Apie šauktinių kariuomenės sugrąžinimą paskelbus viešoje erdvėje, pasipylė kalbos, kad taip iš jaunų žmonių atimami devyni mėnesiai gyvenimo. Kai vykome susitikti su šauktiniais, kartu su Vidmantu Balkūnu svarstėme, dėl kokių priežasčių jie renkasi tarnybą – kas juos skatina viską palikti ir eiti ten, kur nežino, kas jų laukia.
Mūsų kalbinti tarnybą Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione Rukloje atliekantys kariai – savanoriai, kurių niekas nevertė rinktis šio kelio. Tai buvo jų noras į šalį padėti jau turimą kasdienybę ir ieškoti naujų iššūkių.
Mūsų akiratyje – trys savanoriai šauktiniai, turintys tris skirtingas patirtis: Lietuvos stalo futbolo čempionas Rytis Mitkus, viešųjų ryšių specialistė Marija Čereškevičiūtė ir ilgametis krašto apsaugos savanoris Aleksandras Seliukas.
Svarbiausia – neišsiskirti
Rytis – daugkartinis Lietuvos stalo futbolo čempionas, šalies garbę gynęs Europos čempionatuose. Savo laisvalaikio jis neįsivaizduoja be kino filmų. 25-ąjį gimtadienį pratybose Pabradės poligone sutikęs vaikinas apie kariuomenę galvojo dar vaikystėje, tačiau šios mintys baigus mokyklą realybe nevirto – jis pasirinko vadybos studijas.
Kai pirmą kartą susitikome, iki tarnybos pradžios buvo likusios kelios dienos. Rytis pasakojo, kad nejaučia didelio streso – sprendimas jau priimtas, reikia eiti ir jį įvykdyti. Kas bus po devynių mėnesių? Dar nepradėjęs tarnybos vaikinas svarsto ir galimybę tapti profesionaliu kariu.
Paskelbus apie šauktinių sugrąžinimą, Rytis prisiminė vaikystės svajonę tapti kariu. „Pagalvojau dvi savaites, pasitariau su tėvais ir užpildžiau dokumentus“, – sakė vaikinas.
Kaip pasakojo vaikinas, 98 proc. jo aplinkos žmonių sprendimą tapti šauktiniu priėmė labai teigiamai. „Stovėdamas prekybos centro kasoje, kasininkui užsiminiau, kad netrukus išvykstu į tarnybą. Jis manęs paklausė, kodėl? Todėl, kad tau nereikėtų, atsakiau“, – prisimena savanoris.
Šauktinio realybė nepasirodė tokia viliojanti, kokios tikėjosi Rytis. Šiuo metu jis nesvarsto galimybės po tarnybos tapti profesionaliu kariu. Tai vaikinas nusprendė praėjus keliems mėnesiams nuo tarnybos pradžios.
Visgi tarnyba, pasak Ryčio, davė ir teigiamų dalykų. Grįžęs savaitgaliui į namus vaikinas nejučia pastebėjo, kad dingo įprotis rankas laikyti kišenėse, įprastas stovėjimas sąmoningai virsta kario stovėsena, o norėdamas kam nors padėkoti jis dažnai vos neištaria „Ačiū, tamsta“. „Disciplina“, – vienu žodžiu pokyčius apibūdina šauktinis.
Pasak Ryčio, tarnybos pradžioje šauktiniams reikėtų vengti išsiskirti iš kitų šauktinių. „Kuo vėliau tave tarnyboje pastebės vadai – tuo ilgiau turėsi ramybę, o jei ne taip ką nors padarysi, greitai pamirš“, – sako jis.
Taip pat labai svarbu laikytis įsakymų. Pavyzdžiui, kloti lovą ar uniformą lankstyti taip, kaip parodoma. Improvizacijos nereikia. Tuo labiau kad ši įgauta disciplina pravers ir po tarnybos.
Paskelbus apie šauktinių sugrąžinimą, Rytis prisiminė vaikystės svajonę tapti kariu.
„Tai ne vaikų darželis. Savo ego reikėtų pasilikti namuose. Todėl jei buvo pasakyta, kad ko nors negalima daryti, geriau to ir nedaryti. Kitu atveju dėl prasižengimo kentės visa kuopa – dėl vieno žmogaus prasižengimo bausmę turės atlikti visi“, – pasakoja Rytis.
Reikėtų gerai įvertinti ir klausimus, kuriuos nori užduoti vadams. Jei dėl svarbumo abejoji, klausimą geriau pasilaikyti sau arba palaukti, kol jį užduos kas nors kitas, sako šauktinis.
Tarnyba – naujas iššūkis
Daugiau niekada prieš priimdama sprendimus nesvarstys, ką apie tai galvos aplinkiniai. Taip sako Marija, viešųjų ryšių konsultantės darbą iškeitusi į devynių mėnesių tarnybą šauktinių kariuomenėje.
„Nuo vaikystės buvau auklėjama patriotiškai. Šeimoje augome su mintimi, kad Lietuva yra jėga ir mes mylime savo šalį. Viena vertus, sprendimas tapti savanore man yra meilės tėvynei išreiškimas“, – sako Marija.
Mergina mėgsta iššūkius, tačiau prieš tarnybos pradžią ji neslėpė streso. Ją ramino kolega, kuris yra pats tarnavęs kariuomenėje. „Jis man sakė, kad stresas yra iki to momento, kol įsėdi į autobusą. Vėliau jis dingsta. Taip ir buvo“, – prisimena Marija.
Bene didžiausią nerimą jai kėlė fizinės užduotys. Marija tai laikė savo silpnybe. Tačiau ji nei tarnybos pradžioje, nei dabar, kai tarnyba jau įpusėjusi, per daug nesijaudina, jei kur nors vėluoja – tai ne sportinės varžybos. Tik iššūkis. Sau pačiai.
