1991 metais, naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją, vyras budėjo prie LRT Radijo ir televizijos pastatų, Vilniaus televizijos bokšto ir buvo mirtinai sužalotas.
Tuomet Sovietų Sąjungos kariniams daliniams su tankais, šarvuočiais ir kita karine technika šturmuojant svarbius pastatus buvo sužeista apie tūkstantis žmonių. A.Kanapinskas tapo pirmąja auka. Tuomet žuvo 14 Laisvės gynėjų, du iš jų kėdainiečiai – A.Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius.
Bėgant metams, retinantiems Sausio 13-osios įvykių liudininkų gretas, „Kėdainių mugės“ pokalbis su Kėdainiuose gyvenančia žuvusiojo A.Kanapinsko seserimi Vida Grigoravičiene.
-
S.Tamkevičius apie Sausio 13-osios protestą: klausiau ir meldžiausi – Viešpatie, pasigailėk, nes jie nežino, ką daro
-
Generalinė prokurorė atmeta priekaištus dėl M.Gorbačiovo: kategoriškai nesutinku
-
A.Bilotaitė trukdymą Sausio 13-osios renginiui laiko nepateisinamu, incidentų išvengta
-
Prezidentas apie šūkaujančią minią per Sausio 13-iosios renginį: žuvusieji to nenusipelnė
– Papasakokite, kokia buvo Jūsų šeima?
– Mūsų mama Liucija Kanapinskienė pagimdė trylika vaikų. Deja, penki mirė. Kurį laiką visi gyvenome Kėdainių rajone, Krakėse. Mama nespėjo įgyti profesijos, nes kone visą laiką privalėjo skirti šeimai, vaikams. Tuo pačiu ji stengdavosi padėti staliaus profesiją turinčiam mūsų tėvui. Taip pat prisimenu ją sunkiai triūsiančią laukuose.
Mama anksti liko našle. Man tuomet buvo dvylika. Deja, mūsų giminėje vaikams dažnai tekdavo likti be gimdytojo. Tėvų yra netekę mano pačios, taip pat sesers vaikai. Maitintoją prarado ir mano žuvusio brolio šeima. Alvydas augino dukrą ir sūnų.
– Kiek Jums pačiai buvo metų, kai sužinojote apie brolio žūtį?
– 28-eri.
– Laidotuvės vyko trečią dieną po žūties. Kodėl?
– Nors iš karto brolio palaikai, kartu su kitais žuvusiaisiais, turėjo atgulti Vilniuje, Antakalnio kapinėse, tačiau mama, norėdama lankyti sūnaus kapą arčiau namų, paprašė brolį laidoti savame mieste. Į jos norą buvo atsižvelgta. Sausio 16 dieną jis ir buvo palaidotas Kėdainiuose, Kauno gatvės kapinėse.
– Ar guodė Jus toks milžiniškas žmonių palaikymas?
– Šokas buvo išties didelis, o išgyvenimai tokie stiprūs, kad nepajėgėme susivokti bei įvertinti skaudaus įvykio mąsto. Didžiulė žmonių minia per laidotuves atrodė lyg sapnas. Nesitikėjome, kad atvažiuos tiek daug žmonių – ne vien iš Kėdainių krašto, bet ir iš visos Lietuvos. Atskubėjo ir giminės, norėdami sunkią valandą būti kartu. Tuo laiku visi septyni vaikai buvome su mama. Ji sūnaus netektį išgyveno taip stipriai, kad pas ją vienas po kito važiavo greitosios pagalbos automobiliai. Nuogąstavom, kad galime jos netekti…
Kaskart, minint šią datą, ji pasijusdavo taip, lyg tai būtų nutikę vakar.
Laidoti sūnų jai buvo nepakeliamai sunku. Juolab, kad juos abu siejo artimas ryšys. Alvydas mamą aplankydavo kone kiekvieną dieną. Jaukiai įsitaisę jie aptarinėdavo viską: šeimos reikalus, politiką, aktualius to meto įvykius. Be kita ko, abu mėgo žaisti kortomis.
– Kas padėjo ištverti netekties skausmą?
– Jos širdis suspurdėdavo kasmet, kai būdavo minima Sausio 13-oji. Mama sakydavo, kad jau likus mėnesiui iki tos dienos būdavo sunku užmigti. Kaskart, minint šią datą, ji pasijusdavo taip, lyg tai būtų nutikę vakar. Kartais, norėdami nuraminti, žmonės sakydavo, kad ji turinti daugiau vaikų ir yra tai paguoda. Bet dėl tokio palyginimo mama įsižeisdavo. Sakydavo, kad skauda juk pjaunant bet kurį iš pirštų.
