Šventė jau babiloniečiai
Kitų metų sutikimas sausio pradžioje, kaip daroma didžiumoje pasaulio, yra palyginti naujas reiškinys. Taip buvo ne visada.
Manoma, kad Naujieji buvo pasitinkami šventiškai jau Mesopotamijoje apie 2 tūkst. m. pr. m. e. Tai vykdavo maždaug pavasario lygiadienio metu.
-
Riebus maistas, triukšmas ir kvepiantys fejerverkai: kaip Naujuosius šventė lietuviai prieš 200 metų?
-
Vilnius pasitiko 2024-uosius: vietoj fejerverkų – milžiniškas smėlio laikrodis ir lazerių šokis
-
Garsenybės pasitiko 2024-uosius: kelionės į tolimus kraštus, laikas su šeima ir mintys apie praėjusius metus
Pirmą jaunatį po pavasario lygiadienio babiloniečiai švęsdavo Naujuosius 11 dienų trunkančia švente, vadinama Akitu, kurios metu kiekvieną dieną vykdavo atskira ceremonija.
Kitos senovės kultūros taip pat naudojo įvairias su metų laikų kaita susijusias datas. Egiptiečiai, finikiečiai ir persai kitus metus pradėdavo rudens lygiadieniu, o graikai švęsdavo per žiemos saulėgrįžą.
Ankstyvajame romėnų kalendoriuje buvo tik dešimt mėnesių, o metai trukdavo 355 dienas ir prasidėdavo kovo 1-ąją. Tai iki šiol atsispindi kai kurių mėnesių pavadinimuose.
Rugsėjis-gruodis – dabartinis devintas-dvyliktas mėnesiai, iš pradžių buvo septintas-dešimtas (septem lotyniškai reiškia „septyni“, octo – „aštuoni“, novem – „devyni“, decem – „dešimt“, iš to kilę šių mėnesių pavadinimai kai kuriomis kalbomis, pavyzdžiui, angliškai – September, October, November, December, panašiai jie vadinami ir itališkai, vokiškai, rusiškai).
Enciklopedijoje „Britannica“ teigiama, kad už dabartinius Naujuosius iš dalies galime dėkoti antrajam Romos karaliui Numai Pompilijui. Jam valdant (apie 715-673 m. pr. m. e.) esą Romos respublikos kalendorius buvo pakoreguotas taip, kad pirmu mėnesiu taptų sausis.
Tada prasidėdavo civiliniai metai, kai du naujai išrinkti Romos konsulai – aukščiausi Romos respublikos pareigūnai – pradėdavo savo vienerių metų kadenciją.
Tai buvęs tinkamas pasirinkimas, nes sausis buvo pavadintas Jano, romėnų pradžios dievo, kurio du veidai leido žvelgti ir į ateitį, ir į praeitį, garbei, o kovas – karo dievo Marso vardu. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad Numa apskritai sugalvojo sausio mėnesį, tačiau esama įrodymų, kad oficialia metų pradžia jis tapo tik 153 m. pr. m. e.
Naujuosius stumdė pirmyn atgal
46 m. pr. m. e. imperatorius Julijus Cezaris įvedė daugiau pakeitimų, mat anksčiau naudotas Mėnulio kalendorius, kuris laikui bėgant tapo netikslus, bet sausio 1-oji išliko kaip metų pradžios data. Plečiantis Romos imperijai, plito ir šis kalendorius.
Tačiau V a. žlugus Romos imperijai, daugelis krikščioniškų šalių kalendorių adaptavo, kad jis labiau atspindėtų religiją. Su Naujaisiais susijusios šventės buvo laikomos pagoniškomis ir nekrikščioniškomis, todėl 567 m. Tūro susirinkimas panaikino sausio 1 d. kaip metų pradžią.
Viduramžių krikščioniškoje Europoje įvairiais laikotarpiais ir įvairiose vietose naujieji metai buvo švenčiami gruodžio 25 d. – Jėzaus gimimo dieną, kovo 1 d., kovo 25 d. (per Apreiškimo šventę) ir Velykas.
