„Apie 60–70 žmonių rinkosi prie Valstiečių liaudininkų būstinės. Organizavo procesą Seimo nario padėjėjas Aleksandras Borovskij. Tada išvyko į „Villon“ viešbutį ir padalyvavo“, – pasakoja Švenčionių rajono tarybos narys Kęstutis Trapikas. Anot jo, gausų būrį balsuotojų naujos „Šatrija“ pasivadinusios politikės suvažiavimui padėjęs organizuoti jos sūnus – rajono vicemeras Vaidotas Prunskus.
„Nuvežė, organizavo, o paskui suvažiavimo dalyviai džiaugėsi, kad šauniai pavakarieniavo vadinamojoje Prunskienės sodyboje“, – pažeria detalių K.Trapikas. „Prunskienės sodyba“ iš tiesų priklauso Kazimiros marčiai, bet pastatyta už Europos Sąjungos (ES) pinigus, skirtus kaimui gaivinti, o paskirtus žemės ūkiui vadovaujant K.Prunskienei. K.Trapikas sakosi bendravęs su naujos „Šatrijos“ partijos rekrūtais – vietos verslininkais. Jie esą mano, kad buvimas K.Prunskienės partijoje bus paspirtis jų verslui Baltarusijoje.
K.Prunskienė ypač komentuoja tai, kad jos naujos partijos steigiamajame suvažiavime sėdėjo vienas svarbiausių vadinamosios Rusijos „valdžios partijos“ žmogus. „Sąvoka „Kremliaus partija“ čia populistinė. Kiekviena partija, kuri valdo Rusiją, būtų Kremliaus partija, nes sėdi Kremliuje“, – dėlioja K.Prunskienė taip, kaip nerizikuoja net patys „Jedinaja Rosija“ steigėjai – Putinas su Medvedevu.
Disidentė vienuolė Nijolė Sadūnaitė sako: „Na, tai ji išsišifravo visiškai, kad „Šatrija“ yra. Aš per „Svobodą“ girdėjau. Jie sako: „KGB agentė – seniai galėjo, bet kad taip drąsiai ir dar su Putino partija...“ Putinas yra sakęs, kad (KGB) buvusių nebūna. Arba jis lavonas, arba dirba. Tai va... O kuris nori mirti? Žinot, retas durnelis būna, kuris nebijo mirti. Čia reik idealizmo ir Dievo malonės.“
Patriotai – valdžioje, disidentai – teismuose
Disidentę, sovietų kankintą ir kalintą už „Katalikų bažnyčios kronikos“ rengimą bei platinimą ir baisų neklusnumą – N.Sadūnaitę, galima vadinti ir nepriklausomos Lietuvos teismų sistemos auka. Kartu su signatarais Zita Šličyte, Juozu Karveliu bei Sausio 13–osios aukų giminėmis ji prieš daugiau nei 5 metus pasirašė Memorandumą. Išdėstė keletą punktų, kodėl prezidento rinkimuose negalima balsuoti už K.Prunskienę, ir iki šios dienos už tai yra teisiami.
Vienas iš Memorandumo punktų buvo glaudus K.Prunskienės ryšys su Algiu Klimaičiu, vadinamu „Kliugeriu“. Memorandumą pasirašę žmonės jau penkerius metus tampomi po teismus už tai, kad pacitavo oficialiai, už valstybės pinigus išleistą dokumentų rinkinį apie tą „Kliugerį“.
Z.Šličytė, advokatė ir kadaise įtakinga politikė, kartu su N.Sadūnaite minanti teismų slenksčius, pasakoja, kad A.Klimaitis, kurio garbę jos kaltinamos pamynusios, teismuose nepasirodė nė karto.
Z.Šličytė pasakoja: „Nuėjau į Vilniaus apylinkės teismą ir pateikiau prašymus. „Prašyčiau pripažinti ieškovo A.Klimaičio dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, nes Civilinis kodeksas numato šalies arba trečiojo asmens priesaiką. Teisėja Jelena Šiškina atmeta prašymą“, – pasakoja Z.Šličytė ir pavaizduoja, kas vyksta per teismo posėdžius. Teisėja – A.Klimaičio advokatui: „Kodėl jūsų atstovaujamasis negali atvykti į teismo procesą?“ Advokatas: „Jis – Austrijoje.“ Atsistoja A.Anušauskas: „Iš Austrijos pusantros valandos lėktuvas skrenda į Vilnių. Karvelis su Šličyte važiuoja iš Klaipėdos ir kelyje sugaišta mažiausiai 8 valandas.“ – „Tai ko jis bijo – ne tos priesaikos?“ – spėja Z.Šličytė.
