Apniukusią dar žiemos popietę apsilankėme Jonavoje, kur jonaviečių šeima Elmantas ir Lina Mickevičiai įkūrė labdaros ir paramos fondą „Jonaviečiai padeda“. Šis fondas turi daug veiklų. Jie organizuoja paramos nuvežimą į Ukrainą, renka finansinę paramą, taip pat padeda gaminti saulės energijos įrenginius, kuriuos padedant partneriams pristato kariams į pafrontę.
Kas paskatino įkurti šį fondą? Kas labiausiai įsiminė pirmosiomis karo savaitėmis? Kokia yra šio fondo istorija? Apie tai ir prisėdome pasikalbėti su Elmantu.
Nuo pirmos invazijos dienos
– Kaip atsirado jūsų veikla? Pradėjote jau pernai vasarį.
– Pirmą karo dieną atsirado toks stresinis skrolinimas, informacijos rinkimas ir t. t. Vienas šeimos narys labai jautriai tą priėmė – žmona. Iš ryto tą informaciją, kuri pasirodė internete, pasitikrinau ir nusprendėm, kad reikia kažką daryti. Po skelbimo įdėjimo (kad ieškome patalpų veiklai daryti) gal per pusvalandį ar valandą jau žmogus paskambino. Sako – atvažiuoju, atvežu raktus jums, imkit patalpas, darykit.
Ir viskas taip rutuliojosi, bet jau ne matematine, o geometrine progresija. Nuo 2 dėžių dieną iki prikrovimo iki lubų vakare. Pirmąjį savaitgalį ir vaikai, ir šeima buvo suvažiavę, visi buvo įtraukti. Su pyragais ir arbata buvo privažiavę savanorių. Buvo labai daug veiklų. Taip ir startavom.
– Kada pirmą kartą vykote į Ukrainą?
– Iš esmės antrąją karo savaitę. Mes pirmą savaitę rinkome daiktus. Bendravome su Lietuvoje esančiomis organizacijomis, kurios orientavosi į pabėgėlių priėmimą, vaikų priėmimą. Tada supratom, kad reikia pagalbos ir Ukrainoje.
Viskas labai harmoningai vyko. Buvo taip, kad Kauno medikai kreipėsi į mus, kad galbūt važiuojame į Ukrainą. Jiems reikėjo medikamentus perduoti partneriams Ivano Frankivske. Paklausė, gal kažkaip galime per sieną pervežt.
Galiausiai atsitiko taip, kad sukrovėme pilną mašiną, kurią mums irgi davė viena organizacija, tai buvo mikroautobusas. Į jį krovėme medikamentų, humanitarinės pagalbos. Taip pat žmonių iš Ukrainos galėjome atvežti.
Antrą savaitę pasidalinome informacija, kad mums reikia pagalbos. Atsišaukė vienas vaikinas, savanoris iš Kauno, Rokas. Mes su juo ir nuvažiavome. Vėliau Ukrainoje atsirado kontaktai su ligonine ir su specialiųjų pajėgų mokymo centro vadovybe.
Šokiravo kilometrinės vaikų eilės
– Kokios buvo įsimintiniausios pirmosios kelionės akimirkos? Visgi pirmosios karo savaitės buvo chaotiškos.
– Man paliko įspūdį ir šokiravo Lenkijos–Ukrainos siena. Tie vaikai, eilės vaikų, kilometrinės eilės vaikų. Šaltis. Taip pat ir specialūs autobusai, kurie buvo skirti sušilti...
Be galo gerą įspūdį paliko Lenkijos pasieniečių darbas, kurie vaikus ir lagaminus ant rankų tempė. Jautėsi visur stresas, šoko atmosfera ir tokie ramūs žmonės eina. Apsikabinę lagaminais, vaikais. Tu matai, kad situacija yra valdoma.
Man paliko įspūdį ir šokiravo Lenkijos–Ukrainos siena. Tie vaikai, eilės vaikų, kilometrinės eilės vaikų. Šaltis. Taip pat ir specialūs autobusai, kurie buvo skirti sušilti...
