– Premjere, ar jums neatrodo, kad dėl alkoholio ribojimų yra tiesiog persistengta, o kai kurie siūlymai tiesiog nelogiški? Vieniems renginiams galim, kitiems ne, stacionarioms kavinėms lauke prekiauti leidžiama, nestacionarioms – kita tvarka ir t. t.
– Mes Vyriausybėje teikėme savo išvadą dėl praeitos kadencijos Seimo narių – Andriaus Kubiliaus ir dar kelių parlamentarų – pasiūlymų Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms. Yra žinomos piliečių iniciatyvos, yra du įstatymo pataisų kompleksai. Manau, kad Vyriausybėje iš daug kardinalių ir galbūt net su logika prasilenkiančių draudimų pateikėme subalansuotą.
– Bet vartotojui gi jokio skirtumo – kavinė stacionari ar ne?
Ar tikrai reikalinga Palangos pliaže turėti 7 ar 8 kavines, kurių pagrindinis akcentas yra prekyba alkoholiu. Gal alternatyva būtų ten prekiauti vaisvandeniais, užkandžiais ir kitokiais produktais.
– Vartotojui gal ir nėra didelio skirtumo, bet verslui skirtumas yra. Įmonės, kurios savo verslą vysto ištisus metus, kur išlaiko darbo vietas, moka mokesčius, jos vasarai gali gauti licenciją, kai kuriais atvejais atskiros net nereikia, priklauso nuo atstumo. Ir yra kitos, kurios sugalvoja du mėnesius padaryti prekybos vietą, orientuotą į prekybą silpnu alkoholiu, o po tų dviejų mėnesių iš rinkos vėl pasitraukia.
– O kas čia blogo? Tos įmonės įdarbina studentus, jaunus žmones ir t. t.
– Aš nematau nieko blogo. Tačiau sutikime, kad visos laikinos kavinės yra neatsiejamos nuo pagrindinės veiklos. Mes kalbame apie tokius paviljonus, kurie nėra būdingi ištisiems metams. Pavyzdžiui, tie patys kurortai – ar tikrai reikalinga Palangos pliaže turėti 7 ar 8 kavines, kurių pagrindinis akcentas yra prekyba alkoholiu. Gal alternatyva būtų ten prekiauti vaisvandeniais, užkandžiais ir kitokiais produktais. O už 50 metrų, kavinėje, kuri taip pat lauke turi terasą, ten vartoti alkoholį. Manau, priėmėme kompromisinį sprendimą, dabar yra svarstymai Seime. Džiaugiuosi, kad tai kelia ne tik aistras, bet ir pakankamai svarius argumentus, o kiekvienas Seimo narys, tarp jų ir aš, galėsime dar savo valią išreikšti plenarinių posėdžių salėje.
– Vien Dzūkijoje per šį savaitgalį iš girtaujančių vaikų buvo atimta 14 mažamečių vaikų. Turbūt visi sutiks, kad tai nėra tie žmonės, kurie geria lauko kavinėse ar kurie lankosi kultūriniuose renginiuose. Tai visai kitas kontingentas. O valdžia dabar taikosi į tuos, kurie visai niekuo dėti ir su tomis problemomis nesusiduria.
– Galima taip svarstyti, bet nesate visiškai teisus. Apie tą visuomenės dalį, kuri alkoholį vartoja atsakingai, diskusijų turbūt nekyla. Bet nesate teisus, kad smurtas artimoje aplinkoje yra tik tarp asocialių šeimų. Deja, ne.
– Turiu omenyje girtaujančius tėvus, iš kurių atimti vaikai. Turbūt nė vienas jų alkoholio nenusipirko iš mugės ir neparsinešė namo.
– Taip, jie galbūt mugėje nenusipirko, bet tai asmenys, kurie šiandien perkasi parduotuvėse, kurių laikas galbūt bus apribotas. O tie kurie ten nepirko, tai ir neperka. Jie randa kitų būdų, jei kalbame apie labiausiai paveiktą sluoksnį. Bet nė vienas negimė alkoholiku. Tos priemonės yra nukreiptos į prieinamumo mažinimą, kalbant apie jaunimą. Atrodo – mes kalbame apie visiška draudimą. Tikrai taip nėra.
– O jums pačiam patinka tai, ką siūlo Vyriausybė? Man atrodo, kai kurie sprendimai tikrai prasilenkia su logika. Pavyzdžiui, kodėl aš negaliu pliaže išgerti alaus? Kodėl turiu eiti kažkur toli, jei galiu nusipirkti arti?