Sausio 13–osios žuvusių gynėjų tėvai, vienuolė ir disidentė, Nepriklausomybės Akto signatarai prieš teisėjos J.Šiškinos teismą šiandien, kraštą valdant Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams, monopolizavusiems patriotizmą kaip savo ideologiją, yra bejėgiai.
N.Sadūnaitė sako, kad ir ji turinti klausimų KGB agentu „Kliugeriu“ vadinamam ieškovui: „Noriu jo paklaust: Alguti, giliam sovietmety mano telefonas buvo išjungiamas. Nei aš galėjau skambinti, nei man. Bet staiga skambina iš Hamburgo Algutis Klimaitis. Telefonas įjungiamas ir mes 40–50 minučių kalbamės. Po to telefonas vėl išjungiamas. Skambino ir prieš 1987 metų rugpjūčio 23–iąją, mitingo dėl Molotovo–Ribbentropo pakto išvakarėse.“
N.Sadūnaitė prisimena pašnekesį. „Nijole, kas organizuoja?“ – klausia A.Klimaitis. „Aš organizuoju.“ – „O tu nebijai?“ – „Nebijau.“ – „Juk 15 metų gausi.“ – „Aš ir 25 metų nebijau.“
Dabar vykstantis teismo procesas dėl tariamos „Kliugerio“ garbės N.Sadūnaitei primena tuos laikus, kai ją tuščioje teismo salėje teisė be liudininkų ir advokatų, bet saugomą net 6 rusų kareivių. „Aš ten rėžiau labai stipriai: „Atsisakau gynėjo, nes tiesai ginti jo nereikia. Tiesa pati apsigins – per daug ji stipri. Aš jus myliu kaip brolius ir seses – mes visi Dievo vaikai, ir jei reiktų, aš šiandien už jus gyvybę atiduočiau. Bet šiandien ne mirt už jus reikia, bet pasakyti aštrią tiesą į akis.“ Jie taip ir sėdėjo, akis nuleidę, o kai per pertrauką mane uždarė į tokią kamarėlę, tai tie rusai kareiviai klausė: „Ką tu jiems sakei? Mes dveji metai lydim teisiamuosius, bet tokio cirko nematėm: tai tu buvai prokuroras, o jie sėdėjo visi kaip po mirties nuosprendžio“, – pasakoja N.Sadūnaitė apie giliame sovietmetyje vykusį jos teismą. Jis stebėtinai primena tą, kuriame dabar, Andriui Kubiliui švenčiant valdžioje buvimo metines, ji vėl teisiama. Už „Šatriją“. Tik teisėja J.Šiškina ne tokia jautri, kaip jos sovietiniai kolegos.
Teisėja J.Šiškina masiškai atmetinėja atsakovų skundus ir kantriai tempia bylos gumą. LNK „Paskutinė instancija“ yra susidūrusi su paaiškinimu, kad tai galėtų būti vadinamasis nervų gadinimo procesas. Idant tie, kurie nuolat lenda su savo nereikalingom tiesom, patys turėtų bėdos, būtų įbauginti milžiniškomis baudomis ir kitą kartą pamatę „Šatriją“ pagarbiai nulenktų galvą. Juk ji grįžo, o jos priešai – it drugeliai – prismeigti prie sienos tariamo teisingumo adatėlėmis!
Teisingumas – buvusiųjų rankose
Anot Z.Šličytės, teisėja J.Šiškina atmetė ir prašymą kaip liudytoją iškviesti buvusį Generalinės prokuratūros ypatingųjų bylų tardytoją Kęstutį Milkeraitį, kuris ištyrė A.Klimaičio bendradarbiavimo su KGB reikalą. Tas prašymas taip pat teismo atmetamas. Z.Šličytei apmaudu. K.Milkeraitis dėl šio tyrimo neteko darbo, kai Generalinei prokuratūrai vadovavo Artūras Paulauskas.
Čia ydingas lietuviško teisingumo ratas, kuriame it voverė įstrigo teisingumas, užsidaro. A.Paulauskas yra labai esminė grandis „Šatrija“ pasivadinusios K.Prunskienės politinėje veikloje. Visų pirma jo partijos koalicija su K.Prunskienės sūnumi jau gal dešimtmetis valdo Švenčionių rajoną – „Šatrijos“ politinį forpostą. Antra, A.Paulauskas buvo svarbus sumanipuliuojant keistą teismo sprendimą, kuriuo K.Prunskienė buvo paskelbta „nešatrija“.