Mamą stengėmės palaikyti mudu su broliu. Pati gyvenau visai netoli jos. Taip pat, būdama giliai tikinti, ji niekada dėl sūnaus netekties nekaltino Dievo. Tačiau kartais ją užklupdavo sąžinės priekaištai bei gailestis, kad, nors ir bandydama tą padaryti, ji nesulaikė budėti į Vilnių važiuojančio Alvydo. Vis prisimindavo, kaip jis atsisveikinant mamą išbučiavo – išėjo ir įėjo į kambarį net tris kartus. Tarsi nujausdamas. Ši scena mums su broliu labai įsiminė.
Po brolio žūties jis dar metus mane lankė sapnuose. Kai apie sapnus pasakodavau mamai, ji sakydavo svajojanti, kad miręs sūnus sapnuose aplankytų ir ją. Deja, taip ir neaplankė.
– Ar buvo mamai siūloma psichologų ar dvasininkų pagalba?
– Ją stengėsi paguosti ir palaikyti šv. Juozapo parapijoje tarnavęs senyvo amžiaus kunigas, netgi suaukotų pinigų atnešdavo.
Sulaukdavome dėmesio ir mes, žuvusiojo broliai ir seserys, šeima, nukentėjusi Sausio 13 – osios įvykių metu. Kurį laiką mums buvo suteikta lengvata naudotis transportu. Tačiau ilgainiui jos nebeliko.
Prieš palikdama šį pasaulį mama paprašė, kad prie namo, kuriame gyveno, iškeltume Lietuvos trispalvę.
Prieš trejus metus, kovo mėnesį, Anapilin iškeliavo mūsų mama. Iki pat mirties ji nepajėgė atsiversti ir peržiūrėti Alvydo laidotuvių nuotraukų, niekada neprarado tikėjimo Dievu, kalbėdavo šv. Mergelės Marijos rožinį, užtardama už mirusius.
Prieš palikdama šį pasaulį mama paprašė, kad prie namo, kuriame gyveno, iškeltume Lietuvos trispalvę. Jai buvo svarbu priminti savo ir sūnaus indėlį į laisvės auką. Jos valią įvykdėme – tris dienas prie namo plevėsavo gedulo juosta perrišta tautinė vėliava, kaimynams pranešusi apie mamos mirtį.
– Jūsų brolio vardu Kėdainiuose pavadinta gatvė, po mirties jis yra apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Ar daugiau nei trys dešimtys metų keičia Jūsų požiūrį į tos nakties įvykių prasmę? Ką Jūsų žuvusio brolio atminimas šiandien sako gyviesiems?
– Minėjimų metu, susitikdama su žuvusiųjų artimaisiais, politikais ir žurnalistais, kurie prisimena tos kraupios nakties išgyvenimus, girdžiu vienu balsu tvirtinamą norą, kad tokie įvykiai nepasikartotų.
Kaskart, kai yra minimos Sausio 13-osios įvykių metinės, visi gausiai susirenkam. Dalijamės prisiminimais apie brolį ir pačius save svarbiu ir reikšmingu visai Lietuvai metu.
Sunku dabartinei jaunajai kartai įsivaizduoti, kad kovojome ir už galimybę nevaržomai išvažiuoti į laisvu tada atrodžiusį pasaulį. Dabar panorėję galime vykti svetur. Neretai tam, kad užsidirbtume. Į užsienį buvo išvažiavę ir mano vaikai. Tačiau, laimei, visi yra sugrįžę į namus. Visi keturi vaikai įsikūrę gimtame Kėdainių krašte. Tad šiuo sunkmečiu, tenkindamiesi gal ir kuklesniu gyvenimu, galime džiaugtis galėdami tarpusavyje bendrauti ir vieni kitus palaikyti.
Pati prekiaudama gėlėmis pastebiu, kad pandemijos laikotarpiu žmonės tapo labiau pažeisti ir atrodo tarsi išmušti iš vėžių. Dauguma jų linkę galvoti vien apie save. Manau, toks elgesys yra ir nesėkmių priežastis. Juk, galvodami tik apie save, vargu ar būtume atlaikę visus to meto išbandymus.
