A.Radkevičius yra vienas iš penkių Ukrainos piliečių, nuteistų dėl dalyvavimo Sausio įvykiuose. Likusieji yra Rusijos ir Baltarusijos piliečiai.
Praėjusį pavasarį Lietuvos apeliaciniam teismui paskelbus nuosprendžius visiems kaltinamiesiems, Lietuva inicijavo Europos arešto orderio išdavimo procedūras.
Pasak Generalinės prokuratūros, nors Ukraina ir bendradarbiavo su Lietuva viso proceso metu, tačiau dėl jos piliečių išdavimo Lietuvai nebuvo kreiptasi, nes to Ukrainai padaryti neleidžia jos pačios įstatymai.
„Lietuvos Respublika ir Ukraina yra pasirašiusios dvišalę bendradarbiavimo sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, kurioje yra ir sutarimas neišduoti savo šalies piliečių kitai šaliai, todėl toks prašymas ir nebuvo teikiamas“, – 15min sakė prokuratūros atstovė Rita Stundienė.
Išduoti neleidžia ir Konstitucija
Ukrainos pozicija neišduoti savo piliečių yra įtvirtinta šios šalies Baudžiamojo proceso kodekse ir Konstitucijoje, tokį pareiškimą ukrainiečiai padarė ir 1998 metais, ratifikuodami Europos konvenciją dėl ekstradicijos.
Lietuvos ir Ukrainos dvišalės sutarties 51 straipsnyje nurodyta formuluotė, jog „gali būti atsisakyta išduoti“ asmenis, kurie yra prašymą priimančios šalies piliečiai, tačiau kategoriškai neužkertamas kelias tokio prašymo vykdymui.
Ši sutartis buvo pasirašyta 1993 metais, o Ukrainos poziciją neišduoti niekam savo šalies piliečių įtvirtinantys teisės aktai buvo priimti dar po kelerių metų.
Mykolo Romerio universiteto profesorius Andrius Nevera sako, kad Lietuva neturi daug pagrindo viltis, kad Ukraina išduos nuteistuosius.
„Neabejotina, kad aptariama sutartinė norma nedera su Ukrainos Konstitucijos 25 straipsniu, todėl atsižvelgiant į šios valstybės pagrindinio teisės akto 8 straipsnį (Ukrainos Konstitucija yra aukščiausią galią turintis ir tiesiogiai taikomas teisės aktas), šiandien teigiamo rezultato neturėtumėme“, – anksčiau rašė jis.
Neegzistuojant galimybei, kad kaltinamieji bus perduoti Lietuvai, jie nuteisti už akių, pasinaudojus 2010 metais priimtomis Baudžiamojo kodekso pataisomis, leidžiančiomis tai padaryti.
Bendradarbiavo vienintelė Ukraina
Apskritai Generalinė prokuratūra sako viso tyrimo metu paruošusi ir išsiuntusi daugiau nei du šimtus teisinės pagalbos prašymų į visų trijų valstybių, kurių piliečiai buvo teisiami, institucijas. Tik Ukraina bendradarbiavo viso proceso metu, ji įvykdė ir paskutinįjį prašymą – pranešti įtariamiesiems apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir leisti jiems susipažinti su tyrimo medžiaga.
„Tokį prašymą pranešė įvykdžiusi Ukrainos generalinė prokuratūra. Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra atsisakė jį vykdyti. Rusijos ir Baltarusijos kompetentingos institucijos ikiteisminiame tyrime nebendradarbiavo su Lietuvos prokurorais“, – pažymi prokuratūra 15min pateiktame atsakyme.
Pasak prokuratūros, bendradarbiauti taip pat atsisakė ir Baltarusija, pasinaudodama dvišalėje sutartyje numatyta išlyga.
Šios sutarties 19 straipsnyje numatyta, kad teisinė pagalba neteikiama „jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui, piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams“.