Veiksmas vyko A.Paulauskui būnant Seimo pirmininku. Keistu pretekstu, jau po Aukščiausiojo Teismo galutinio verdikto, paskelbusio K.Prunskienę KGB bendradarbe, byla buvo atnaujinta. Esą toje byloje nėra svarbiausio dokumento – „Šatrijos“ pasižadėjimo. Esą pasižadėjimo išvis nėra...
Blefas, žinoma, nes ir pats K.Prunskienės rankraštis, kuriuo ji įsipareigoja teikti KGB paslaugas „Šatrijos“ slapyvardžiu, ir gausybė KGB dokumentų yra saugomi valstybės archyve, o ekspertų išvados vienareikšmės – pasižadėjimą rašė K.Prunskienė.
Lietuviškam teisingumui tai – nė motais. Pasikeitus politinei konjunktūrai K.Prunskienę KGB bendradarbe paskelbusi Aukščiausiojo Teismo teisėja Ona Dzedulionienė Seime buvo nulinčiuota. Išsityčioję iš jos, Seimo nariai neskyrė O.Dzedulionienės Aukščiausiojo Teismo teisėja naujai kadencijai. Sūnus teisėją iš parlamento išnešė ant rankų – prasidėjo insultas. Po to ji neatsikėlė iš ligos patalo trejus metus ir mirė.
„Seime susidorojimas, jūs sakot? Jei neobjektyvų teisėją kas nors pakritikuoja, jūs sakot, kad tai – susidorojimas?“ – atkerta Kremliui mielos partijos įkūrėja. Klausiame: „Jūs kokį nors sunkumą jaučiat, kad tas žmogus po to neatsigavo?“ – „Absoliučiai (ne)“, – atkerta Kremliaus išskirtiniu dėmesiu besinaudojanti K.Prunskienė.
Ji nemėgsta prisiminti teismo, kuris ją neva reabilitavo, aplinkybių. Ypač to, kad teisme nedalyvavo nei prokuratūra, nei Seimo specialiosios komisijos KGB veiklai tirti atstovai. Kadangi „Paskutinei instancijai“ pavyko gauti kai ką iš tos bylos, tapo aišku, kaip tai nutiko.
A.Paulausko (prisiminkime, kaip jis globojo KGB rezervininkus) vadovaujamo Seimo kancleris parašė raštą teismui, kad byla turi būti nagrinėjama nedalyvaujant antrajai pusei – Seimo komisijos atstovams. Tada procesas paskelbiamas uždaru, o byla – įslaptinama. K.Prunskienė, padedama kelių KGB darbuotojų, išteisinama tuo pretekstu, kad pasižadėjimo originalas buvo ne byloje, o archyve.
„Galiu pasakyti aiškiai: byla buvo įslaptinta po to arba tuo metu, kai aš paprašiau leidimo su ja susipažinti ir parašyti apeliacinį skundą“, – sako advokatas Kazimieras Motieka.
„Staiga teismui ji – nebe KGB agentė. Jeigu Lietuvoje gali būti tokie teismo sprendimai – nereikia tų teismų. Nereikia. Ne be reikalo pradedama šaudyti. Ne be reikalo. Nėra teisingumo!“ – sako Z.Šličytė, kurią 19 nepriklausomybės metais tampo po teismus už tai, kad ji pacitavo viešą dokumentą apie „Šatrijos“ bičiulį „Kliugerį“.
Keistokai jaučiasi ir Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas, kurio turtas – vienintelis būstas – prieš porą savaičių buvo areštuotas. Stojęs prie komisijos vairo A.Urmonas atnaujino „Šatrijos“ bylos svarstymą ir iš naujo paskelbė K.Prunskienę bendradarbiavus su KGB. Iki tol į viešumą iškilęs senas politikės interviu, kuriame ji pati paaiškina, kaip ir kodėl pasirinko „Šatrijos“ slapyvardį, nebuvo palikęs jokių abejonių.
„Nori įbauginti. Profesorius uždirba labai nedaug, ir tai yra galingas ginklas panaudotas – atimti turtą, konfiskuoti, tai, žinoma, padaryti jį nekenksmingą“, – sako Z.Šličytė, kuri teigia sunkia širdimi pernai nutraukusi advokato praktiką. „Negalėjau padėti savo ginamiesiems, nes nepriklausiau klanams“, – šie Nepriklausomybės Akto signatarės žodžiai skamba kaip nuosprendis Lietuvos teismų sistemai.
Plačiau apie „Šatrijos“ atgimimą – šį vakarą per LNK „Paskutinę instanciją“