Marija sakė, kad pasiilgsta galimybės ilgai miegoti, matytis su draugais ir artimaisiais, be to, labai norisi šokolado. Ji juokavo, kad teks gaunamą maistą su kitais šauktiniais keisti į saldumynus.
Mergina mėgsta iššūkius, tačiau prieš tarnybos pradžią ji neslėpė streso.
Šauktinių tarnyba – Marijai dar vienas iššūkis. Kaip sako pati mergina, gyvenime kartais reikia išbandyti ir tai, ko niekas iš tavęs nesitiki. Beje, į pirmąjį šauktinių sąrašą pateko ir Marijos brolis.
Po sprendimo tapti šauktine mergina sulaukė įvairių nuomonių: girdėjo ir nesupratimo atodūsių, ir raginimų atsisakyti savo pasirinkimo, ir kalbų, kad ja didžiuojasi draugai.
Marija nesiima spėlioti, kas bus po tarnybos. Ir nors tarnyba jau įpusėjo, prieš akis laukia dar daug iššūkių: nuo varginančių žygių iki greito ginklo surinkimo ir atsispaudimų rekordo gerinimo.
Pasak Marijos, būsimieji šauktiniai turi apsišarvuoti kantrybe, nes su nepažįstamais žmonėmis reikės ne tik atlikti gautas užduotis, bet ir gyventi bei jais pasitikėti. „Priimkite žmones tokius, kokie jie yra“, – pataria šauktinė.
Šauktinių tarnyba – Marijai dar vienas iššūkis.
Taip pat būtina įsidėmėti tai, kad vadas tarnyboje – vadas tikrąja šio žodžio prasme, jo žodis lemiamas. „Visai nesvarbu, kas jūs buvote prieš tarnybą, nes čia visi lygūs. Palikite savo principus ir įsiliekite į būrį“, – kalba Marija.
Dar vienas svarbus patarimas: pasiruoškite greitam tempui, kuriame prireiks greitos jūsų reakcijos. Anot Marijos, teks iš anksto apgalvoti kelis žingsnius į priekį, išmokti viską planuoti ir susidoroti su spaudimu.
Ilgesys gamtai ir fotoaparatui
Aleksandras, istorijos studijų absolventas, Lietuvos ypatingojo archyvo KGB skyriaus vyriausiasis archyvistas, sulaukė didelio draugų ir kolegų palaikymo, kai pasirinko šauktinių kariuomenę.
Kai paskambinau Aleksandrui dėl interviu – jis ilgai nesvarstęs sutiko susitikti. Būti šauktiniu jam nėra naujas iššūkis. Vaikinas ilgą laiką buvo krašto apsaugos savanoriu, aktyviai veikė skautų organizacijoje.
„Dievui, tėvynei ir artimui“. Šis skautų šūkis, pasak Aleksandro, atspindi ir jo pasirinkimo motyvą.
„Aš jau esu karys, todėl noriu parodyti jaunimui, kad nėra ko bijoti. Niekada nežinai, kada gali tekti į rankas paimti ginklą. Nejaugi tave sesuo ir mama apgins nuo į tavo teritoriją įžengusio agresoriaus? Reikia į tai žiūrėti labai atsakingai“, – kalba Aleksandras.
Laisvalaikiu jis mėgsta išvykas į gamtą, per kurias į rankas paėmęs fotoaparatą įamžina ne tik peizažus, bet ir gyvūnus. Šio pomėgio, kuris leidžia atitrūkti nuo kasdienybės, pasak Aleksandro, tarnyboje jam itin trūksta. Kaip ir laisvės – viską varžo griežta disciplina.
Prieš pasirinkdamas šauktinių kariuomenę Aleksandras laukė bene iki paskutinės minutės – rinko informaciją, stebėjo, ką apie sugrąžintą šauktinių kariuomenę skelbia žiniasklaida. Galiausiai viešumoje pasirodė vadinamieji verktiniai – jauni lietuviai, kurie reiškė nepasitenkinimą šaukimu į kariuomenę.
„Taip negalima viešai šaipytis. Norisi tai paneigti“, – sako Aleksandras.
Savo pavyzdžiu vaikinas nori ne tik kitus įkvėpti, bet ir tarnyboje pasidalinti sukaupta patirtimi savanoriaujant krašto apsaugoje.
Prieš pasirinkdamas šauktinių kariuomenę Aleksandras laukė bene iki paskutinės minutės.
Dar tarnybos pradžioje Aleksandras turėjo kuo papildyti instruktorių pateikiamą medžiagą šauktiniams, o įpusėjus tarnybai pasakoja, kad jaučia, kaip tvirtėja kūnas ir atsiranda vis didesnė motyvacija tapti profesionaliu kariu.
Pasak šauktinio, į batalionus atvykusiems naujokams reikia žinoti, kad nustatytų taisyklių laužyti nereikia, jos kuriamos ne šiaip sau. „Turėjau ir aš vieną prasižengimą, bet iš to pasimokiau“, – šypsosi Aleksandras.
O jei atrodo, kad skiriamos užduotys kartais neturi jokių sąsajų su logika, nereikia ieškoti savo teisybės – visos kariuomenėje skiriamos užduotys turi prasmę ir veda visapusiško tobulėjimo link.
Dar vienas dalykas, kurį išskiria šauktinis, tai bendražygių pagalba tarnyboje. „Prireikus visada padėkite kitam kariui. Kariai turi būti kaip vienas kumštis ir turi visada pasitikėti vieni kitais“, – sako šauktinis.
Antrąją pasakojimo apie šauktinius dalį galite perskaityti čia.