-
Sausio 13-osios byloje nuosprendį paskelbęs teisėjas: „Važiuodami su tankais per žmones jie puikiai suprato, ką daro“
-
Graikijoje įkliuvo Sausio 13-osios byloje nuteistas Ukrainos pilietis: sulaikytas dar prieš mėnesį
-
Graikijoje sulaikytas įtariamasis Sausio 13-osios byloje: kas jo laukia toliau
-
Politologai apie A.Radkevičių: Lietuva negali atsitraukti dėl Sausio 13-osios bylos
-
Sausio 13-osios byloje LAT paskyrė teisėjų kolegiją, sprendimai dėl nagrinėjimo – lapkritį
Egzistuoja galimybė prašyti sprendimo pripažinimo
Anot A.Neveros, dar viena išeitimi siekiant, kad svečiose šalyse esantys nuteistieji atliktų jiems skirtas bausmes, galėtų būti 1970 metais priimta Europos konvencija dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo. Remiantis šia konvencija pirmiausia būtų galima siekti nuosprendžio pripažinimo Ukrainoje, o vėliau kelti klausimą ir dėl nuosprendžio vykdymo šios šalies teritorijoje.
Visgi ir šioje konvencijoje yra įvairių nuostatų, dėl kurių galėtų įvykti teisinė diskusija, kaip antai – valstybė gali nevykdyti sankcijos, jei pagal jos įstatymus nusikaltimas, dėl kurio priimtas nuosprendis, nėra laikomas nusikaltimu, o nuteistasis nebūtų baudžiamas; valstybė, kurios prašoma vykdyti, pripažįsta, kad nusikaltimas yra karinio ar politinio pobūdžio. Arba mano, kad nuosprendis priimtas dėl rasinių, politinių, tautinių ar religinių pažiūrų bei dar keleto kitų.
„Akivaizdu, kad didžioji dalis aukščiau nurodytų sąlygų gali būti vertinamos įvairiai ir tas vertinimas neabejotinai gali priklausyti nuo politinio ar net geopolitinio konteksto. Tačiau galimybė Sausio 13-osios byloje įveiklinti Konvenciją Ukrainos atžvilgiu visgi yra“, – svarstė A.Nevera.
Šioje konvencijoje taip pat numatyta ir vadinamoji prieštaravimo dėl nuteisimo už akių tvarka, pagal kurią nuteistasis gali prašyti, kad bylą išnagrinėtų Lietuvos arba Ukrainos teismas. Jei ji būtų nagrinėjama pastarojoje šalyje, tuomet svarstyme tektų dalyvauti ir pačiam nuteistajam.
Kitoks Ukrainos sprendimas būtų nepavydėtinas
Šiuo atveju taip pat svarbus ir aspektas, kad inicijavus šį procesą, naujasis bylos nagrinėjimas vyktų pagal Ukrainos baudžiamojo proceso normas, pabrėžia A.Nevera.
„Dar svarbesnis aspektas yra tai, kad jei nuteistasis į teismą atvyksta asmeniškai arba yra atstovaujamas advokato (gynėjo) ir jei prieštaravimas yra priimtinas, jo veika yra nagrinėjama taip, lyg ji būtų padaryta Ukrainoje, o sprendimas, kuris priimtas Lietuvoje, yra laikomas negaliojančiu“, – rašė teisininkas.
Jei susiklostytų tokia situacija, kad Lietuvos sprendimas yra vienoks, o Ukrainos būtų kitoks, tai tokia situacija tikrai taptų nepavydėtina.
Tokiu atveju Lietuvoje surinkti ikiteisminio tyrimo duomenys būtų iš naujo vertinami Ukrainoje pagal šios šalies taisykles. Tai, kaip jie buvo įvertinti Lietuvos teismuose, jokios galios nebeturėtų.
A.Neveros vertinimu, neabejotina, kad prieštaravimas būtų pareikštas ir būtų nagrinėjamas Ukrainos teismuose, o tokiu atveju vargiai galėtume tikėtis tokių pačių sprendimų kaip Lietuvoje.
Nepaisant to, Lietuva vis tiek išlaikytų galimybę nuosprendį įgyvendinti ir pati. Tačiau kitoks sprendimas būtų keblus politine prasme bei duotų papildomą ginklą į rankas Rusijos propagandai.
„Jei susiklostytų tokia situacija, kad Lietuvos sprendimas yra vienoks, o Ukrainos (po prieštaravimo) būtų kitoks, tai tokia situacija tikrai taptų nepavydėtina. Akivaizdu, kad ji suteiktų priešiškai nusiteikusioms valstybėms (pirmiausiai Rusijai) manipuliuoti, diskredituoti mūsų teismų sprendimus ir dar labiau neigti 1991 metų sausio mėnesį įvykdytos agresijos, kurios režisieriaus atsakomybės klausimas vis dar yra neišspręstas, faktą“, – pabrėžė MRU profesorius.
