Apie tai pasakojama Vytauto Landsbergio knygoje „Kaltė ir atpirkimas“, kurią 2012 metais išleido leidykla „Briedis“. Tuometis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininkas į knygą sudėjo pluoštą įvairių dokumentų, savo ir kitų dienoraščių įrašų, kalbų ir nuotraukų, kuriuose, be kita ko, užfiksuoti tragiški Sausio 13-osios įvykiai.
M.Gorbačiovas reikalavo vėl vadovautis SSRS konstitucija
Knyga pradedama dar 1989 metų pabaigos įvykiais – M.Gorbačiovas iš Baltijos šalių atstovų išgirdo, kad jie nori išeiti, ir pavadino tai šantažu. Tada veiksmas peršoka į Kovo 11-osios išvakares – pasakojama, kad, atsižvelgiant į „operatyvinės padėties respublikoje komplikavimąsi“, nuspręsta sudaryti Lietuvos SSR KGB greitojo reagavimo grupes.
Vėliau primenama M.Gorbačiovo reakcija į Lietuvos sprendimą atkurti nepriklausomybę („dabartinė Lietuvos vadovybė neklauso proto balso“), mūsų šaliai paskelbta ekonominė blokada, laiškas JAV prezidentui George’ui Bushui – jis prašytas „tuo atveju, jei valdžią Maskvoje užgrobtų kariškiai, tuoj pat pareikšti Jungtinių Valstijų vardu apie visišką Lietuvos Respublikos ir jos teisėtos valdžios pripažinimą, perspėjant, jog puolimas prieš suverenią Lietuvą bus vertinamas kaip tarptautinis agresijos aktas“.
Įtampa augo kasdien. Kulminaciją įvykiai pasiekė, kai 1991 metų sausio 4 dieną Vyriausybė nusprendė maždaug trigubai pakelti kainas maisto produktų kainas (šis nutarimas iškart nebuvo paskelbtas). AT dar prieš tai buvo priėmusi nutarimą, kad, atsižvelgus į politinę, ekonominę ir socialinę padėtį, „neparengus ir nepriėmus gyventojų realių nuostolių kompensavimo sistemos, kainų reforma yra negalima“. Kariniai dokumentai rodo, kad kaip tik tuomet šimtams oro desantininkų buvo nurodyta persibazuoti į Baltijos šalis.
Iš knygoje cituojamų tuomečio vicepremjero, parlamentaro Romualdo Ozolo užrašų sausio pradžioje galima suprasti, jog Lietuvoje turėta žinių apie mėnesio viduryje (V.Landsbergis knygoje pridėjo pastabą: „Be abejo, Kremlius planavo sinchroną su Persijos įlankos karo pradžia“) numatytą karinį perversmą Lietuvoje (tiksliau, parlamentinį Vyriausybės nušalinimą). Irakui neįvykdžius įpareigojimo pasitraukti iš Kuveito, sausio 17-ąją prasidėjo jo puolimas.
Pagal minėtus karinius dokumentus, sausio 8-ąją 234 parašiutininkų desanto pulkas turėjo būti sutelktas Šiaurės kariniame miestelyje Vilniuje. Kaip tik tą dieną Lietuvos komunistų partijos (LKP) šalininkai, jedinstvininkai, civiliais perrengti sovietų kareiviai šturmavo AT rūmus. V.Landsbergis paragino gyventojus laikytis rimties ir nepasiduoti provokacijoms. Jo užrašuose buvo užfiksuota, kad Salininkų gyventoja, vakare autobusu važiuodama namo, nugirdo dviejų karininkų pokalbį, kad šią naktį planuojama užimti AT, galbūt iš karinio dalinio Valčiūnuose.
Po poros dienų M.Gorbačiovas paskelbė Lietuvai ultimatumą: „Tučtuojau atkurti SSRS konstituciją...“. AT jį atmetė. Sausio 11-ąją sovietų kariuomenei užgrobus Spaudos rūmus, esą nebeliko abejonių dėl kėslų panaudoti jėgą prieš Lietuvą.
Maisto produktai pabrango ir po 4-5 kartus
Minėto nesėkmingo AT šturmo išvakarėse žmonės parduotuvėse išvydo naujas kainas. „Kauno duonos“ kepalas, kainavęs 36 kapeikas, pabrango iki 1,72 rublio (4,8 karto), aukščiausios rūšies „Mėgėjų“ sviesto kilogramas nuo 3,40 rublio pabrango iki 13,80 rublio (4 kartus), 30 proc. riebumo grietinės litras – nuo 1,40 rublio iki 6,60 rublio (4,7 karto), varškės sūrio kilogramas – nuo 2,20 rublio iki 7,20 rublio (3,3 karto), išdarinėtos antros kategorijos vištos kilogramas – nuo 2,30 rublio iki 5,30 rublio (2,7 karto).
V.Landsbergis sukritikavo kainų padidinimą. Pasak jo, AT buvo prieš tokį Vyriausybės siūlymą – jis esą buvo priimtas blogu metu – sovietų vadovybei specialiai didinant karinę įtampą, „žmonėms nepaaiškinta nei ekonominė būtinybė, nei tos būtinybės ribos, – kiek reikia kelti kainas ir kaip kils atlyginimai, kokie bus pensijų, pašalpų, stipendijų priedai“. Parlamento vadovas pažadėjo, kad šis klausimas bus persvarstytas, ir pakvietė žmones nepasiduoti labai dideliam sujaudinimui, gandams ir nerimui“.
Vyriausybė tik po to (sausio 8-ąją dienraštyje „Tiesa“) paaiškino, kad biudžetą atskyrus nuo SSRS biudžeto, nebeliko dotacijų už kitoms jos respublikoms parduodamus maisto produktus, todėl teko pakelti kainas. Naujosios esą priartina prie laisvos rinkos kainų, o „tai padės riboti spekuliaciją ir taps svarbia sąlyga pereiti prie rinkos ekonomikos, skatinti gamybos plėtojimą“. Tai jau buvo atlikta ir kitose Baltijos šalyse. Kartu pažadėta 2-2,5 karto padidinti atlyginimus.
Tą pačią dieną Kremliuje premjerė Kazimira Prunskienė susitiko su M.Gorbačiovu. Pokalbio metu, anot naujienų agentūros ELTA pranešimo, buvo iškelti klausimai dėl SSRS armijos veiksmų Lietuvoje, kėsinimosi prievarta imti Lietuvos jaunuolius į sovietų armiją. Prezidento žodžiais, dėl to reikalingos SSRS Gynybos ministerijos ir Lietuvos atstovų derybos. Žvalgybos pranešimuose užfiksuota, esą K.Prunskienė taip pat pasiskundė, kad ją bando nušalinti.
M.Burokevičius instrukcijas gavo Maskvoje
Tuometis LKP vadovas Mykolas Burokevičius sovietų lyderiui adresuotame laiške, kurio tiksli data nenurodyta, aiškino, esą „šiandieninė susidariusi padėtis Lietuvoje yra krizinė, pavojinga, lengvai galinti sprogti“, „separatistinė Lietuvos vadovybė atvirai nori atplėšti respubliką nuo Sovietų Sąjungos ir atstatyti joje buržuazinę santvarką“, „visi pripažįsta grubiausius sovietinių piliečių politinių ir humanitarinių teisių pažeidimus Lietuvoje“. Todėl esą buvo parengtas planas, „kaip maksimaliai išsaugoti visuomeninę tvarką ir saugumą įvedus prezidentinį valdymą“. Tam, be kita ko, penkiuose didžiausiuose miestuose buvo numatyti objektai, kurių kontrolė turi būti perimta.
Sausio 8-ąją grįžęs iš Maskvos, M.Burokevičius išbarė tą dieną vykusio mitingo organizatorius, kad įsiveržę į AT iš ten pasitraukė. „Šiandien surinkta grupė žmonių (15), kurie rytoj autobusu važiuoja į Kėdainius, o iš ten skrenda į Čkalovą (Čkalovsk?), o iš ten į Maskvą pas M.Gorbačiovą su prašymu įvesti prezidentinį valdymą“, – buvo rašoma žvalgybos pranešimuose. LKP vadovas esą pasakęs: „Dabar yra paskutinis mūsų šansas paimti valdžią“.
Kitą dieną buvo suplanuotas naujas mitingas prie Martyno Mažvydo bibliotekos. Jame norėta, pasitelkus karinius garsiakalbius, nuslopinti kitą mitingą AT paremti. „Kuo daugiau turi kalbėti lietuvių už prezidentinį valdymą, aš tokį nurodymą gavau ten“, – esą sakė M.Burokevičius. Mitinge planuota priimti du dokumentus: dėl parlamento paleidimo ir dėl prezidentinio valdymo įvedimo. Dar iki didesnių kainų atšaukimo R.Ozolui buvęs perduotas raštas, kad iki 16 val. turi pateikti atsakymą dėl AT paleidimo.
Sausio 10-ąją paskelbtas M.Gorbačiovo kreipimasis atkartojo M.Burokevičiaus žodžius: situaciją esą nulėmė „šiurkštūs pažeidimai ir nukrypimai nuo TSRS Konstitucijos ir Lietuvos TSR Konstitucijos, piliečių politinių ir socialinių teisių pažeidinėjimas, siekimas prisidengus demokratijos šūkiais vykdyti politiką, kurios tikslas – atkurti buržuazinę santvarką ir tvarką, prieštaraujančią liaudies interesams“. AT buvo pasiūlyta atšaukti anksčiau priimtus „antikonstitucinius aktus“.
Kalbėdamas su Prancūzijos televizija, V.Landsbergis padėtį pavadino karu lyg (Irako diktatoriaus Saddamo) Husseino, tik šįkart Europoje, o Vakarų vyriausybės tyli arba daro nereikšmingus pareiškimus apie pageidautinas derybas“. „Kodėl Vakarų valstybės nepasako aiškiai, kad Lietuva nėra Sovietų Sąjungos dalis. Kad sovietai puola kitą valstybę ir žudo žmones už tai, kad jie nori laisvės. Kodėl didžiųjų valstybių galvos neskambina Gorbačiovui ir nešaukia Saugumo Tarybos?“
Parlamentą rengėsi ginti lazdomis
Per pokalbį telefonu su SSRS vadovu G.Bushas išreiškė susirūpinimą dėl šios vidaus problemų: Ką aš galiu pasakyti kaip pašalinis, yra tai, kad jeigu jūs susitvarkysite nepanaudodami jėgos, laimės jūsų santykiai su mumis ir ne tik su mumis“. Į tai M.Gorbačiovas atsakė: „Mes įsikišime vien tuo atveju, jei ten bus kraujo praliejimas arba neramumai, kurie sukels grėsmę ne tik mūsų konstitucijai, bet ir žmonių gyvybėms. Aš dabar patiriu didžiulį spaudimą įvesti Lietuvoje prezidentinę kontrolę. Aš dar atsilaikau ir tik labai rimtos grėsmės atveju aš imsiuosi griežtų priemonių.“
Tą sausio 11-ąją sovietų kareiviai jau buvo pralieję kraują Vilniuje, prie Spaudos rūmų, taip pat tanku gatvėje sunkiai sužeisdami vairuotoją. Kitą dieną Kaune vieną moterį sutraiškė mirtinai jos automobilyje.
Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją, kalbėdamas iš AT televizijos transliavimų studijos, V.Landsbergis pakvietė atvykti visus deputatus, kurie gali. Kiek vėliau kolegoms jis pranešė gavęs informacijos, kad dėl šių įvykių Norvegijos ir Islandijos vyriausybės kreipėsi į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą.
Krašto apsaugos departamanto direktorius Audrius Butkevičius nurodė, kad buvusieji rūmuose ginkluoti tik paprastais ginklais, lazdomis. Turintieji šaunamuosius ginklus buvo sutelkti lauke. „Jeigu čia, į žmones rūmuose, jie pradės šaudyti, mano vyrai lauke atidengs ugnį“, – teigė jis. Molėtų valdžia telefonu pranešė gavusi telegramą, kad AT užimta.
Tuo metu V.Landsbergis įrašams, kurie turėjo būti transliuojami JAV, angliškai kalbėjo: „„Mūsų atveju tai nėra prezidentinis valdymas. Tai okupacija. Toks pats „prezidentinis“ valdymas dabar yra Kuveite. Mes tikimės parlamento puolimo. Tikimės šiąnakt. Jie turi skambinti prezidentui M.Gorbačiovui raudonąja linija ir siųsti jam griežčiausius reikalavimus. Prašau. Prašau tai padaryti…“
„Spardė, kiek kas galėjo“
Knygoje pateikta ilga stenograma pagal tuomečio AT atstovo spaudai Audronio Ažubalio įrašą AT rūmuose sausio 13-osios naktį. Į posėdžių salę susirinko apie 40 deputatų, paskui buvo apie 60. A. Butkevičius telefonu pranešė, kad užgrobti televizijos pastatai, yra daug žmonių aukų, šaudoma koviniais šoviniais.
„2 val. 52 min. Kol pirmininkas kalbėjo telefonu, Česlovas Stankevičius (AT Pirmininko pavaduotojas) atsisveikina... jau yra penki lavonai su šautinėm žaizdom. Paskutinės žinios, tai buvo 2 val. 54 min. Su ašaromis akyse Č.Stankevičius pabučiavo A.Butkevičių ir paklausė, ar liks.“
Lietuvos televizijos direktorius Algirdas Kaušpėdas pranešė, kad žmonės televizijoje laikėsi iki pačios paskutinės minutės, „studijose buvo užsirakinę žmonės ir paskutiniai žmonės buvo nutraukti, nuplėšti nuo pulto. Aš pats buvau užsirakinęs savo kabinete dvigubom durim, visos durys buvo išlaužtos prieš tai šaudant koviniais šoviniais per duris, tiesiai į kabinetą. Kai išlaužė duris, mane, įrėmę automato vamzdį, išvedė.“
Deputatai ėmė matuotis dujokaukes, V.Landsbergis buvo su šarvuota liemene. Jo kabinete, hole, priimamajame buvo pridėliota ampulių su nuskausminamaisiais, vienkartinių švirkštų, binto, langečių, guminių diržų žaizdai suveržti.
„Kalbėjau su B.Jelcinu telefonu, padėkojau jam už Rusijos paramą, kuri pranoko vadinamųjų laisvų valstybių paramą, – „Amerikos balso“ žurnalistui Romui Sakadolskiu Vašingtone pasakojo AT pirmininkas. – Nė viena Vakarų valstybė taip nepasisakė kaip Rusija, deja, per vėlai. Ir paprašiau B.Jelcino, kad jis paskambintų dabar pat M.Gorbačiovui. Žmonių aukų daugiau, daugiau aukų dar galima išvengti. Dabar yra žinoma mažiausiai penki nušauti žmonės. Jau devyni! Daugybė sužeistų.
Vakarai galėjo sulaikyti žmogžudžio ranką. (…) Aš galvoju, ar verta dar man kreiptis į Ameriką? Žinai, kad aš irgi nežinau, kaip aš tai galėčiau pasakyti. Aš žinau, ką aš galėčiau pasakyti, bet tai nebūtų taktiška. Gal ir taip. o kas toje rezoliucijoje pasakyta, ten nepasakyta, jog mes esame valstybė, prieš kurią sovietai negali vykdyti tarptautinės agresijos, juk to jie nedrįso pasakyti.“
Gavus informacijos, kad Vyriausybė laukia dujų atakos, V.Landsbergis nurodė visiems užsidėti dujokaukes. Kabinetuose, kurių langai išeina į gatvę, buvo užgesintos šviesos, Infobiuras dirbo tamsoje, švietė tik kompiuterių ekranai.
„Į norvegą atstatė automatą, sustabdė, atėmė kamerą, pažymėjimą. Sako, vyrai, aš 23 metus dirbu, sako, aš tokio dalyko nemačiau. Keikiasi paskutiniais žodžiais. Ir akreditacijos pažymėjimą atėmė, jis dabar be dokumentų. Ten smegenys absoliučiai neveikia, ničnieko neveikia“, – kalbėjo V.Landsbergis.
Žurnalistas Vidas Linkevičius pasakojo, kad sužinojo, jog Radijo ir televizijos pastatą kažkas okupuoja, ir atvažiavo atsikėlęs iš lovos, parengė reportažą. Vienas praporščikas jam į ausį esą rusiškai sušnabždėjęs: „Tai – fašizmas, nelįsk ten, tu matai, kokie jie žvėrys“. Nepaisydamas nieko, žurnalistas peršoko per tvorą ir įlindo į pastatą, kur jau 15 metų vaikščiojo.
„Staiga mane čiupo už skverno, nutempė, pasodino ant žemės, liepė iškelti rankas, atsisukti į sieną ir mane spardė, spardė ir spardė, kiek kas galėjo. Ir kiekvienas praeidamas sakydavo: ot fašiste, ot tau bus. (…) Ir paleido seriją į šitą žmogų. Žmogus visas kruvinas pargriuvo ir priėję milicininkai paėmė tą žmogų, nutempė jį, kadangi nutempė, aš nežinau, gyvas ar negyvas. Žmonės visi padėjo. Čia vienas faktas.
Vadinasi, aš nežinau, ar iš Švedijos, ar Danijos žurnalisto atėmė kamerą (greičiausiai tai buvo minėtas norvegas – red. past.) … sudaužė, jį irgi sumušė, žiauriai kruvinas. Jie sušaudė visas mašinas, kurios buvo prie televizijos, visos sušaudytos, visi langai sušaudyti ir trasuojančiomis kulkomis šaudo į namus aplinkui.“
Prašė atidėti karą Persijos įlankoje, kad paaiškėtų M.Gorbačiovo vaidmuo
Dienomis po kruvinojo savaitgalio Vilniuje lankėsi iš Maskvos atvykusi delegacija. Lietuvon atvyko Maskvoje reziduojantis Kanados konsulas Melinas Meadowsas, JAV konsulas Johnas R. Purnellis ir Švedijos generalinis konsulas Dagas Sebastianas Ahlanderis (iš tuomečio Leningrado), Anglijos pasiuntinys Davidas Loganas, net tolimos Japonijos žurnalistai.
Kalbėdamas angliškai per BBC televiziją, sausio 15 dieną V. Landsbergis rėžė tiesiai: „Velniškas planas, gerai koordinuotas ir parengtas kaip tvarkaraštis, artėja prie realizavimo. Aš stebiuosi, kodėl vyriausybės ir vadovai nesusimąsto dėl to koordinavimo – Persijos įlanka, Maskva, Baltijos šalys. Maskva yra to centras, vieta, kur daromi sprendimai. Jungtinės Valstijos, Jungtinės Tautos ir ypač Saddamas Husseinas greit susivoks esą vykdytojai. Bet bus per vėlu. Raudonasis militaristinis fašizmas su branduoliniu ginklu kruvinose rankose ir visą pasaulį apimančiu (agentūriniu) tinklu triumfuos kaip padėties šeimininkas.
Sugriaukite tą velnišką tvarkaraštį ir jo didžiausią pavojų pasauliui. Sustabdykite karo pradžią Persijos įlankoje kelioms dienoms, kad išryškėtų M.Gorbačiovo lemtis ir vaidmuo. Tada galutinis bus jūsų sprendimas.“
Kaip tik tą dieną Irakas turėjo pasitraukti iš prieš gerus penkis mėnesius okupuoto Kuveito, ten buvo baiminamasi karo. Irakui neįvykdžius įpareigojimo, sausio 17-ąją prasidėjo jo puolimas.
