Saulius Skvernelis: BPC – ne skambučių dispečerinė, operatorė dirbo tinkamai

– Jūsų nuomone, tai yra normalus problemos sprendimo būdas? Valstybė planuoja užkrauti verslą investicijomis į tai, ko reikia visuomenės saugumui. Nors pati visuomenė ir įmonės moka mokesčius tam, kad tokios sistemos veiktų.

– Galime bandyti finansuoti ir statyti bokštus, kurie reikalingi ne ūkinei veiklai vykdyti, o tik duoti koordinates. Tai, manau, irgi būtų nelabai suprantamas dalykas. Kita vertus, yra nemažai pavyzdžių, kai valstybės ir verslo bendradarbiavimas yra įmanomas.

– Kitas įdomus klausimas – tai naujos Jūsų ministerijos parengtos ginklo panaudojimo taisyklės. To imtasi po to, kai Valstybės sienos apsaugos pareigūnas nušovė įtariamą 18-metį kontrabandininką. Teko susipažinti su tomis taisyklėmis. Tai panašu, kad neaiškumų vėl kils, nes visko aprašyti neįmanoma.

– Mes privalome aprašyti pagrindinius principus. Pirmiausiai reikia aiškiai atriboti tris prievartos rūšis: fizinę, psichinę ir išimtinę – ginklo panaudojimą. Ir reikia labai aiškiai sudėlioti tuos atvejus, kada pareigūnas tikrai automatiškai privalo žinoti, kada jis gali panaudoti ginklą. Kol kas tai yra tik pataisos.

Mes privalome aprašyti pagrindinius principus. Pirmiausiai reikia aiškiai atriboti tris prievartos rūšis: fizinę, psichinę ir išimtinę – ginklo panaudojimą.

Kol jos virs „kūnu“, turės praeitį visą institucinę procedūrą. Per tą laiką, žinoma, atsiras visokių korekcijų. Pagrindinė dalis, kuri padaryta, tai – ginklo panaudojimas yra išimtinė teisė ir taip pat išimtinė pareiga. Tai saugo pagrindinę vertybę – tiek pareigūno, tiek žmogaus, kuris saugomas, gyvybę ir sveikatą. Tai yra pagrindinis principas. Šiuo principu vadovaujantis, tas sąrašas yra pakankamai išsamus ir pakankamai apimantis visus vidaus saugumo tarnybų atvejus, su kuriais susiduriama.

– Ar dėl to įvykio pasienyje jau baigti vidiniai tyrimai?

– Vidiniai tyrimai bus baigti tik tada, kai pasibaigs vidinis tyrimas.

– Jūs savo vidinių tyrimų jokių neatliekate?

– Vidinį tyrimą atlieką Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

– Dar trumpai aptarkime pabėgėlių klausimą. Jūs esate vienas iš tų ministrų, kuris tarsi atsakingas už dalį tos problemos. Dabar sprendžiama problema, kaip Lietuvai save pristatyti pabėgėliams, nes pabėgėliai savanoriškai vykti į Lietuvą nenori. Kaip Jūs apskritai vertinate tą situaciją?

– Mūsų ministerijos viceministro ir delegacijos vizito tikslas nebuvo prikalbinti ar parsivežti kažką. Buvo siekiama tiesiog išsiaiškinti situaciją vietoje: kaip turės veikti mechanizmas, kaip veiks atrankos mechanizmas, logistika, infrastruktūra, susirasti kontaktinius asmenis ir pan. Visa tai yra padaryta.

Norinčiųjų atvykti į Lietuvą niekas ir neieškojo. Tiesiog, pasinaudojus proga, buvo paklausta keleto šeimų, ar jos važiuotų į Lietuvą. Jie atsakė nenorintys važiuoti ne todėl, kad nežino, kas ta Lietuva, o tiesiog dėl to, kad kitoje šalyje turi giminių ir norėtų vykti ten. Tikrai nemanau, kad turėtume užsiimti kažkokia agitacija. Vis dėlto sprendimai yra priimti. Piliečiai, kuriems reikalinga teisinė pagalba, gali būti arba iš Sirijos, arba iš Irako, arba iš Eritrėjos. Manau, kad tokiais atvejais, jeigu žmogus bėga nuo karo ir jam reikalinga teisinė apsauga, jis neturi teisės rinktis, ir toks yra priimtas spendimas, į kokią šalį jis nori važiuoti. Toks žmogus turi galimybę patekti į saugią šalį. Lietuva yra saugi šalis.

Jeigu pabėgėlis atsisako vykti į Lietuvą dėl kitų priežasčių: socialinių, ekonominių, jis, matyt, yra ne karo pabėgėlis, o ekonominis. Tokiu atveju tie žmonės iš Italijos ir Graikijos turėtų būti grąžinti į Tėvynę.

– Tai Jūsų pozicija, ar tokie yra bendri sprendimai?

– Tai vienareikšmiškas kelias, kito nėra. Europos Tarybos sprendime yra kalbama apie realų ir veiksmingą grąžinimo mechanizmą tokiais atvejais. Sprendime yra aiškiai pasakyta, kad pabėgėlis neturi teisės pasirinkti, į kokią šalį nori važiuoti. Žinoma, prievarta konvojumi į vieną ar kitą valstybę niekas nebus perkeliama. Tai nepriimtina. Žmonės nėra prekės ar daiktai. Vis dėlto, jeigu jiems bus pasiūlytos saugios gyvenimo sąlygos ir saugus prieglobstis kitoje šalyje, tai jie turi alternatyvą – vykti į tą šalį, arba, mano nuomone, būti grąžinti į kilmės šalį ar į tranzito šalį.