„Sportininkai mato problemas, su kuriomis susiduria ne tik sporto bendruomenė, bet ir visuomenė. Šiandien mes žinome, ko reikia, kad situacija keistųsi iš esmės. Tam mes, profesionalūs sportininkai, esame pasiruošę skirti turimus rezursus ir išteklius. Tai mūsų garbės reikalas – padėti mus užauginusioms šalims“, – sako Š. Marčiulionis.
– Kaip gimė mintis imtis iniciatyvos ir burti tarptautinę sportininkų bendruomenę, kuri imtų garsiai kalbėti, jog visuomenės gyvenimo kokybę reikia gerinti?
– Tiek Lietuvoje, tiek visame likusiame pasaulyje tendencijos tos pačios – mažas vaikų ir suaugusių fizinis aktyvumas, netinkama mityba. Mums žinoma statistika, jog Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas jau yra ties kritine riba. Jeigu lygintumėmės su kitų Europos šalių moksleivių judėjimo aktyvumu, Lietuva užimtų priešpaskutinę vietą, lenkdama tik Slovakiją. Fizinis aktyvumas Lietuvoje yra vienas mažiausių tarp ES šalių – vos 10 proc. Tokius duomenis pateikia LR Sveikatos apsaugos ministerija.
Mažiausia mokyklinio amžiaus vaikų fizinio aktyvumo norma – viena valanda per dieną. Taip svarbus sveikatai laikas iškeičiamas į video žaidimus, pasyvų kelių valandų sėdėjimą prie kompiuterio ar televizoriaus. Judėjimo trūkumo žalą žinome visi – jaunėja ligos, atsiranda rimti sveikatos sutrikimai. Anksčiau su kolegomis apie tai tik kalbėdavome, o šiandien nutarėme veikti ir didžiausią dėmesį artimiausiu metu skirsime vaikų judėjimo skatinimui. Lietuva šioje srityje galėtų tapti puikiu pavyzdžiu kitoms ES šalims.
– Kas šiandien trukdo vaikams pamilti sportą?
– Pirmiausiai trūksta įvairių sporto šakų bazių. Taip pat Lietuvoje jaunuoliai iki 18 metų be suaugusiojo palydos negali ateiti į sporto sales. Kaip 17-mečiui, kuris nori aktyviau sportuoti, patekti į sporto klubą? Vis tik turime rasti sprendimus, kurie jaunam žmogui atvertų duris į sportą. Tai, kad esame maža šalis – nėra pasiteisinimas. Islandija mums turėtų būti pavyzdys. Jiems pavyko vaikus įkvėpti sportuoti. ES mastu galėtume pavyzdžiu tapti ir mes.
– Nuo ko reikėtų pradėti?
– Pirma mintis, kurią norėčiau įgyvendinti – mokinio sporto pasas. Lietuvoje moksleiviai sėkmingai disponuoja kultūros pasu, su kuriuo gali aktyviau dalyvauti meno ir kultūros gyvenime. Panašus projektas turėtų vykti ir su sportu. Šis pasas garantuotų ne tik galimybes sportuoti, bet ir galėtų fiksuoti vaiko pažangą. Manau, kad prie šio projekto sėkmės galėtų prisidėti ne tik nacionaliniai finansai, infrastruktūra – nuo švietimo įstaigų iki kariuomenės, šaulių, bet ir ES vykdomos bei finansuojamos programos.
Moksleivio sporto pasas galėtų būti susietas ne tik su jam skirtu specialiu fondu, kurį jis galėtų išleisti sporto reikmėms, bet ir ES programų ir investicijų krepšeliu, kuris būtų nukreiptas į jauno žmogaus sporto infrastruktūrą. Lietuva šioje srityje galėtų būti pirmoji valstybė, kurios pavyzdžiu sektų ir kitos šalys – galėtume sukurti vaikams reikalingas priemones, kuriomis būtų patogu naudotis. Čia galėtume apjungti tiek NVO, tiek valstybinį sektorių. Manau, noriai šioje programoje dalyvautų ir Lietuvos kariuomenė, šauktiniai, šauliai, nes atėjusių į tarnybą jaunuolių fizinio pasirengimo statistika taip pat negailestinga. Didelė jų dalis nėra sportavę, jiems trūksta fizinių jėgų tinkamai atlikti tarnybą. Fizinis parengimas yra per silpnas.
– Atsinaujinę miestai ir miesteliai yra įrengę vaikams modernių žaidimų aikštelių, prie parkų įrengti atviri treniruoklai. Ar šios infrastruktūros nepakanka?
