu pagrindiniu Santaros klinikų konkurentu – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikomis. 2017 metais sukirtote rankomis su Kauno klinikų direktoriumi Renaldu Jurkevičiumi dėl duomenų Nacionaliniam vėžio registrui tiekimo atnaujinimo, nors informacijos kranelis buvo užsuktas nuo 2013-ųjų.
– Istoriškai tarp dviejų universitetų ligoninių santykiai buvo įtempti, švelniai tariant. Kaip tarp Vilniaus ir Kauno, vilniečių ir kauniečių. Su profesoriumi R.Jurkevičiumi norime laužyti šias tradicijas ir plėsti bendradarbiavimą, ypač mokslinių tyrinėjimų srityje. Naudodamasis proga jums pirmiems noriu paviešinti šiltėjančius santykius, kad nebūtų kelio atsitraukti ir laikytumėmės įžado.
Kodėl turime būti priešiški vienas kitam ir peštis?
Kodėl turime būti priešiški vienas kitam ir peštis? Didžiuojuosi, kad turime dvi iškilias mokslines institucijas, didžiuojuosi LSMU pasiekimais ir visomis pergalėmis. Manau, toks turėtų būti kiekvieno piliečio požiūris: džiaukimės gerėjančia sveikatos apsauga, progresu, nesvarbu, kur jis vyksta – Kaune ar Vilniuje. Tačiau, žinoma, sveika konkurencija turi būti.
– Mokslo inovacijos bei tarptautinis Santaros klinikų pripažinimas ir bendradarbiavimas – tai jūsų, kaip naujojo vadovo, prioritetinės darbo sritys. Kodėl?
– O kokia daugiau gali būti universiteto klinikų misija? Tikslas numeris vienas – pagreitinti inovacijų atėjimą, taikyti aukščiausio lygio gydymo, pedagogikos ir mokslines paslaugas.
Pasaulio tempas labai greitas – turime neatsilikti. Privalome atliepti sostinės ir šalies Rytų regiono gyventojų lūkesčius – būti moderniausia, patraukliausia ir patikimiausia įstaiga.
Pacientai skaito naujienas internete, greitai susižino apie medicinos pasiekimus ir iškart teiraujasi: ar galime tai taikyti Lietuvoje? Mano atsakymas: not yet (dar ne dabar – liet.) Tam reikia gerinti paslaugų kokybę, didinti mokslinių darbų apimtis, nes kelias į inovacijas greičiau atsiveria aktyviai dalyvaujant moksliniuose tyrimuose.
Puikiai žinau ir pacientų, ir Vilniaus universiteto lūkesčius. Ir priimu rektoriaus kritiką, kad Santaros klinikų indėlis į universiteto mokslinius darbus turėtų būti svaresnis. Mano užduotis išjudinti šį procesą, nes, kas jau kas, bet Santaros klinikos tam turi didžiausią potencialą: čia yra tiek proto – sukoncentruotas Lietuvos medicinos elitas.
Visų gydytojų pirminė reakcija: tai duosi mums pinigų? No. Ir no!
Tačiau viskas vyksta žingsnis po žingsnio. Neįmanoma įsitraukti į tarptautinius projektus be įdirbio. Jis, beje, yra ir, tiesą pasakius, nemažas, bet jį reikia plėsti. Įstaigos vadovo pareiga palengvinti ir paskatinti tą tarptautinį bendradarbiavimą.
– Mokslinio darbo išalkę specialistai turbūt nesitveria džiaugsmu, mat ne kartą yra skundęsi, kad į tarptautines mokslines konferencijas vyksta ne tik asmeninėmis lėšomis, bet ir kasmetinių atostogų sąskaita. Bus kitaip?
– Visų gydytojų pirminė reakcija: tai duosi mums pinigų? No. Ir no! (Ne. Ir ne! – liet.) Jokių pinigų niekas neduos. Už finansavimo paieškas atsakingi centrų vadovai, kurie praeina tokią atranką, kad turi mokėti viską. Vadovas turi būti trys viename: opinijos lyderis – geras, puikus specialistas. Įdirbį turintis aktyvus mokslininkas. Ir grantų, finansavimo savo moksliniams tyrimams ieškantis vadybininkas. Tai – kiekvieno centro vadovo pareiga.
Yra civilizuotas ir visiems žinomas kelias, kaip ieškoti ir rasti finansavimą moksliniams tyrimams. Lietuvoje, pavyzdžiui, turime Lietuvos mokslų tarybą, kuri kasmet skelbia šaukimus įvairiems mokslo darbams, tačiau, žinoma, kartelė iškelta aukštai ir gauti grantą reikia aukštos siūlomo mokslinio projekto kokybės ir tikslų.
– Iš jūsų tvirtos pozicijos atrodo, kad F.Jankevičius dūsaus į nugarą ir reikalaus šioje srityje nesnausti.