Aš labai linkiu, kad daugiau niekada niekam netektų to pamatyti.
Pasimato, kad nors yra ir kvailų žmonių, kurie karą pradėjo, bet yra ir stiprių, protingų, kurie vienas kitam padeda. Tai labai stipri emocija.
Atsimenu ir tai, kai Lvive vėlų vakarą pasivijo su švyturėliais ir automatais, liepė rankas ant vairo sudėti. Tai buvo lengvas šokas. Natūralu, nes mes nežinojome, kas vyksta. Lipdukų jokių (ant automobilių) neklijavome, kad ten humanitarinė pagalba. O automobilis skolintas, tamsintais langais. Parodėme oficialius dokumentus, kad vežame paramą, kad mus praleistų. Po patikrinimo palydėjo su tais pačiais švyturėliais.
Kita istorija buvo, kai pirmą kartą važiavome Ukrainoje per komendanto valandą, naktį. Kaukia oro pavojaus sirenos, tamsu. Kas 15–20 km blokpostai. Kareiviai su medžiokliniais šautuvais, tarp kurių buvo ir senukų. Jauni kariai ir beveik vaikai su šautuvais. Pradžioje situacija buvo chaotiška, po to ji įgavo struktūrą, kažkokį aiškumą. Jau tu žinai, ko laukti, ko tikėtis.
Bendradarbiauja ir su kitais
– Pereikime prie paramos organizavimo. Ar tenka bendradarbiauti su kitomis Lietuvos organizacijomis?
– Taip. Turime bendrą misiją su VšĮ „Iki pergalės / Misija „Gyvačių sala“, kur buvę lietuvių kariai instruktuoja ukrainiečių karius, ruošia užduotis. Bendradarbiaujame ir su kitomis paramos organizacijoms. Vilniuje bendradarbiaujame su organizacija, kuri priima paramą, pabėgėlius.
Rugpjūčio pradžioje vykau į Ukrainą. Lenkijoje sugedo automobilis. Atsitiko taip – Zamostės miestelyje susipažinau su viena organizacija, teikiančią pagalbą Ukrainai.
Vieniems nieko nepavyktų padaryti. Su kariniais daliniais irgi bendradarbiaujame, jie dalijasi tuo, kas jau galbūt jiems nereikalinga. Mes tada rūšiuojam, paskirstome. Žiniasklaida irgi yra institucija, su kuria bendradarbiaujame. Mes vieni kitiems padedame. Pasidaliname istorija, jūs ją paviešinate. Manau, tai yra labai puikus bendradarbiavimo pavyzdys. Jis yra būtinas.
Mezgėjų batalionas
– Esate jonaviškiai, ar sulaukiate paramos iš Jonavos savivaldybės?
– Žmonės labai geranoriški, visi padeda, o su instituciniu bendradarbiavimu Jonavoje šiek tiek sunkiau, švelniai sakant. Nežinau, gal kažkas mato įsitikinimus. Mes stengiamės bendradarbiauti su visa Lietuva. Jonaviečiai labai geranoriški, o pačios institucijos… Gal jos inertiškos. Gal joms reikia laiko kažką suprasti.
– Sakote, kad daugiau paramos ir supratimo sulaukėte iš paprastų žmonių, o ne iš valdiškų institucijų?
– Socialinių paslaugų centras labai geranoriškai bendradarbiauja. Buvo ruduo, šalta, ateina žmonės rūbus matuotis. Nusprendėme, kad reikia kreiptis į savivaldybę dėl patalpų. Gavome atsakymą, kad nėra patalpų.
Netgi oficialiame savivaldybės puslapyje nėra mūsų institucijos pavadinimo, kur galėtų žmonės nukreipti. Tai yra dalykai, į kuriuos nereikia kreipti dėmesio. Juos apeini ir eini toliau į priekį.
– O parama, iš kur ji ateina? Ar daugiau iš paprastų žmonių, ar iš įmonių? Kaip vyksta visas paramos gavimo procesas?
