Vyriausybės vadovas detalių neatskleidžia, tačiau užsimena, kad bus siūloma naikinti nemažą dalį dabar egzistuojančių mokestinių lengvatų. Nebus apeiti ir ūkininkai. Tuo pat metu bus mažinami mokesčiai mažiausiai uždirbantiems. Mokesčiai daugiau nei vidurkį uždirbantiems asmenims smarkiai didėti neturėtų.
Tiesa, ar ši ir kitos Vyriausybės inicijuotos reformos baigsis rezultatyviai, nėra aišku. S.Skvernelis pripažįsta, kad valdančiosios koalicijos ateitis gana miglota, jis nėra apsisprendęs, ar imtųsi vadovauti mažumos Vyriausybei, jei ji būtų formuojama.
– Vyriausybė dirba jau pusmetį. Kaip pats vertinate savo komandos darbą? Kurie ministrai pasirodė stipriausiai, kuriems reikia pasitempti?
– Laikas prabėgo labai greitai. Tas pusmetis atrodo kaip savaitė. Žinoma, norisi, kad viskas būtų padaryta greičiau.
Daug kas mūsų klausia, kur jūsų prioritetai? Ar galite ką nors į šalį atidėti? Negalime, nes visose ministerijose yra labai daug spręstinų problemų.
Turime stiprų finansų ministrą. Man patinka susisiekimo ministro darbas. Puikiai dirba krašto apsaugos ministras, nors buvo abejonių skiriant diplomatą vadovauti tokiai sistemai. Visas subtilybes jis perprato labai greitai.
Buvau ir toliau esu geros nuomonės apie užsienio reikalų ministrą. Nors iš Užsienio reikalų ministerijos visada jaučiamas klasikinis nepasitikėjimas pokyčiais.
Gal kam nors bus keista, bet gana gerai vertinu ūkio ministrą. Norisi didesnio proveržio, bet jis dirba ramiai, nuosekliai, neturėjau progos nusivilti.
Viena sunkiausių sričių yra švietimas ir čia ministrei didelių priekaištų neturiu. Taip, kartais paleidžiamos mintys, kurios nėra esminės ir jos sukelia daug diskusijų, bet juk akivaizdu, kad ši sritis reikalauja didelių reformų. Ne tik aukštasis mokslas. Pažiūrėkite į vidurines baigiančių moksleivių pasiekimus. Jie taip pat kelia daug nerimo.
Visi sutinka, kad reikia keisti situaciją, tai neišvengiama, bet kai tik pasiūlome realius sprendimus, prasideda didžiulis pasipriešinimas, niekas nieko keisti nenori.
– O dabar sunkioji klausimo dalis. Kurie ministrai jums atrodo silpniau?
– Man artima vidaus reikalų sistema. Čia labai norėtųsi spartesnių kokybinių pokyčių. Noriu greitesnių procesų. Kol kas to nematau.
Panaši situacija su sveikatos apsaugos sistema. Jeigu šiandien gatvėje paklaustume žmogaus, kas yra Aurelijus Veryga, pasakytų, kad žmogus, kuris kovoja su alkoholizmu.
Tai nėra blogai, bet ši tema nėra vienintelė. Vaistų kainos, ligoninių tinklo reforma, medikų atlyginimų dydis – čia daromi pirmi žingsniai, bet proveržio dar irgi nėra.
Turime tikrai nuoširdų ir atjautų socialinės apsaugos ministrą, kuris sparčiai tobulėja. Jo irgi laukia labai rimti iššūkiai. Vienas jų – pensijų reforma.
– Kaip vertinate koalicijos partnerius? Susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu Seime atmosfera kaista.
Nemėgstu melo, todėl kalbėsiu atvirai. Nuo pat pradžių nemaniau, kad šita koalicija yra pati geriausia. Dėl įvairių priežasčių.
– Nemėgstu melo, todėl kalbėsiu atvirai. Nuo pat pradžių nemaniau, kad šita koalicija yra pati geriausia. Dėl įvairių priežasčių. Mūsų filosofija daug kur skiriasi.
Man nepriimtina, kad ministerijos priklausytų partijoms. Dabar socialdemokratams priklauso trys ministerijos, bet nemanau, kad tai yra jų valdos, kur jie gali daryti, ką nori – konkursus dėl akių, darbinti savus. Į ministerijas žiūrima kaip į valdžios resursą partiniams interesams tenkinti.
