Sausio įvykių metraštininkas
A.Girdziušas Seimo archyvui perdavė apie 10 tūkst. fotokadrų, kuriuose užfiksuoti 1988–1992 metų įvykiai. Šis neramaus, bet linksmo būdo fotografas, ne kartą gavęs į kailį nuo sovietų karių, 1991-ųjų sausį dirbo „Lietuvos aido“ fotoreporteriu. Redakcija buvo įsikūrusi antruosiuose Seimo rūmuose.
Tą naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją fotografas dar spėjo grįžti į Trakus, pavakarieniavo su šeima ir, išgirdęs Eglės Bučelytės pagalbos šauksmą, vėl atlėkė į Vilnių fiksuoti įvykių prie LTV. Tačiau S.Konarskio gatvės šturmas jau buvo pasibaigęs. Todėl fotografas pasuko į Seimą. Tą naktį ir per kelias kitas savaites parengė keletą fotoreportažų, kuriuos vėliau pamatė daugybė Lietuvos ir šalių kaimynių gyventojų.
„Sausio 13-osios medalį gavau ne dėl to, kad buvau gynėjas ar didvyris. Tiesiog nuolat įamžinau
 |
| Alfredo Girdziušo nuotr./1991 m. sausis |
istorinius įvykius ir skleidžiau žinią apie Sausio 13-ąją pasaulyje. Visur landžiojau, kaišiojau nosį… Žodžiu, dirbau savo darbą“, – prisimena A.Girdziušas.
Žinoma, Alfredas dėkingas už Sausio 13-osios medalį. Tačiau jį priėmė ne iš karto. Kai sužinojo, kad apdovanojimą teiks Algirdas Brazauskas, buvusio partizano sūnus užvirė: na gal aš ir durnavotas, bet man A.Brazauskas buvo visų pirma CK sekretorius... Nenorėjau medalio iš jo rankų. Tačiau vėliau draugai įkalbėjo: tau medalį teiks ne A.Brazauskas, o prezidentas – nueik ir priimk tą medalį“, – atvirauja meniška ir maištinga siela Alfredas.
Taigi natūralu, kad šis pasiutęs fotografas rizikuodamas kailiu nuolat sukiodavosi karštose vietose. Kaip, beje, ir daugelis kitų kolegų fotografų. Netgi 1988 m. „bananų baliuje“ Puškino skverelyje (Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje) Alfredas dalyvavo ir visa tai fotografavo.
„Lietuviškų bananų balius“ sausio 16-ąją
„Tos riaušės prie Seimo prasidėjo 12 valandą. Iš pradžių eisena, pasistumdymai, parėkavimai. Paskui tie kvailiai pradėjo mėtyti sniegą ir plytas į langus. Pačiame įvykių epicentre figūravo rusakalbiai žmonės, akivaizdžiai angažuoti. Jie kalbėjo „apie 50 litų (užmokestį)“ ir klausė, „kada eisim į vidų“, – liudija A.Girdziušas metų senumo įvykius.
Pasak Alfredo, specialiosios pajėgos malšinti agresyvios minios atvyko praėjus beveik pusantros valandos. „Aš jiems ir sakiau: tai kurių biesų leidote daužyti langus, kodėl nenustūmėte žmonių? Paskui įsimaišė ir Paleckiukas (A.Paleckis – aut. past.). Prasidėjo bananų balius ir šaudymas. Bet šaudė ne į tuos aktyvistus, kurie mėtė akmenis į stiklus, taikė į prie senojo Žvėryno tilto susirinkusią minią“, – prisimena fotografas.
Atklydusi kulka
A.Girdziušas tapo vienu iš kelių taikių žmonių, sužeistų prie Seimo sausio 16-ąją. „Aš dirbau savo darbą – fiksavau įvykius. Prisimenu, praėjus gal pusantros valandos nufotografavau
 |
| Alfredo Girdziušo nuotr./Alfredo Girdziušo žaizda |
išdaužytus Seimo langus. Tuomet pro specialiųjų pajėgų užtvarą, apjuosusią Seimo rūmus, išėjau į Gedimino prospektą. Už jo, ties maisto prekių parduotuve, gal už 20 metrų, stovėjo nustumta minia. Dairiausi, kur man eiti toliau, kai pajutau skausmą kojoje – kažkas į mane šovė. Nemanau, kad tai buvo atsitiktinumas, nes kulka nėjo rikošetu. Arba buvo taikytasi tiesiai į mane, arba šaulys paleido kulką nesitaikydamas, tiesiog į žmonių pusę. Kulką pasiėmiau atminimui, žaizdą specialiai nufotografavau. Na, visa laimė, kad koja liko sveika, vaikų dėl to bus“, – dabar juokiasi fotografas.