– Tikrai taip. Mano tiesioginė pareiga tai daryti, nes tai – ir Santaros klinikų, ir Vilniaus universiteto prioritetas. Visada sakau, kad centro vadovas turi būti 50/50 klinicistas ir mokslininkas. Tai aš pirmiausia savo pavyzdžiu noriu parodyti. Visą mano gyvenimą mokslinis darbas ėjo lygiagrečiai su klinikiniu. Taip buvau užprogramuotas Diuseldorfo universitete, kurio urologijos klinikoje dirbau labai intensyviai.
Žinau, kad tai yra sudėtinga. Gydytojai neturi darbo valandų limito, jie turi dirbti dviem pamainomis, aš pats visą gyvenimą dirbau trimis. Tai nėra lengva, bet gyvenime kitaip nebūna: jei laimi vienoje vietoje, kita kenčia: arba šeima, arba profesinė karjera. Nors šiandien tos tezės nėra madingos.
Kol dirbsiu, atsidavimo reikalausiu ir komandą bursiu pagal tai.
Jaunimas man sako, kad ši teorija nebeveikia. O aš aiškinu, kad yra pasirinkimo laisvė: jei pagal savo pašaukimą esi labai geras gydytojas, bet nenori dirbti trimis pamainomis ir mokslinio darbo, eik į miesto, respublikinę ar rajoninę ligoninę. Galimybių pilna. Bet jei pasirinkai universitetinę ligoninę, tegul būna kokie nori darbo kodeksai, turi atiduoti save ir aukotis.
Kol dirbsiu, atsidavimo reikalausiu ir komandą bursiu pagal tai. Žmonių motyvacija ir noras, siekiamybė gero galutinio rezultato man atstoja viską.
Todėl keliu sau uždavinį identifikuoti gabius žmones ir padėti jiems greičiau kopti karjeros laiptais. Kad galėtų skleistis ir kad visuomenė kuo greičiau jų gebėjimais pasinaudotų.
Ko draskai akis? Patylėk! Dar ne laikas... No. Tai – ne mano kelias. Žmones reikia mylėti visus, ypač jaunimą.
– Tačiau būtent jauni gydytojai drįsta viešai kalbėti apie sveikatos sistemos skaudulius. Apie į pacientą orientuotas paslaugas, gaunamas gydytojų nuovargio, didžiulių krūvių, prastų darbo sąlygų sąskaita.
– Galiu pasakyti viena: medikų darbas yra sunkus. Bendravimas su žmonėmis iš esmės nelengvas, o bendravimas su pacientais – sekinantis, juolab, kad paslaugas reikia teikti čia ir dabar, o kartais tai išeina iš tavo darbo grafiko rėmų. Be to, tai dar ir be galo sudėtingas naktinis darbas – savaitgaliais ir per šventes. Tai reikia suvokti ir tam pasiruošti. Arba trauktis, pasirenkant kitą kelią. Tai – viena medalio pusė.
Velnias slypi detalėse. Be abejo, administracija turi rūpintis darbo sąlygomis.
Kita – velnias slypi detalėse. Be abejo, administracija turi rūpintis darbo sąlygomis. Jos turi būti komfortiškos. Tai yra be galo svarbu. Man baisu, kad transplantologai, tarkime, į Rygą trankosi senu automobiliu. O mano žmona sako (suplonina balsą): „Ką tu čia kalbi: „Man naktį reikėdavo balionus su deguonimi ant savo kupros tempti į operacinę.“ To, ačiū Dievui, neturime, iš to išėjome.
Perskaitęs įvykius Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje kitą savaitę kviečiu visų profsąjungų atstovus, nors jau buvome susitikę, bet dar kartą aiškinsimės, ką sako mūsų žmonės. Reikia kalbėtis.
– Bet tos kalbos tuščios, jei žmonės sunkiai dirba prestižinėje vietoje, o galo su galu nesuduria.
– Tiek klinikų, tiek ministerijos siekiamybė, kad medikai dirbtų vienu etatu ir jiems nereiktų dirbti papildomai, kad galėtų oriai gyventi. Ko galima tikėtis iš įstaigos direktoriaus? Didinti atlyginimą? Taip, žinoma, vadovas turi stengtis tai daryti. Tačiau yra lubos – tie nelemti 65 proc. Paskaičiuota, kad maksimaliai tiek įstaigos lėšų gali būti atiduota atlyginimams, antraip grės bankrotas. O Santaros klinikos, investuodamos dar ir į mokslinius tyrimus, realiai gali skirti net mažiau nei 65 proc.
Ką daryti? Vienintelis atsakymas: procedūrų įkainis. Kai jis bus padidintas, kils ir algos. Su didžiausiu malonumu atiduosiu tą dalį atlyginimams, kad tik žmonės galėtų apsieiti su vienu etatu, o kitą laiką tegul skiria vaikams, kurie dirbs mano pensijai.
Teisybės dėlei, pastaraisiais metais gydytojų ir vidurinio personalo Santaros klinikose skaičius auga, stokos nejaučiame. Darbuotojų kaita sudaro apie 8,5 proc., o tai nėra daug.
– O kokia jūsų nuomonė apie pacientų padėkas gydytojams – nuo saldainių iki pinigų?
