Saulės gyvenimas nelepino, bet ji ištvėrė ir sako: „Gailiuosi, kad žudžiausi“

Tik vėliau, subrendus, Saulei prireikė „Jaunimo linijos“ telefono numerio jau nebe žaidimams.

Saulei prabilus apie savo gyvenimą, išties buvo sunku patikėti, kad visos šios istorijos nutiko vienam žmogui. Merginos gyvenimas nebuvo saldus: nuolat pykosi su tėvais, dažnai įsiplieksdavo konfliktai tarp brolių ir seserų, vis sušlubuodavo kurio nors iš šeimos narių sveikata. Bene pusė daugiavaikės šeimos narių mėgino žudytis, nuolat trūko pinigų. Saulė sako, kad nebuvo laiko gyventi savo gyvenimą, nes nuolat reikėdavo ką nors gelbėti, kam nors padėti, gyventi kitų rūpesčiais.

Esminis lūžis, kuris ir privertė Saulę paskambinti į „Jaunimo liniją“, įvyko prieš šešerius metus, kai buvo nužudytas vieneriais metais jaunesnis merginos brolis, su kuriuo ji, kaip pati sako, sutarė geriausiai: „Verkiau, norėjau mirti, nebenorėjau gyventi, tuo momentu nenorėjau bendrauti su draugais, su šeima, eidavau viena pasivaikščioti.“

Saulė sako ne iš karto prisiruošusi kreiptis pagalbos ir pasidalinti savo emocijomis: „Iškart neskambinau, gal tik po metų paskambinau… Dažnai skambindavau ir tylėdavau. Būdavo, 5-6 kartus per dieną paskambinu ir tyliu. Reikėjo daug laiko, kol įsidrąsinau kalbėti, o su vaikinais išvis nenorėdavau kalbėti.“

Savanorė Saulę nukreipė pas psichologą, tačiau ši, būdama ganėtinai uždaro būdo, pas jį nuėjo vos kelis kartus, paskaitė jo rekomenduotą knygą apie artimųjų netektis ir toliau gyveno palaikoma „Jaunimo linijos“ savanorių.

Saulė sako nenorėdavusi skaudinti mamos, sesių ar brolių, kurie ir taip turėdavę pakankamai rūpesčių, todėl pokalbiai su savanoriais padėjo įveikti nuolat kankinusią nemigą, išbūti su savimi, išsipasakoti, ypač tuomet, kai norėdavo numirti. Merginai buvo labai svarbu, kad ji galėdavo pasidalyti savo rūpesčiais su kažkuo, kas jos nepažįsta.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Bet tuo pačiu Saulė prisipažįsta: „Pykdavau ant savanorių, kai paliesdavo kokią nors skaudžią temą, kartais netgi padėdavau ragelį – niekas nerūpi, kai esi piktas. Būdavo, nueinu ant penkiaaukščio namo stogo, svarstydama, kad šįsyk tikrai šoksiu žemyn, paverkiu valandą dvi, paskambinu į „Jaunimo liniją“, apsiraminu ir einu namo.“

Savanorių atvirumas, nuoširdumas, švelnumas, palaikymas, gebėjimas ne tik išklausyti, bet ir pasakyti tinkamus žodžius, skatino gyventi.

Netrukus, prabėgus vos pusantrų metų po brolio mirties, Saulės tėčiui sustojo širdis ir ji neteko dar vieno mylimo ir ją labai mylėjusio žmogaus. Mergina pasakoja: „Nusipirkdavau viena pati sau gerti, rūkyti, nebegalėjau pakelti skausmo, „stogas važiavo.“

Tuomet ji net mėgino nusižudyti: „Prisigėriau močiutės tablečių, broliai ir sesės pamatė mane be sąmonės, liepė vemti, atsigavau, bet vėl viskas juoda akyse pasidarė, nuvežė į ligoninę, tai, kai ten patekau, daktarai sakė, kad dar 20 minučių ir nebebūtų atgaivinę. Gailėjausi, kad žudžiausi.“

Tuomet „Jaunimo linijos“ savanorė Saulę darkart nukreipė pas psichologą. Šįsyk mergina pasirinko važiuoti į toli nuo namų esantį „Krizių įveikimo centrą“, bet vis neišdrįsdavo praverti jo durų ir grįždavo namo su savo skausmu gyventi toliau. Visgi sykį, dar būdama stotyje, mergina paskambino į „Jaunimo liniją“, kalbėdamasi su savanore atvažiavo iki centro ir, padrąsinta malonaus balso kitapus ragelio, išdrįso užeiti vidun.

Į „Jaunimo liniją“ mergina sako paskambinanti ir dabar, bet vis rečiau: „Kartais paskambinu, bet daug rečiau nei anksčiau, tada buvau pripratus nuolat skambinti, o dabar nebereikia: atsibodo tą patį kalbėti, pagalvojau, kad reikia kabintis į gyvenimą. Mažiau verkiu, laikas pagydė. Daugiau pradėjau pasitikėti savimi, nebebijoti reikšti savo ir nebeklausyti kitų nuomonės.“

Paklausta, kaip jai atrodo, kokie žmonės dirba savanoriais „Jaunimo linijoje“, Saulė sako: „Aš įsivaizduoju, kad jie patys kokią nors netektį patyrę, naudingą darbą nori nuveikti. Turėjau minčių pati savanoriauti, bet gyvenu ne didmiestyje, be to, žmonės, su kuriais bendrauju, nė iš tolo neprimena tokių, kurie mane palaikytų. Sykį draugams prisipažinau, kad skambinau į „Jaunimo liniją“, tai durne išvadino...“

Atsisveikindama Saulė užsiminė „Jaunimo linijos“ telefono numerį davusi ir sesėms – tegul paskambina, kai bus sunku, nes ji pati ne visada galinti būti šalia. Išties, kartais svarbiau žmogų išmokyti žvejoti, nei duoti jam žuvį.

„Jaunimo linija“ vykdo kampaniją „Padovanok ausį“, kuri skirta atkreipti dėmesį į itin aktualią problemą – depresiją ir kitus emocinius sunkumus. Padovanoti ausį ar tiesiog paremti „Jaunimo liniją“ galima skambinant trumpuoju numeriu 1407 (kaina – 2,9 Eur) arba internetinėje svetainėje adresu padovanokausi.lt. Čia taip pat rasite daugiau informacijos apie kampaniją ir depresiją bei patarimų, kaip sunkią akimirką padėti sau ir kitam.