Man tai nepriimtina. Nėra valstiečių, nėra socialdemokratų ministerijų. Yra ministro pirmininko suformuota komanda, kuriai pritarė prezidentė. Mes nuskriaudėme nemažai partijos narių, kurie mums labai padėjo rinkimuose, bet mes jiems jokių postų nedalijome. Net ne visi šešėliniai ministrai gavo postus.
– Praėjus pusmečiui, ar galite pasakyti, kodėl ministrų postų taip ir negavo Virgilijus Poderys ir Stasys Jakeliūnas, kuriems ruošti energetikos ir finansų ministrų portfeliai?
– Buvo žmonių, kurie ministrais pasijuto anksčiau, nei buvo paskirti. Toks elgesys irgi nėra priimtinas.
Seime mes neturėjo galimybės rasti tokio svorio žmogaus kaip S.Jakeliūnas, kuris galėtų vadovauti komitetui. Mielai jį būčiau matęs ministro kėdėje, nors ir dabartinis ministras labai stiprus. Labai gerbiu Stasio nuomonę. Tai žmogus, kuris turi savo principus.
– Grįžkime prie koalicijos partnerių. Vis garsiau kalbama, kad koalicijos dienos suskaičiuotos. Tai jaučiate?
– Galiu klysti, bet jaučiu, kad yra noras: „išmeskit mus.“ Socialdemokratai nenori būti tie, kurie išeina.
– Kas tada? Mažumos Vyriausybė?
– Toks scenarijus realus. Kita vertus, kaip jaustis Vyriausybei, kai klausimai suderinami, keliauja į plenarinį Seimo posėdį, tu manai, kad turi partnerį, ir per akimirką viskas pasikeičia?
Pradžioje man tai buvo labai netikėta, bet dabar tai jau tampa rutina. Mes ir dabar labai dažnai dirbame kaip mažumos Vyriausybė, nes dėl partnerių nebuvimo pralaimime balsavimus Seime.
Geriau žinoti iš anksto, kad esi mažumos Vyriausybė, ir ieškoti paramos pas konkrečius Seimo narius visose frakcijose. Jeigu palaikymo nėra, klausimas atidedamas. Dabar pradedame labai rimtas reformas, padaromi pirmi žingsniai, bet žengiant toliau prasideda stabdymas.
– Kartu tai reiškia, kad turėtumėte siekti „tvarkiečių“ arba „lenkų“ paramos. Ar jums tai priimtina? Ar imtumėtės vadovauti mažumos Vyriausybei?
– Aš tikrai labai rimtai svarstyčiau ir, tiesą sakant, abejoju, ar taip atsitiktų. Kita vertus, aš nematau alternatyvos, kas dabar galėtų suformuoti daugumą.
Jeigu valstybės stabilumui to reikėtų, kito pasirinkimo aš neturėčiau. Apsisprendimą lems tik tai, ar galima bus tęsti reformas. Jeigu tai bus neįmanoma, nematau prasmės būti premjeru.
– Neseniai pareiškėte, kad jau priėmėte sprendimą, ar dalyvausite prezidento rinkimuose, bet jo kol kas nenorite atskleisti. Dabar kalbate, kad ir jūsų, kaip Vyriausybės vadovo, dienos gali būti suskaičiuotos. Nuleidžiate rankas?
– Tikrai ne. Niekada nepasiduodu. Taip, krūvis yra milžiniškas. Kai ėjome į rinkimus ir rašėme savo programą, aiškiai žinojome, kad nuo savo pažadų po rinkimų nesitrauksime, kaip buvo įprasta iki tol. Esu padorus žmogus ir davęs žodį jį turiu tesėti.
Gal kam nors premjero kėdė yra svajonių postas. Aš jos visai nebranginu.
Atvirai sakau, kad prieš rinkimus netikėjau, jog sulauksime tokio palaikymo. Tikrai nesimatavau premjero kėdės, bet kai už mus balsavo tiek žmonių, duoto žodžio laikiausi ir ėmiausi formuoti Vyriausybę. Kitu atveju tai būtų žmonių apgavystė.
Taip, turiu mažų vaikų, kurių beveik nebematau, negaliu pakankamai laiko skirti šeimai. Visiškai pasikeitė mano gyvenimas.
Jūs manote lengva, kai negaliu su dukra sėsti ant dviračio ir išvažiuoti į Vingio parką? Galvojate, aš galiu paskambinti savo seniems draugams ir ramiai su jais nueiti išgerti bokalo alaus?