Tos priemonės yra nukreiptos į prieinamumo mažinimą, kalbant apie jaunimą. Atrodo – mes kalbame apie visiška draudimą. Tikrai taip nėra.
Jei tokias problemas sprendžiame kiekvienas, darydamas, ką nori, ir nematome bendros visuomenės problemos, tada galime pasakyti, kad taip, aš turiu saugų ir gerą automobilį, esu geras vairuotojas ir kodėl turiu važiuoti taip, kaip nustatyta visiems.
– Bet tai ne tas pats.
– Aš tikrai manau, kad Vyriausybė priėmė kompromisinį variantą. Buvo daug griežtų ir radikalių pasiūlymų, piliečių iniciatyvų, praėjusios kadencijos Seimo narių siūlymai. Nereikia autorystės priskirti vienai ar kitai politinei jėgai.
– Atsako tas, kas priima sprendimą.
Be abejo. Seimas priims sprendimą ir atsakys. Aš, kaip Seimo narys, taip pat tame dalyvausiu. O Vyriausybė savo poziciją išreiškė. Dar reikia nepamiršti, kad yra numatyti ir tam tikri pereinamieji laikotarpiai. Lygiagrečiai mes taip pat dirbame su Sveikatos apsaugos ministerija, su ilgalaike pasekmių mažinimo programa. Tai susiję ir su švietimu, edukacija, kultūra, vartojimo kultūra. Tačiau šiandien į tuos įstatymus, kurie pateikti, išvadą mes privalėjome pateikti ir manau, ji buvo kompromisinė.
– Nemažai kalbama, kodėl sumažėjo jūsų reitingas. Nemanote, kad dėl tokių nelogiškų sprendimų?
– Čia reikia visuomenės klausti. O aš pats į tuo skaičius žiūriu pakankamai rezervuotai. Jei žiūrėčiau tik į skaičiukus, tai Vyriausybė jokio darbo nedirbtų. Bet aš atėjau nusiteikęs padaryti tuos darbus, įgyvendinti pokyčius.
– Kol kas tų pokyčių nėra, yra tik pasiūlymai. Tiek dėl urėdijų, tiek dėl švietimo ir t. t.
– Pokyčiai per 5 mėnesius nepasidaro, ypač kas susiję su struktūrinėmis reformomis. Tačiau tai, kas susiję su Vyriausybės veikla, valstybės įmonėmis, tai, ką galima reguliuoti Vyriausybės nutarimais, tai tie visi sprendimai yra padaryti. Kalbu apie valdybų depolitizavimą, formavimo principų pakeitimą ir t. t.
– Bet tai nedaro įtakos reitingui neigiama prasme. Dėl tokių dalykų žmonės yra už.
– Paimkime tą pačią miškų pertvarką. Pažiūrėkite, kokios aistros virė Seimo ir prie Seimo, dabar yra bandymas blokuoti užsakius ekspertizę. Sakoma, kad regionuose prarandamos darbo vietos, smulkios įmonės negalės nusipirkti medienos ir t. t. Apie efektyvumą niekas nekalba. Sunku tikėti, kad dirbant visada reitingas augs.
– Kada apsispręsite, ar dalyvauti prezidento rinkimuose?
– Sprendimą jau esu priėmęs, o jį paskelbsiu paskutinę dieną, kai bus galima tą padaryti.
– Jei sprendimas būtų teigiamas, tai, matyt, dar būtų buvę ankstoka apsispręsti. Jūs nedalyvausite rinkimuose?
– Visaip galime svarstyti.
Tikrai skatinsime, kad universitetai atitiktų universiteto dvasią, t. y. pirmiausia kalbu apie aukštos kokybės mokslinius tyrimus ir tik po to yra edukacinė, dėstomoji veikla.
– Esate kažkam apie tai pasakęs?
– Nesakysiu.
– Kita tema – švietimo pertvarka. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kategoriškai nesutinka su siūloma pertvarka. Universitetas turi aiškų identitetą, save suvokia kaip atskirą instituciją, savo vertybėmis netgi priešingą Kauno technologijos universitetui (KTU), kategoriškai nesutinka su pasiūlytu planu ir darys viską, kad nesijungtų. Ką jūs darysite?