– Manau, kad tai yra egzistuojanti, bet nykstanti problema. Abejoju, kad kas nors iš medikų grindžia savo finansinę gerovę kyšiais gautais pinigais.
Kalbėjomės su STT vadovu apie korupcijos prevencijos veiklą, bus suformuotas korupcijos prevencijos skyrius, pacientų apklausos būdu identifikuosime rizikos zonas.
Pasakysiu taip: spaudimui, reketui ir kyšininkavimui dėl kokių nors konkrečių dalykų mano tolerancija nulinė.
Spaudimui, reketui ir kyšininkavimui dėl kokių nors konkrečių dalykų mano tolerancija nulinė.
Net nesileidžiu į kalbas apie atvejus, kai imami pinigai už eilę, be priežasties išduotą nedarbingumą ar neįgalumo pažymą. Tai – absoliutus kriminalas.
Tačiau yra atvejų, kai žmonės, ypač vyresnės kartos, nori atsidėkoti, nes jie lyg euforijoje. Būna, gydytojas lekia koridoriumi, o jį vejasi su tuo medaus stiklainiu. Ir ką tada daryti? Kaip kovoti? Ar gali jį atstumti? Sakys, Jankevičius pritaria.
Nepritariu aš, tačiau sakau, kad būna įvairių situacijų. Žmones reikia edukuoti. Apie kyšius kalbėti kaip apie širdies kraujagyslių ligų prevenciją.
– Tačiau medaus stiklainis – smulkmena palyginti su neaišku kokiais tikslais klinikoms bendrovių skiriama parama.
– Yra paramos įstatymas, o mes galime būti paramos gavėjai. Paramos šaltiniai gali būti įvairūs: ir farmacinės kompanijos, kitos bendrovės.
Visada galvojau, kad vadovas, kuris neieško papildomų finansavimo šaltinių, yra blogas vadovas, jis tik formaliai atlieka darbą. Viena kompanija jau mano minėtiems transplantologams padovanotų automobilį. Papasakojau apie tai STT vadovui, o jis sako: „Negerai. Užduokite sau tris klausimus: kodėl ji skiria paramą? Ko tikisi iš paramos? Jei paviešinsite paramą, ar nekils problemų?“
Tarptautinėse konferencijose mokslininkai prieš skaitydami pranešimą pirmoje skaidrėje pristato savo rėmėjus, sąraše – penkiolika kompanijų. Iš to klausytojas padaro išvadas, įvertina, kokią informaciją vertinti su tam tikra kritikos dalimi.
Viską lemia požiūris. JAV iš paramos gyvena didžiulės organizacijos. Bėda ta, kad mes vieni kitais nepasitikime. Nepasitikima vadovo atsparumu, gebėjimu su rėmėjais išlaikyti dalykinius santykius.
Vienintelis būdas apsiginti nuo įtarimų yra rėmimo viešinimas, kito kelio nežinau. Arba atsisakyti paramos, nors tokiu būdu būtų nukirstas svarus finansavimo šaltinis.
– Šiomis dienomis kaip tik pristatyta audito išvada apie jūsų vadovavimo metu NVI vykdytus viešuosius pirkimus. Auditoriams sukėlė abejonių medicinos įrangą tiekiančios įmonės „Tradintek“ laimėti konkursai.
– Mūsų šalis maža, rinka ribota, todėl yra atvejų, kai konkurse dalyvauja vienas vienintelis tiekėjas.
Onkologiniams pacientams gydyti skirtų linijinių greitintuvų tiekėjas Lietuvoje jau daugelį metų yra vienintelė kompanija. Neslėpsiu, kad, jei įstaiga dirba su vienais įrenginiais, kitų pirkti ir nenori, nes valdymo programa turi būti vieninga. Be to, personalui nereikia persimokyti ir t.t.
Konkursas buvo tarptautinis, tačiau žinodamas, kad bus renkamasi iš vienintelio tiekėjo, ypač gryninau procesus, kiekvieną žingsnį derinau su Diana Vilyte (Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė – red. past.). Sakiau, būkime labai atidūs – ir štai rezultatas.
Audito išvados buvo paviešintos dar net įstaigai nesusipažinus, o turėtų būti taip, kad auditas išsiunčiamas įstaigai, skiriama laiko atsakyti į kaltinimus ir jau po to viešinama.
Sakiau, būkime labai atidūs – ir štai rezultatas.
Peršasi išvada, kad viešųjų pirkimų procesų vertinimas priklauso ne nuo įstatymų, o nuo požiūrio ir interpretacijos. Visada galima rasti būdą prikibti. Todėl jaučiuosi absoliučiai nesaugiai – nesinori kišti galvos į kilpą ir būti išvestam su antrankiais.
K.Strupo atvejis – beprecedentis. Niekas iš mūsų (klinikų bendruomenės – red. past.) iki šiol nežino tikrų kaltinimų.
Jei viešieji pirkimai kelia tiek daug abejonių, gal reikia juos centralizuoti – tegul būna už tai atsakinga institucija, kuri viską daro.