Gal kam nors premjero kėdė yra svajonių postas. Aš jos visai nebranginu, bet man svarbu laikytis žodžio ir padaryti tai, ką esame pažadėję. Aš suprantu, kokia tai atsakomybė.
Taip, buvau naivus. Tikrai galvojau, kad su koalicijos partneriais turėdami daugumą Seime mes galėsime ramiai vykdyti suderintą programą. Dabar matau, kad tai labiau formali dauguma.
Jaučiu, kad naujasis socialdemokratų lyderis yra priėmęs sprendimą koaliciją palikti. Žinoma, tai dar nėra frakcijos Seime nuomonė, tačiau jei koalicijos partneriai taip nuspręstų, mums liktų tik priimti jų sprendimą.
Beje, Vyriausybė apsukų nemažina. Esame pasižadėję iki vasaros paskelbti apie mokestines ir socialines reformas. Jos turi mažinti socialinę atskirtį. Tai ir padarysime birželio 1 d.
– Kaip keisite mokesčių sistemą?
– Nenoriu visko atskleisti anksčiau laiko. Mes žadėjome, kad išanalizuosime visas mokestines lengvatas ir iki vasaros pradžios paskelbsime, ką planuojame daryti.
Tą pažadą įvykdysime. Pasakysime, kurios lengvatos bus panaikintos, kaip mes mažinsim mažiausias pajamas gaunančių žmonių mokesčius.
– Ar mokesčių mažinimas mažiausiai uždirbantiems reikš jų didinimą uždirbantiems daugiau?
– Gaunantiems didesnį atlyginimą mokesčių kelti neplanuojame, bet tai jau detalės, kurios netrukus bus išsamiai paaiškintoms visiems.
– Gerai, pasikalbėkime apie jūsų santykius su Seimo frakcija. Nesate gavęs siūlymo stoti į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą? Pasitikėjimas jumis aukštas, gal net galėtume pasivaržyti dėl partijos pirmininko posto?
– Ne, to nesvarstau. Siūlymo stoti į partiją nebuvo. Net rinkimuose dalyvavome kaip partija ir didelis nepartinis blokas.
Net ir kai kuriais klausimais nesutardami mes galime sėkmingai dirbti kartu, bet šiandien tai nėra ta politinė jėga, kurios nariu aš norėčiau būti.
Stojant į partiją man būtų svarbu ne vieta rinkimų sąraše ar postas. Pirmiausia, turi būti idėjų bendrystė, ilgalaikės strategijos matymas, galiausiai, pati atmosfera turi būti tokia, kur tu jaustumeisi gerai.
Partijos yra demokratijos apraiška ir pačiose partijose demokratijos turi būti daug. Džiaugiuosi ir socialdemokratų, ir konservatorių sprendimu rinkti pirmininką partijos narių balsavimu ir keistai atrodo, kai partijos pirmininkas išrenkamas tiesiog plojimais.
Aš niekada neslėpiau savo ir valstiečių ideologinių skirtumų. Tai ir požiūris į žmogaus teises, kalbos reikalus ir kitus dalykus. Net ir kai kuriais klausimais nesutardami mes galime sėkmingai dirbti kartu, bet šiandien tai nėra ta politinė jėga, kurios nariu aš norėčiau būti.
– Ar tokia jėga Lietuvoje yra? Buvo laikas, kai su konservatorių pirmininku susitikinėdavote labai dažnai. Kas buvo svarstoma susitikimo metu?
– Susitikimai visada buvo pakankamai formalūs. Jie buvo gana dažni, nes tikrai tikėjausi paramos toms reformoms, kurias ir patys konservatoriai yra įsivardinę savo rinkimų programoje. Labai gaila, bet aš matau, kad tai visiškai nebuvo nuoširdu. Man tai didžiulis nusivylimas.
Susitikimuose kalbama viena, o po to prasideda intrigos už nugaros, griovimas, stabdymas, keičiamos nuomonės. Pavyzdžiui, alkoholio prieinamumo ribojimas. Konservatorių lyderis viešai lipa ant scenos ir atsižada to, ką siūlė jo partija. Juk tai konservatorių registruotos įstatymų pataisos, bet pamačius, kad visuomenė pasidalinusi, tuo norima pasinaudoti.