– Jau ir daro viską. Vyriausybė priiminėja ir toliau priiminės sprendimus, kurie bus susiję su labai aiškiais kriterijais, susijusiais su mokslo kokybe. Mes tikrai padarysime, kad nuo kitų metų sausio 1 dienos keičiant finansavimą galėtume daryti įtaką ir reguliuoti, kad į universitetus būtų priimami tie abiturientai, kurie yra pasirengę ir turi tam tikrą žinių lygį. Reikalausime labai aiškios kokybės, labai aiškaus programų rentabilumo, nebus palaikoma po 5, 7 ar 12 studentų.
Tikrai skatinsime, kad universitetai atitiktų universiteto dvasią, t. y. pirmiausia kalbu apie aukštos kokybės mokslinius tyrimus ir tik po to yra edukacinė, dėstomoji veikla. Lygiai taip pat su profesoriais ir dėstytojais. Mes taip pat skatinsime, kad tie profesoriai, dėstytojai ir docentai dirbtų pilnu etatu ir nelakstytų per visas aukštąsias mokyklas. Tą darysime padidindami jiems atlyginimą. Europos Sąjungos lėšos taip pat pirmiausia skirtos kokybės kėlimui, tyrimams. Tiesiog užsiimsime tuo, kuo ir turime užsiimti – kokybės ir kvalifikacijos kartelės pakėlimu. Tie universitetai, kurie sugebės tokiu būdu atitikti kriterijus, o bendruomenė turi labai kategorišką nuomonę, galės likti. Kaune gal bus ne vienas, o trys universitetai. Gali būti ir taip.
– Kitaip tariant, tarkime, Kaune universitetai turi besidubliuojančias programas. Vienas universitetas vienose srityse yra aiškiai stipresnis nei kitas ir tas silpnesnes sutinka uždaryti. Ar jis gali likti?
– Taip. Mes prieisime prie tų programų realaus kokybės vertinimo ir tos programos, kurios nesulauks aukšto ar aukščiausio kokybės vertinimo balo, jos tiesiog negalės toliau egzistuoti, mes neteiksime užsakymų į tas programas. Tos programos atsirado irgi dėl objektyvių priežasčių. Universitetų noras išlikti vertė gimdyti kuo daugiau programų nebūdingų tai aukštajai mokyklai. Turime pavyzdžių, kur 23 aukštosios mokyklos konkuruoja su 40 panašių programų. Studentų kiekis tai drastiškai mažėja, o pakėlus kartelę jis dar sumažės. Nebus kitos išeities. Apie procesus, kurie vyksta Kaune, mes kalbėjomės KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU). Beje, pavyzdys unikalus. Jie susijungė ir šiandien yra vienas labiausiai augančių universitetų, kuris pasakė, kad jei kiti universitetai padarytų tą patį, ką mes, tai būsime pirmieji, kurie ateis į aukštąją mokyklą.
– Dar viena tema. Jau esame kalbėję apie „Hanner“ investicijas ir su tuo susijusias problemas. Dabar panašus atvejis Vilniuje – Subačiaus gatvėje – Misionierių sodai. Valstybė išdavė visus reikalingus leidimus, verslininkai su visomis institucijomis suderino visus reikalingus sprendimus. Panaši situacija Trakuose, kur vystomas investicinis projektas, perstatoma autobusų stotis ir t. t. Staiga atsiranda kažkoks viešasis interesas, prasideda skundai ir pan. ir valstybė apsigalvoja. O verslininkai jau pradėję daryti investicijas. Kaip tai suprasti? Čia gal kažkokia reketo forma? Korupcija?
– Iš dalies atsakėte. Tai irgi viena iš galimų prielaidų, bet tai yra pati blogiausia praktika. Galiu pakartoti, ką sakiau, kai lankiausi Neringoje, kur aplankėme tuos objektus, kur panašios problemos. Yra keletas kertinių dalykų – pirmiausia, institucijos išdavusios leidimus prisiėmė ir tam tikrą atsakomybę už savo sprendimus. Blogiausia, kad šiandien nėra jokios atsakomybės, nei institucinės, nei asmeninės už tų sprendimų priėmimą. Dabar kaip tik yra teikiamos programos kitų metų biudžeto formavimui. Jei valstybė dėl tokių institucijų veiksmų patiria žalą, tai tiesiog reikės peržiūrėti tų institucijų biudžetus. Atsakomybę reikės skatinti tokiu būdu.