– Žmonės veža. Turime savo batalioną mezgėjų močiučių, kurios mezga šiltas kojines. Šias kojines siunčiame ir vežame, taip pat ir vietoje išdaliname. Taip pat yra pagalba, kuri atkeliauja iš šeimų. Būna, kad vaikai atveža vos ne savo daiktus. Yra tikslinės piniginės lėšos, pvz., iniciatyvai – Saulės jėga Ukrainai.
Yra lėšos, kurios skiriamos ukrainiečiams. Nuo maišelio su daržovėmis atnešimo, kur mes vasarą šeštadieniais darydavome daržovių turgelius, iki stiprių techninių paramų. Pvz., medicininės lovos, kurių gavom jau 70. Manau, kad net vaikų atnešta parama yra ekvivalenti didelei paramai. Ji visa yra labai svarbi ir būtina.
Turime savo batalioną mezgėjų močiučių, kurios mezga šiltas kojines. Šias kojines siunčiame ir vežame, taip pat ir vietoje išdaliname.
Saulės energijos generatoriai
– Esate užsiminęs, kad gaminate specialius saulės energijos generatorius, skirtus gaminti elektros energiją ten, kur jos trūksta. Vėliau šiuos įrenginius nuvežate kariams į Ukrainą. Kaip kilo idėja tuo užsiimti?
– Pirmos kelionės į Ukrainą metu pamatėme, kad elektros infrastruktūros trūksta. Iš karto pradėjome analizuoti, kaip galėtume padėti. Mano įdirbis, patirtis yra būtent gaminant tokius įrenginius, nepriklausomas paslaugų stotis, veikiančias nuo saulės energijos. Man iškart šovė mintis, kad šios stotys gali būti naudingos Ukrainai.
Grįžęs kreipiausi į saulės baterijų gamintojus Lietuvoje – „Solitek“ įmonę. Paklausiau, ar jie turi nelikvidžių baterijų, kurias galėtume panaudoti Ukrainoje. Įmonė labai geranoriškai sutiko. Po to pamačiau, kad trūksta rankų. Kreipiausi į KTU Elektros ir elektronikos fakulteto vadovybę. Fakulteto vadovybė taip pat sutiko. Mes per porą dienų pagaminome 20 komplektų.
Jau pernai kovo pabaigoje–balandžio pradžioje išvažiavo pirmi komplektai į Ukrainą. Šios stotys buvo naudojamos karo zonose, kaip pagalba kareiviams sukuriant energetinę infrastruktūrą. Pamatėme, kad tai yra labai reikalinga. Tai jau išaugo į mini manufaktūrą.
– Kiek užtrunka pagaminti tokį įrenginį?
– Gaminimas ilgai neužtrunka, daugiau laiko užima resursų ieškojimas. Dabar yra didelė problema su akumuliatoriais, elektronika. Užtrunka logistikos sudėliojimas. Vieną komplektą, kai dirba keli žmonės, galima surinkti per 2–4 valandas. Su KTU mes per 2 dienas pagaminome 20 tokių komplektų.
– Kiek tokių įrenginių yra dabar Ukrainoje?
– Kariams atiduota gal apie 60. Turime net vieną trofėjinį, nukentėjusį nuo raketų.
Parama ir vietiniams ukrainiečiams
– Kokias veiklas šiuo metu vykdo jūsų vadovaujamas fondas?
– Fondo veiklas suskirstyčiau į kelias dalis. Pirma, tai parama Jonavoje gyvenantiems ukrainiečiams – pirmo būtinumo, higienos priemonės, rūbai, namų apyvokos reikmenys. Pagalba ieškant gyvenimo vietos, baldų ir apyvokos daiktų paieška, transportavimas, konsultavimas.
Antra – paramos misijos į Ukrainą. Fondo atstovai vyko į Ukrainą penkis kartus. Gabenome humanitarinę, medicininę ir techninę paramą kariams, ligoninėms. Ukrainoje mes vykdome bendrą gamybinę veiklą surenkant saulės energijos generatorius, kurie keliauja tiesiai į frontą.