Kai neblaivus asmuo padarys dar vieną žiaurų nusikaltimą ir apie tai praneš žiniasklaida, tada vėl bus lipama ant bačkos ir siūloma dar labiau griežtinti priemones, pamiršus, ką kalba dabar. Man tai nėra priimtina ir savo nuomonės taip kaitalioti negaliu.
– O gal tai ir yra politika?
– Tada aš nesu geras politikas.
– Pastebima, kad pastaruoju metu ganėtinai atšalo jūsų ir prezidentės santykiai. Išsiskyrė jūsų nuomonės dėl šildymo lengvatos, antradienį prezidentės patarėja pareiškė, kad bijoma atsakomybės priimant Darbo kodekso pataisas. Ar toks įspūdis teisingas?
– Nuo pat pirmos dienos su prezidente bendraujame labai dalykiškai, jokio konflikto nėra. Nesitikiu, kad prezidentė nekritikuos Vyriausybės. Tai visiškai normalu.
Dėl Darbo kodekso tikrosios derybos vyksta būtent Trišalėje taryboje, kur mūsų pozicija labai aktyvi. Anksčiau niekas net nesitardavo, nes žinojo, kad Seime galės susitvarkyti. Mes to nenorime. Mes tikrai nesikratome atsakomybės, bet norime, kad pusmetį trukusios derybos nebūtų tik formalumas.
Susidaro keista situacija. Kai mes svarstome alkoholio ribojimus, mums sakoma, kad įjungėme buldozerį ir negirdime interesų grupių, nors su jų atstovais bendraujame nuolatos. Kai įsiklausome į Trišalės tarybos nuomonę, mums sakoma, kad Seimą rinko žmonės ir tik jis turi spręsti. Kad ir ką darytume, sulaukiame kritikos.
Kita vertus, pažiūrėkite kad ir į Andriaus Kubiliaus Vyriausybę. Ar ji daug tarėsi su interesų grupėmis, kai vyko naktinė mokesčių reforma, kai buvo mažinamos pensijos, atlyginimai, karpomas finansavimas, užuot darius struktūrines reformas, kurioms padaryti šansas buvo unikalus?
– Manote, kad jums kritikos nepagrįstai daug? Kad esate puolami žiniasklaidos?
– Vėlgi, nemeluosiu. Pasakyti, kad žiniasklaida labai apsidžiaugė, kai laimėjome rinkimus, nebūtų teisybė. Aš suprantu, kad prieš žiniasklaidą kovoti beviltiška. Politikams tai pralošta partija. Laisvas žodis yra ta vertybė, kurią mes visi turime ginti. Man žiniasklaida nėra priešas.
– Nesigailite, kad pasukot į politiką?
– Dabar tikrai nesigailiu. Gyvenime pokyčių reikia ir jie turi būti. Galbūt reikėjo pabaigti generalinio komisaro kadenciją, bet policijoje žmonės irgi žinojo, kad pasibaigus kadencijai buvau priėmęs sprendimą išeiti iš šios sistemos.
Galimybė tapti ministru man buvo įdomi tik todėl, kad norėjau padėti policijai. Nesulaukėm anksčiau iš ministrų reikiamo palaikymo. Priėmiau šį sprendimą tik todėl.
– Policininko įvaizdis jus lydi iki šiol?
– Kai tapau vidaus reikalų ministru, man buvo prikaišiojama, kad atėjo policininkas. Manęs tai visai nežeidė. Mane žeidžia tik tai, kad policininko profesiją bandoma nuvertinti.
Kartais susidaro įspūdis, kad gyvename kriminalinės tradicijos valstybėje, kur policininku dirbti turi būti gėda. Ne, aš tuo didžiuojuosi. Esu baigęs du universitetus. Turiu ir teisinį, ir civilinį išsilavinimą.
Jei dabar būtų galima tvarkytis tokiais tempais, kaip pavyko tvarkytis policijoje, situacija valstybėje būtų daug geresnė. Deja, čia visai kitos aplinkybės ir absoliuti dauguma sprendimų priklauso ne tik nuo manęs ar ministrų.
Taip, aš mėgstu humorą. Taip, aš kalbu atvirai. Tai nėra įprasta politikams. Jie dažnai į akis šypsosi, o už akių kalba visai kitaip ir į nugarą smeigia peilį. Tokių žmonių negaliu suprasti.
Sutinku, kartais pasakau per aštriai, bet greitai atsiprašau. Visa tai darau nuoširdžiai ir neveidmainiauju.