Tačiau tuomet jis nesijuokė. Iškart po 2009 metų sausio įvykių vidaus reikalų ministrui Rimantui Palaičiui, laikraščių redakcijoms ir LR Seimo kanceliarijai išsiuntė protesto laišką. Jame piktai išdėstė savo mintis, nesirinkdamas žodžių: „Ar gali, vadinamasis ministre, paaiškinti savo pavaldinio tokį poelgį, o gal specialiai užsakei, kad būtų sužalota mano koja. Jeigu tavo pavaldiniai teigia, kad atsitiktinai gali pataikyti kulka, tai gal aš užsukęs „atsitiktinai“ tavo pavaldiniui į snukį (atsiprašau, bet jeigu šaudo į žurnalistus – tai jis jau yra gyvulys, o pas gyvulius tik snukiai)“, – rašė supykęs fotografas.
Jeigu tavo pavaldiniai teigia, kad atsitiktinai gali pataikyti kulka, tai gal aš užsukęs atsitiktinai „atsitiktinai“ trenksiu tavo pavaldiniui į snukį...
Vėliau su ministru R.Palaičiu susirašinėjo ir elektroniniu paštu: „Tamsta Raimundai Palaiti, (nesikreipiu kaip į ministrą, bet kaip į asmenį). Tikiuosi, gavai mano laišką, išsiųstą po sausio 16 d. įvykių prie Seimo. Nesitikėjau ir nesitikiu gauti atsakymo, nes tavo pavaldinių paleista kulka sužalojusi man, kaip žurnalistui, koją, iškėlė daug klausimų, kuriuos išsakiau kai kuriems Seimo nariams, pateikiau Lietuvos saugumo departamentui, spaudai ir televizijai.“
Ir toliau dar kelios ne itin malonios frazės, kuriomis ministras kaltinamas įsakęs šaudyti visus, buvusius prie Seimo sausio 16-ąją.
„Išeitų, kad jei pasielgė su manimi kaip su šuniu ar prostitute. Todėl, manau, turiu moralinę teisę kreiptis į jį nemandagiai“, – aiškina Alfredas.
Ministras R.Palaitis Alfredui el.paštu atsakė tuo pačiu tonu. Laiško pradžioje – išrašas iš „Wikipedijos“. Ten rašoma, kad A.Girdziušas yra fotomenininkas, dažniausiai fotografuojantis aktus. Toliau – atsakymas. Aš su Jumis kiaulių neganiau, išauklėti ir mandagūs žmonės tokiais atvejais kreipdamiesi paprastai vartoja kreipinį „Jūs“.
„Prašau manęs negąsdinti – neišsigąsiu. Ir dar... Aš su Jumis kiaulių neganiau, išauklėti ir mandagūs žmonės tokiais atvejais kreipdamiesi paprastai vartoja kreipinį „Jūs“. Jei Jūs nusprendėte persikvalifikuoti iš vieno fotomeno žanro į kitą, tai Jūsų valia, tačiau turite įvertinti ir visas savo naujojo žanro – fotografuoti riaušes – rizikas. Jų neįvertinęs neieškokite kaltų – tai buvo Jūsų paties sprendimas“, – rašė ministras.
Reikalauja atsiprašyti
„Na, kaip aš galiu kreiptis į ministrą „Jūs“, jei man tokį idiotišką atsakymą parašė? Na, gal ir mano laiškas buvo idiotiškas, bet aš buvau įžeistas ir sužeistas. Taip ir dabar kalbėčiau su ministru, nes iki šiol jaučiuosi kaip šuo. Jei jis atsiprašys viešai, tuomet kreipsiuosi „Jūs“ arba „pone“, – iki šiol neatlyžta fotomenininkas.
Šiuo metu Alfredas ruošia parodą apie sausio 16-osios įvykius ir žada ją pavadinti „Ne! Regėta Lietuva“ (tai turėtų reikšti – nepriimtina Lietuva).
„Prisimenu, pro langą žiūri seimūnai į piktą minią ir šypsosi, dantis rodo. Ar galima taip elgtis su žmonėmis? – klausia Alfredas, užfiksavęs ir šias sausio 16-osios akimirkas. Kodėl reikėjo taip erzinti žmones? Ar tai kam nors buvo naudinga? – iki šiol neranda atsakymo.