Paskutinė – tai socialinės akcijos. Nuo pavasario iki rudens organizavome šeštadienio turgelius, kuriuose būdavo dalinamas maistas, daržovės. Buvo atvežta Ukrainos vaikų piešinių paroda, kuri vyko Jonavos bibliotekoje visą mėnesį. Taip pat kartu su Jonavos centrine biblioteka surengėme Kalėdinį renginį ukrainiečių vaikams.
Esame partneriai akcijoje „Karys kariui“, kurioje Lietuvos kariai renka paramą Ukrainos kariams, o mes organizuojame logistiką.
Tipinė viena – visiškai netipinė
– Kalbant apie Ukrainą, kaip vyksta pats paramos nuvežimo procesas į Ukrainą?
– Spontaniškai. Laukiame, kol prirenkame automobilį ar net vilkiką paramos. Kai parama pasiekia Ukrainą, ji atsiranda paskirstymo taškuose, kur ta parama yra persiunčiama toliau. Negalima sakyti, kad yra struktūra. Kad kartą per mėnesį ar kas savaitę vešime paramą. Ne. Situacija yra labai dinamiška.
Tipinė diena – tai visiškai netipinė diena. Ukrainoje nėra dienos, ten yra para.
– Atvykstate su parama į Ukrainą. Kaip vyksta darbai ten? Ar egzistuoja kažkokia tipinė diena, rutina?
– Tipinė diena – tai visiškai netipinė diena. Ukrainoje nėra dienos, ten yra para. Geriausiai apibūdintų paskutinė kelionė į Ukrainą. Būdavo, kad susiplanuoji, kad turėsi tiek ir tiek susitikimų. Taip pat turi išsikrauti. O galiausiai nutinka, kad laiko turi trigubai mažiau. Susidėlioji, kad kai bus elektra, turi daryti viena. Kai elektros nėra, darai kitką.
Paskutinį kartą Ukrainoje taip atsitiko, kad karys, su kuriuo anksčiau bendravau, žuvo, todėl teko dalyvauti jo laidotuvėse. Ukrainoje tu neplanuoji. Dabar aš esu čia, darau vieną, o jeigu man paskambins, darysiu kitką. Ne tą, ką buvau susiplanavęs prieš savaitę. Vieną kartą viešint Ukrainoje paskambino ir pranešė, kad mes dalyvausime renginyje. Tai mes ir dalyvavome.
– Kalbant apie fondus, ar yra juntama kažkokia konkurencija tarp fondų?
– Sąžiningai pasakyt – mes iš to išaugę. Mes visiškai nesistengiame konkuruoti. Jeigu pastebėjote, mes darom kitokius dalykus. Šitas bendradarbiavimas, t. y. ne bėgant, ne lenktyniaujant, duoda daugiau naudos, negu, kad tu jį lygiuosiesi į kažką ir stengsiesi jį vytis. Degini kalorijas, o rezultato nėra.
– Ar nesijaučiate pamiršti? Kai kurioms organizacijoms viešai yra įteikiami medaliai, apdovanojimai.
– Žinote, geriausia dovana yra vaikų šypsena. Mes tuos apdovanojimus gauname kiekvieną dieną. Ne iš vietinės valdžios ar žiniasklaidos. Mes gauname iš pačių ukrainiečių. Tai ne televizija ir ne kažkoks spalvotas lapas, kurį galbūt pakabinsi, galbūt pamirši pakabinti.
Kai organizuodavome turgelius šeštadieniais, ateidavo ukrainiečiai ir pripūsdavo batutą savo vaikams. Ukrainiečių vaikai šokinėdavo, nenorėdavo eiti namo. Čia yra apdovanojimas.
– Kokie yra jūsų paramos fondo ateities planai?
– Nestabdyti. Daryti šią veiklą nuoširdžiai ir tikrai nestoti, nes transformuotis reiks, karas baigsis.