– Ne, nepakanka. Dabartiniai treniruokliai, kurie sukurti naudoti ir „įdarbinti“ tik dalį savo kūno svorio, nepadeda vaikams. Tokių treniruoklių idėja paimta iš pietų šalių, kurios norėjo suteikti galimybę sportuoti senjorams gryname ore. Vaikams Lietuvoje tai nepatogu ne tik dėl treniruoklių specifikos, bet ir dėl mūsų klimato. Vaikams skirti treniruokliai turi būti apsaugoti nuo kritulių ir vėjo, vaikams turi būti jauku ir patogu. Manyčiau, kad tokios nedidelės sporto bazės turėtų atsirasti netoli mokyklų, kad jomis būtų galima naudotis ir fizinio lavinimo pamokoms ir laisvu laiku po jų. Tokioms „jėgos treniruočių stotelėms“ , fizinio lavinimo pedagogų apmokymams, kaip dirbti su vaikais, galėtų būti skiriamas ES finansavimas. Manau, kad pilotinį projektą artimiausiu metu įgyvendinsime turimais resursais. Be to, kartu su sporto bendruomene parengsime projektą, kad fizinio aktyvumo skatinimas veiktų sistemingai kaip programa, kuri būtų nuolat stebima ir vertinama.
– Jūs minėjote, kad tokias pačias problemas mini ir jūsų kolegos, žymūs sportininkai kitose šalyse. Ar jas spręsti jie siūlo tokiu pat būdu?
– Taip. Mes sutarėme vienyti pajėgas ir kovoti dėl mūsų vaikų, kad jiems būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos pamilti sportą.
– Ar esate aptarę ir daugiau klausimų, kuriuos norėtume įgyvendinti tartautiniu mastu?
– Taip. Profesionalių sportininkų gyvenimo kokybė pasibaigus sportinei karjerai – dar viena mums visiems bendra problema. Kiekvienas esame susidūrę su kolegomis, kuriems sunkiai sekėsi adaptuotis, rasti darbus po karjeros pabaigos. Mes inicijuosime projektus ES mastu, kurie padės buvusiems sportininkams įgyti naujas profesijas, naujus socialinius įgūdžius ir kartu naujas galimybes kurti gyvenimą. Jau dabar matome kelius ERASMUS programoje ir kitose, tačiau tam reikalingas centras, kuris visa tai koordinuotų ir padėtų sportininkams pasirinkti reikiamus kelius.
– Jūs dalyvaujate rinkimuose į Europos Parlamentą. Kaip tai vertina Jūsų kolegos sportininkai?
– Žmonės, kuriuos pažįstu, sveikina su tokiu sprendimu ir linki sėkmės, nes žino, kad tai darau tikėdamas, jog galiu būti naudingas, spendžiant tiek nacionalines, tiek valstybės ribas peržiangiančias problemas. Politikai, su kuriais teko susitikti padedant Lietuvai tapti ES ir NATO nare, džiaugiasi, kad sporto diplomatijos atstovai yra pasiruošę savo patirtį panaudoti politiniame lygmenyje, nes mes esame kovotojai. Kovotojai už idėjas, už pažangą.
Šarūnas Marčiulionis yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatų sąraše į Europos Parlamentą. Olimpinis čempionas kuruos sporto ir jaunimo politiką. Pasak jo, šiandien jau yra aišku, kad dauguma ES valstybių pritaria, jog ES sporto darbotvarkės prioritetai turėtų būti iškeltas ne vienas aktualus klausimas. Svarbiausi iš jų – sveikatinamas, fizinis aktyvumas, kova su dopingo vartojimu, švietimas ir mokymas, savanoriška veikla ir pelno nesiekiančios sporto organizacijos, socialinė įtrauktis į sportą ir per sportą, įskaitant neįgaliųjų sportą ir lyčių lygybę sporto sektoriuje, tvarus mėgėjų sporto finansavimas ir geras valdymas. ES vertina sporto valdymo struktūrų autonomiją, nes tai pagrindinis sporto organizavimo principas. Ji taip pat atsižvelgia į valstybių narių kompetenciją šioje srityje ir laikosi subsidiarumo principo. Vis dėlto, įgyvendinant Baltąją knygą, paaiškėjo, kad kai kuriose srityse ES lygmens veiksmai suteiktų didelės pridėtinės vertės. ES lygmens veiksmais taip pat prisidedama prie bendrųjų strategijos „Europa 2020“ tikslų – pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo, visų pirma skatinant socialinę įtrauktį į sportą ir per sportą, švietimu ir mokymu (įskaitant Europos kvalifikacijų sandarą) ir Europos fizinio aktyvumo gairėmis. ES lygmens veiksmais galima sudaryti sąlygas sporto sektoriaus suinteresuotoms šalims keistis informacija ir plėtoti dialogą, skleisti gerąją patirtį ir skatinti Europos sporto sektoriaus tinklų kūrimą.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos
