„Ar G.Bushas mus pardavė?“
„VILNIUS, SSRS, saus. 13 (sekmadienis).“ Taip vieną daugiau nei pusės puslapio straipsnį lygiai prieš 30 metų pradėjo JAV dienraštis „Washington Post“. Tokį ilgą tekstą apie Lietuvą privertė parašyti kruvini įvykiai Vilniuje, sovietų kariams bandant užimti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) pastatą ir Televizijos bokštą. Tiesa, iš antraštės situacija neatrodė tragiška: „Sovietų kariai užima Lietuvos televizijos stotį“, tik pirmoje pastraipoje pranešta, jog paryčiais, šturmuojant Lietuvos respublikos radijo ir televizijos stotį, galimai žuvo 11 žmonių, dar 100 buvo sužeista.
Užtat kitas JAV dienraštis „New York Times“ į pavadinimą sudėjo esmę: „Sovietų tankai rieda Lietuvoje: 11 mirusiųjų“. Šis straipsnis, kuriam tos dienos numerio pirmajame puslapyje teko pagrindinė pozicija, prasidėjo taip: „Sovietų armijos tankų kolona, besiirianti (žurnalistas pavartojo „ardama“, lygindamas su traktoriumi, – red. past.) per civilių gyventojų minią ir stovinčių mašinų užtvaras, šiandien ankstyvo ryto tamsoje, griaudint šūvių papliūpai, užėmė televizijos transliacijų centrą Lietuvoje. Mažiausiai 11 civilių žuvo, 100 ar dar daugiau buvo sužaloti.“
Toliau buvo pasakojama, kaip užimant televizijos centrą, saugomą nepriklausomybės siekiančios respublikos vyriausybei lojalių 30 savanorių būrio, viduje aidėjo šūviai. Anot „Washington Post“, pastatą apsupusi minia šaukė ant tankų ir stengėsi juos sustabdyti. Pusšimtis žmonių sustojo prieš tankus, kai kurie bandė užlipti ant pirmojo, bet padidinęs greitį tankistas nubloškė žmones ant žemės. Reporteriai teigė matę, kaip vikšrai prispaudė vieną žmogų. Kareiviai tuo metu šaudė į orą ir trankė žmones šautuvių buožėmis, išdaužė pastato langus ir įsiveržė į vidų.
„Gatvėse buvo pilna kruvinų kūnų. Tarp pirmų aštuonių žuvusiųjų, nuvežtų į ligoninę, buvo senyvo amžiaus vyras peršauta galva ir jaunas vaikinas“, – rašė „Washington Post“.
Ryte AT-AS pirmininkas Vytautas Landsbergis, susirūpinusiu veidu skubėdamas per parlamento pastatą ir svarstydamas, ar greitai nereikės vyriausybės išeivijoje (ją buvo pavesta sudaryti tuomet Varšuvoje besilankančiam užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui), vieno žurnalisto angliškai esą paklausė: „Tikrai (JAV prezidentas George’as) Bushas mus pardavė? Girdėjome per radiją jį sakant, kad nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta Lietuvoje, nes yra susirūpinęs dėl įlankos.“ AT-AS vadovas turėjo omeny svarstymus, kad Kremlius suplanavo puolimą Vilniuje žinodamas, jog Baltieji rūmai visą dėmesį sutelkę į Irako krizę.
Anot „Washington Post“, iš pradžių nebuvo aišku, ar viskas vyko M. Gorbačiovo nurodymu ir ar jis šiuose įvykiuose apskritai turėjo kokią nors rolę. Išvakarėse SSRS vyriausybė buvo pareikalavusi, kad krizė dėl nepriklausomybės siekiančių respublikų būtų išspręsta taikiais metodais. Tačiau nepriklausomybės priešininkai vietoje ir armija stiprino spaudimą persigalvoti.
Pasaulio akys krypo į Persijos įlanką
Žurnalistai savo publikacijose citavo gatvėje pakalbintus žmones, bokštą viduje gynusių savanorių vadą – istorijos mokytoją Joną Girdenį, medikus, žodžiais nupiešė, kaip buvo įrengiami parlamento įtvirtinimai ir dalijamos dujokaukės, pristatė Lietuvos turimą ginkluotę. Jie ne tik detaliai, kone pavalandžiui aprašė įvykių eigą dar nuo šeštadienio, bet ir pateikė kontekstą. Skaitytojai sužinojo, kaip Baltijos šalys buvo okupuotos, o vėliau paskelbė nepriklausomybę, kokia buvo M.Gorbačiovo reakcija į tai.
Šie įvykiai esą parodė, kad Kremlius griebėsi jėgos, norėdamas įgyvendinti M.Gorbačiovo reikalavimą pamokyti nepriklausomybės judėjimą už nepaklusimą centrinei valdžiai.
„Washington Post“ priminė, jog jau prieš keletą dienų Baltijos šalys buvo išreiškusios susirūpinimą, kad, pasauliui nukreipus dėmesį į Persijos įlankos regioną, jos gali sulaukti ginkluoto atsako į nepriklausomybės siekį. Artėjant sausio 15-ajai, kai Irakas turėjo pasitraukti iš prieš gerus penkis mėnesius okupuoto Kuveito, ten buvo baiminamasi karo. Irakui neįvykdžius įpareigojimo, sausio 17-ąją prasidėjo jo puolimas. 42 dienas užtrukusi operacija „Audra dykumoje“ buvo vienas intensyviausių bombardavimų istorijoje. Iš viso buvo numesta 88,5 tonos bombų,
„Atrodo, pasaulis nekreipė į mus per daug dėmesio“, – skubiai sušauktame neeiliniame parlamento posėdyje sekmadienį dar prieš aušrą kolegoms pratarė AT-AS pirmininkas V.Landsbergis. Jo pavaduotojas Kazimieras Motieka prognozavo, kad lietuviai bandytų apsiginti nuo armijos atakos, bet ši buvo gerokai pranašesnė. Tuomet šalyje nuolat buvo dislokuota 92 tūkst. kareivių, jie sulaukė dar 3 tūkst. desantininkų pastiprinimo. Lietuvos pajėgos sudarė 2,5 tūkst. žmonių.
Didžiausias smurtas po žudynių Gruzijoje
Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC tinklalapis įvykiams Vilniuje skyrė gerokai trumpesnę žinutę pavadinimu „Kraujo praliejimas prie Lietuvos televizijos stoties“. Iš jos skaitytojai sužinojo, kad, Maskvai bandant palaužti nepriklausomybės siekiančias Baltijos šalis, dėl sovietų kareiviai veiksmų Vilniuje žuvo mažiausiai 13 žmonių, daugiau nei 140 buvo sužeista.
Toliau aprašyta, kaip kareiviai maždaug 2 val. prasiveržė pro daugiau nei tūkstantį protestuotojų, kurie susirinko ginti Lietuvos radijo ir televizijos centrą, išdaužė langus ir įsibrovė į vidų, nepaisydami ten buvusių lazdomis ginkluotų žmonių. Netrukus radijas ir televizija nutilo, bet prieš tai per radiją dar nuskambėjo žodžiai: „Kreipiamės į visus, kurie mus girdi. Gali būti, kad (armija) palauš mus jėga arba užčiaups mūsų burnas, bet niekas neprivers atsisakyti laisvės ir nepriklausomybės.“
Žinutėje priminta, kad TV bokštas buvo tik vienas pastatas iš kelių, kuriuos Vilniuje dislokuotos sovietų pajėgos užėmė nuo sausio 11-osios, ir kad šiuos įvykius nulėmė suaktyvėję sovietų valdžios veiksmai prieš nepriklausomybės siekį bei kruviniausias taikių gyventojų puolimas nuo 1989 metų, kai Gruzijoje žuvo 9 demonstrantai.
Anot BBC, Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasmerkė smurtą ir paragino atitraukti karius, nusiųstus į Baltijos valstybes. JAV vadovas G.Bushas ne tik pasmerkė sovietų pajėgų veiksmus, bet ir įspėjo, kad tai gali pakenkti dvišaliams santykiams.
„Negalima pateisinti jėgos panaudojimo prieš taikias ir demokratiškai išrinktas vyriausybes, – pažymėjo jis. – Jungtinių Valstijų žmonės mintyse ir maldose yra su jomis ir ypač su Lietuvos žmonėmis, kurie patyrė didžiulę tragediją. Smerkiame šiuos veiksmus, kurie gali ne padėti mūsų santykiams, bet juos paveikti.“
G.Bushas norėjo atidėti susitikimą su M.Gorbačiovu
Italijos dienraštis „La Repubblica“, neskyręs daug dėmesio sausio 11-13 dienų įvykiams Vilniuje, ne kartą juos minėjo jau po to. Jis pranešė, kad pasitraukė kai kurie progresyvūs M.Gorbačiovo komandos nariai. Patarėjas ekonomikos klausimais Nikolajus Petrakovas paliko postą, kai pasirašė laišką, kuriame šalies vadovas buvo sukritikuotas dėl posūkio į autoritarizmą.
Prezidentas esą įsiuto perskaitęs atvirą laišką apie įvykius Lietuvoje, kuris buvo išspausdintas reformistiniame savaitraštyje „Moskovskije novosti“. Jis buvo sukritikuotas, kad toleravo ataką prieš TV bokštą, per kurią žuvo 14 žmonių. Autoriai pabrėžė, kad mirštantis režimas griebėsi paskutinio šiaudo, blokuodamas ekonomines reformas, atgaivindamas žiniasklaidos cenzūrą ir gėdingą populizmą, paskelbdamas atvirą karą (Baltijos) respublikoms. Tonas, kuriuo buvo kalbama apie įvykius Lietuvoje kaip apie kriminalinius veiksmus, buvo itin griežtas.
Italai ne kartą rašė apie vasarį numatytą M.Gorbačiovo ir G.Busho susitikimą, kurį šis esą pageidavo atidėti dėl įvykių Vilniuje. Per 45 minutes užtrukusį pokalbį telefonu JAV lyderis paragino baigti represijas Lietuvoje ir imtis konstruktyvaus dialogo.
Sausio pabaigoje JAV televizija ABC, cituodama neįvardytą Baltųjų rūmų darbuotoją, pranešė, kad prezidentas būtų linkęs dėl kruvinų įvykių Vilniuje atidėti susitikimą. Didžiuma senatorių ir Kongreso narių buvo už tokį žingsnį, taip parodant Vašingtono nepritarimą tam, kaip sprendžiamas Baltijos šalių klausimas. G.Bushas buvo linkęs sutikti, bet esą norėjo pasiūlyti M.Gorbačiovui figos lapelį – susitikti, jei kitu atveju kolegos iš SSRS pozicijos namie būtų susilpnintos. Neįvykęs susitikimas esą reikštų, kad tarptautinės paramos nebėra. Kompromisu galėjo tapti abipusis sprendimas atidėti susitikimą dėl daugelio aplinkybių (situacijos Baltijos valstybėse, karo Persijos įlankoje, derybų dėl START – Strateginės ginkluotės sumažinimo sutarties, kuri buvo pasirašyta vėliau tais pačiais metais).
Po kelių dienų „La Repubblica“ pranešė, kad B.Jelcinas paragino M.Gorbačiovą liautis kūrus diktatūrą arba pasitraukti. Tokie jo žodžiai nuskambėjo interviu JAV televizijai ABC. Rusijos prezidentas esą teigė, kad arba SSRS vadovas gerbia konstituciją, tęsia demokratinius procesus ir atsisako planų perimti absoliučią valdžią, arba turi palikti postą. Anot B.Jelcino, rimta krizė Baltijos valstybėse (tuomet jau buvo pralietas kraujas ir Rygoje) stumia šalį į pilietinį karą, o M.Gorbačiovas atsakingas už civilių gyventojų žūtis.
Pritrūkus vos 9 balsų, Rusijos parlamentui nepavyko priimti prezidento remiamos rezoliucijos, smerkiančioa Kremliaus represijas Lietuvoje ir raginančią pradėti kriminalinį procesą prieš atsakingus asmenis. Nors net 117 deputatų balsavo „už“ ir tik 51 – „prieš“, tai rodė konservatyvių komunistų, kurie ragino M.Gorbačiovą imtis griežtų priemonių prieš Baltijos šalis, pergalę.
Sausio pabaigoje „La Repubblica“ detaliai aprašė sovietų armijos aukų laidotuves Rygoje. Jos esą vyko visai kitokioje atmosferoje nei Vilniuje. Lietuviai žuvusiuosius laidojo lyg mirusiame mieste apsiausties sąlygomis, o latviai jau buvo pradėję ardyti barikakas ir gyvenimas po trijų savaičių jau panėšėjo į normalų.
Prezidentų susitikimas suplanuotu metu taip ir neįvyko - jie pasimatė tik liepą, kai Londone vyko G7 viršūnių susitikimas.
Kalbėti M.Gorbačiovas negalėjo, nes… pietavo
Įvykius Lietuvoje savaitę prieš TV bokšto puolimą detaliai „aprašė žurnalas „Kommersant vlast’“. Netrumpo teksto antraštė intrigavo: „Lietuva: prezidentas pastatė ant raudono“ (turėtas omeny M.Gorbačiovas, nes mūsų šalis tuo metu formalaus prezidento neturėjo).
Žurnalas priminė, jog IV SSRS liaudies deputatų suvažiavime (jis vyko 1990 metų gruodžio 17-27 dienomis) buvo paskelbtas „53-jų kreipimasis“, kuriuo aukšto rango kariškiai, gynybos įmonių direktoriai, akademikai, rašytojai, kultūros ministras ir visos Rusios patriarchas prezidento pareikalavo įvesti nepaprastąją padėtį bei tiesioginį valdymą aštrių konfliktų zonose. Praėjus trims savaitėms prezidentas esą nusprendė, kad laikas imtis esminių priemonių tvarkai įvesti. Pirmu „normalizacijos objektu“ tapo Baltijos respublikos, pirmiausiai – Lietuva. Tai yra tarytum atsakymas tiems, kurie po Sausio 13-osios svarstė, esą M.Gorbačiovas tuose įvykiuose galėjo neturėti jokio vaidmens.
Toliau pasakojama, kad sausio 7 dieną vidutiniškai 3,2 karto pakilo maisto produktų kainos. Kitą dieną prie AT-AS pastato prasidėjo mitingas, suorganizuotas Vilniaus piliečių komiteto ir judėjimo „Jedinstvo“. Susirinkusieji reikalavo grąžinti senas pagrindinių maisto produktų kainas, Vyriausybės atsistatydinimo, bandė įsiveržti į pastatą.
Kreipdamasis per radiją į visuomenę, V.Landsbergis paragino: „Palaikykite savo valdžią, priešingu atveju turėsite svetimą.“ Jo siūlymu, parlamentas nusprendė sustabdyti Vyriausybės dekretą dėl kainų padidinimo. Kitą vakarą premjerė Kazimira Prunskienė (dienraščių „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ publikuojamų apklausų duomenimis, jau pusmetį populiariausia šalies politikė) paskelbė, kad Vyriausybės atsistatydina.
Sausio 9-osios vidurdienį Vilniuje nusileido lėktuvas su 50 desantininkų, vėliau pranešta, kad iš Panevėžio į sostinę vežamos tankų detalės. Prie AT-AS susirinko minia, kurią sudarė daugiausia rusakalbiai, nešini plakatais su užrašais „Šalin parlamentą!“, „Tegyvuoja SSRS!“. Tuo pat metu prie pastato vyko mitingas Lietuvos valdžiai palaikyti. Mitingai nesibaigė ir kitą dieną. M.Gorbačiovas pasiūlė „nedelsiant atkurti SSRS ir LTSR konstitucijų veikimą visa apimtimi, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus“.
Dar kitos dienos priešpietę buvo užimtas Spaudos rūmų redakcinis korpusas (beveik visi darbuotojai pakeltomis rankomis turėjo palikti pastatą), Žalgirio gatvėje tankas, užvažiavęs ant „Kamaz“, sunkiai sužeidė vairuotoją, kareiviai sumušė žurnalistą užsienietį, filmuojantį karinio transporto judėjimą. Žmonės buvo paraginti eiti į gatves ginti AT-AS, telefono stotis, TV bokštą. Gynėjai pradėjo važiuoti iš visos šalies.
V.Landsbergis popiet vyriausybiniu ryšiu paskambino M.Gorbačiovui paprašyti sustabdyti kraujo praliejimą, bet šio sekretoriate išgirdo, kad SSRS vadovas pietauja ir negali prieiti prie telefono. Vakare Lietuvos Komunistų partijos Centro komitetas pranešė, kad sukurtas „Nacionalinis gelbėjimo komitetas“, kuris „ima visą atsakomybę už respublikos likimą“, saugumo sumetimais jo sudėtis neatskleista. Vilniaus gatvėmis nepertraukiamai važinėjo desantininkai, nutrauktas susisiekimas su Vilniumi geležinkeliu.
Vos prasidėjus sausio 12-ajai, buvo užimtas ir nusiaubtas Krašto apsaugos departamento štabas T.Kosciuškos gatvėje. Dieną ginkluoti kareiviai toliau patruliavo gatvėmis, keliose vietose buvo užblokuota autostrada Vilnius-Kaunas, prie sostinės ribos buvo tikrinami vairuotojų dokumentai ir asmeniniai automobiliai. Nors Spaudos rūmai buvo užgrobti, išėjo du laikraščiai – „Lietuvos aidas“ ir „Lietuva laisva“. Mūsų šalies žurnalistai kreipėsi į Nobelio komitetą Norvegijoje, prašydama iš M.Gorbačiovo atimti ką tik įteiktą Taikos premiją.
Čia išsami kronika, pateikta 1991 metų 2-ajame numeryje, nutrūksta – žurnalas nebespėjo aprašyti tragiškiausių valandų. Toliau archyve – jau 4-as numeris, pasirodęs po dviejų savaičių. Jame apie nakties iš sausio 12-osios į 13-ąją nebepasakojama.