Negali būti interpretacijų ir laisvės „noriu – leidžiu, noriu – neleidžiu“. Blogiausia, kai sprendimai yra padaryti, o po to jie kvestionuojami arba keičiami.
Kitas momentas, kalbant apie institucijas, kurios prižiūri arba išduoda leidimus, užtikrina paveldo apsaugą. Turi būti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, galima ar negalima. Pavyzdžiui, dabar yra vizualinė tarša. Kažkas pažiūrėjo ir nusprendė, kad kažkoks objektas pusę metro išlenda virš pušies ir nusprendžia, kad čia jo būti nebegali. Dar vienas dalykas, kai nėra aprašytų kriterijų, atsiranda vienasmenis sprendimas. Negali valdininkas vienasmeniškai priiminėti sprendimų. Buvo vienas pasakymas, kuris man paliko didelį įspūdį. Kalbant apie vieną Nidos objektų, kur dabar ten nuo sovietmečio likęs laužas ir vizualinė tarša yra turbūt didžiausia, kokia gali būti, buvo pasakyta: „istoriškai, toje vietoje žmonės niekada negyveno“. Jei turėsime tokį požiūrį, tai mes nieko nepadarysime. Turime užtikrinti apsaugą, tų teritorijų unikalias savybes, bet tai turi būti padaryta griežtai laikantis įstatymų. Negali būti interpretacijų ir laisvės „noriu – leidžiu, noriu – neleidžiu“. Blogiausia, kai sprendimai yra padaryti, o po to jie kvestionuojami arba keičiami.
– Tradiciškai tuose dalykuose dalyvauja tie patys asmenys iš tų pačių institucijų.
– Institucijose taip pat turi būti pokyčiai. Galbūt blogai, kai institucijos vadovas 20–25 metus vadovauja tai pačiai institucijai. Yra daug tokių institucijų, kurios susijusios su specifine priežiūra, kontrole, kurių vadovai užsimiršta ir atitrūksta nuo realybės. Reikia griežtai laikytis įstatymų, būti principingiems. Mes matome, kad yra ir tyrimų, kur žmonės susiduria su tuo, kad turėtų atlikti ne visai teisėtų veiksmų, kad galėtų gauti leidimą.
– Apie valdininkų darbą galima galvoti įvairiai, bet turbūt reikėtų pasižiūrėti į rezultatus. Tie patys Trakai. Turbūt juose gražiausią pastatą iki šiol yra pastatęs Vytautas. Senokai.
– Teko man būti Trakuose, kalbėtis su savivaldybe. Stovi sovietinis pastatas, tarkime, kino teatras. Jis yra griūvantis ir darkantis miesto vaizdą. Atsiranda investuotojas, kuris nori jį nugriauti ir pastatyti, pavyzdžiui, viešbutį. Bet prasideda argumentai, kad čia negali būti tokio pastato, čia turi būti kaip prie Vytauto – 5–7 nameliai. Gal ir gali būti toks reikalavimas, bet jis turi būti labai aiškiai įtvirtintas.
Aplinkos ministras dabar intensyviai darbuojasi dėl planavimo dokumentų, nes pagal atskiras teritorijas yra po tris skirtingus specialiuosius, bendruosius planus. Skirtingi planavimo dokumentai nustato skirtingas sąlygas. Turi būti aiškiai pasakyta, kad investuotojas, įsigydamas projektą, aiškiai žinotų, kas gali būti su juo daroma. Pirmadienį laidoje buvo profesorius Vladas Bumelis. Tikrai džiaugiuosi, kad jis ryžosi investicijoms, kad mūsų mokestinis siūlymas dėl inovacijų skatinimo duoda rezultatą. Tačiau įsivaizduokite – žmogus pastatytų fabriką ir tada kas nors nuspręstų, kad čia chemijos pramonė negali būti vystoma ir tas leidimas, kurį davėme, dabar nebegalioja. Tai kokia žinia siunčiama investuotojams? Yra ir investuotojų, kurie piktnaudžiauja, įsigyja objektą žinodami, kad nieko nebus galima daryti ir tada bando paveldosaugininkams „išlaužyti rankas“, kad būtų duoti leidimai. O jei leidimai išduoti teisėtai, tai valstybė bet kokį teisminį procesą pralaimės ir tada mes turėsime visi atlyginti tą padarytą žalą. Tai netoleruotina.