Dar vėliau paaiškėjo, kad Julijaus kalendorių reikia vėl pakeisti dėl klaidingo keliamųjų metų skaičiavimo (jame metai buvo 11 min. 14 s per trumpi). Dėl per kelis šimtmečius užsitęsusios klaidos įvairūs įvykiai vyko neteisingu laiku. Dėl to kilo problemų ir nustatant Velykų datą.
Todėl 1582 m. popiežius Grigalius XIII įvedė patikslintą kalendorių. Jis ne tik išsprendė keliamųjų metų problemą, bet ir sugrąžino sausio 1 d. kaip Naujųjų metų pradžią.
Italija, Prancūzija ir Ispanija naująjį kalendorių priėmė iš karto, o protestantų ir stačiatikių tautos neskubėjo. Didžioji Britanija ir jos Amerikos kolonijos pradėjo vadovautis Grigaliaus kalendoriumi tik 1752 m. Iki tol jie Naujuosius pasitikdavo kovo 25-ąją.
Laikui bėgant Grigaliaus kalendorių ėmė naudoti ir nekrikščioniškos šalys. Vienas iš tokių pavyzdžių – Kinija (nuo 1912 m.), nors ji ir toliau kinų Naujuosius metus šventė pagal Mėnulio kalendorių.
Švęsti galima per visus metus
Nemažai šalių, kurios vadovaujasi Grigaliaus kalendoriumi, turi ir kitus tradicinius ar religinius kalendorius. Kai kurios tautos niekada nepriėmė Grigaliaus kalendoriaus, todėl metus pradeda ne sausio 1 d., o kitomis datomis.
Pavyzdžiui, Etiopija Naujuosius metus (vadinamus Enkutatash) švenčia rugsėjį.
Kinams naujieji Drakono metai prasidės ne pirmadienį, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje, o vasario 10-ąją. Ši šventė dažniausiai būna vasarį, kartais – ir sausio pabaigoje (dabartiniai Triušio metai prasidėjo pernai sausio 22 d.).
Žydų Naujieji – Rosh Hashana (pažodžiui – metų galva) – švenčiami rugsėjį ar spalį, pirmą-antrą tišrio mėnesio dieną. Taip pat kintanti jų data priklauso ir nuo Saulės, ir nuo Mėnulio kalendoriaus.
Indijoje – dar daugiau painiavos, mat jos gyventojai laikosi įvairių tradicijų ir Naujuosius skirtinguose regionuose sutinka skirtingu metu, pavyzdžiui, Kašmyre – kovą, Vakarų Bengalijoje – balandį. Tik kai kurios šventės bendros visiems. Viena populiariausių ir geriausiai žinomų – Holi, minima per pilnatį vasarį ar kovą ir dažnai laikoma Naujaisiais metais.
Musulmonai Naujuosius pasitinka vadovaudamiesi Mėnulio kalendoriumi, kuriame mėnuo trunka 29,5, o metai – 354 ar 355 dienas. Dabar jie gyvena 1445-aisiais, kurie prasidėjo pernai liepos 19-ąją ir truks iki kitų metų liepos pradžios. Islamo išpažinėjai metus skaičiuoja nuo 622-ųjų, kai įvyko hidžra – pranašas Mahometas ir jo sekėjai persikėlė iš Mekos į Mediną.
Tačiau persų palikuonys Afganistane, Irane ir Tadžikistane metų virsmą švenčia per pavasario lygiadienį – kovo 21-ąją. Pagal persų kalendorių, dabar eina 1402-ieji.
Taip pat skaitykite: Kada iš tiesų ateina Naujieji ir kelintais metais gyvename?
Japonai ir korėjiečiai naujus metus sutinka su visu pasauliu, bet šiai progai turi ypatingų tradicijų. Dar kitokių papročių galima rasti ir tų kultūrų, kurios turi „savus“ Naujuosius, kultūrose.