Dėl rusų ir baltarusių – galimybės menkos
Visgi, kalbant apie Ukrainą egzistuoja bent teorinis šansas, kad sprendimas galėtų būti įvykdytas šioje šalyje, tai su Rusija ir Baltarusija net ir šios galimybės nėra – abi šalys nėra pasirašiusios konvencijos dėl sprendimų pripažinimo.
Nors Rusija ir yra pasirašiusi bei ratifikavusi konvenciją dėl esktradicijos, tačiau aukščiausi šios šalies pareigūnai yra ne kartą pabrėžę, kad Rusijos piliečiai nebus perduodami kitoms šalims. Teisę neišduoti savo piliečių turi bet kuri konvenciją ratifikavusi šalis.
Piliečių ekstradiciją draudžia ir Rusijos Konstitucija, nors iki šiol yra pasitaikę ir retų išimčių.
Tuo metu Baltarusija konvencijos dėl ekstradicijos nėra ratifikavusi.
Generalinės prokuratūros teigimu, į nė vieną iš trijų šalių nebuvo kreiptasi dėl baudžiamojo persekiojimo perėmimo, kurį leidžia dvišalės teisinės pagalbos sutartys, tokį norą buvo išreiškusi tik Rusija, tačiau Lietuvos institucijos atsisakė tai padaryti.
D.Žalimas: praktiškai būtų sunku įgyvendinti
Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas sako manantis, kad net jei ir egzistuoja teorinė galimybė remtis konvencija dėl sprendimų pripažinimo, praktiškai tai būtų itin sunku padaryti.
„Čia yra žingsnis, kuris, neįsivaizduoju, kaip praktiškai būtų realizuojamas. Vieno epizodo be visumos neišnagrinėsi (...) Reikėtų praktiškai visą bylą perduoti, nes čia yra nusikaltimas žmoniškumui, vieno asmens dalyvavimo epizodas, o norint jį nuteisti, reikia matyti visumą – viską, kas vyko Lietuvoje, bent jau, mažiausiai, sausio 11–13 dienomis“, – 15min sakė buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas.
Penki Ukrainos piliečiai yra nuteisti dėl nusikaltimų žmoniškumui, o šie nusikaltimai yra įrodomi tik vertinant įvykių ir aplinkybių visumą, ne tiriant atskirus veiksmus, pabrėžia D.Žalimas.
Tarkime, A.Radkevičius Sausio 13-osios byloje buvo nuteistas už tai, kad prie Spaudos rūmų vairavo tanką.
„Tanko vairavimas savaime nėra nusikaltimas žmoniškumui, tačiau jis tokiu gali tapti įvertinus visas aplinkybes (...) jeigu jis vyksta atakos prieš civilius metu ir taip toliau“, – pažymėjo D.Žalimas.
Europos arešto orderis – geriausias kelias
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas sakė manantis, kad dabar Lietuvos pasirinktas kelias – inicijuoti Europos arešto orderių išdavimą – yra vienintelis realiai įmanomas būdas, kuriuo nuteistieji galėtų atsakyti už savo nusikaltimus.
Graikijai sulaikius A.Radkevičių, šios šalies teismas dar svarstys Ukrainos atstovų skundą, tačiau, anot ekspertų, pagrindų atsisakyti Lietuvai išduoti sulaikytąjį nėra.
Sulaikytąjį perdavus į Lietuvą, jis turėtų galimybę prašyti, kad byla būtų išnagrinėta jau jam dalyvaujant
A.Radkevičius yra vienas iš penkių Ukrainos piliečių, nuteistų Sausio 13-osios byloje, kurioje nuosprendžius iš viso išgirdo daugiau nei 60 žmonių.
Lietuvos teismai nuosprendį daugeliui kaltinamųjų paskelbė už akių, jie nuteisti skirtingomis laisvės atėmimo bausmėmis.
Nuosprendį Vilniuje išklausė vieninteliai du nuteistieji – Jurijus Melis ir Genadijus Ivanovas.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.
Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
