„Vienas sunkiausių ligonių, nukentėjusių sausio 13-ąją“ , – taip profesorius Kęstutis Vitkus prisimena Kęstutį Bredelį.
Manoma, kad nugriaudėjus patrankos ar tanko sviedinio sprogimui, jis buvo nublokštas veidu į degantį laužą. Visas veidas apdegęs, „ištatuiruotas“ parako dulkių, akių tinklainės atšokusios, kvėpavimo takai užburkę. Dabar klausydamas šių žodžių, Vilniaus universiteto lituanistas Kęstutis
 |
| Ričardo Grigo/BFL nuotr./Okupantų tankas |
Bredelis sako, kad jis turi tikėti tais žodžiais, nes pats nežino, kaip viskas buvo. Iš medikų lūpų yra girdėjęs ir dar baisesnių žodžių, kad po tokių plaučių sužeidimų paprastai žmogus neišgyvena.
Viską kaip savo istoriją ir patirtį priimantis K.Bredelis nelinkęs ypač sureikšminti savo biografijos. „Mano vietoje galėjo būti bet kas“, – sako jis. Sausio 13-osios įvykius jis vertina santūriai ir savo vaidmens nesureikšmina.
Į Sausio 13-osios tragediją ir savo vaidmenį joje Kęstutis žiūri kaip į tautos istorijos epizodą. Bet ne kaip į patį svarbiausią. Nes „pokario rezistencija, tremtis buvo daug baisesnė“.
Pasak Kęstučio, Lietuvos istorija tokia spalvinga, kad sausio 13-ąją išskirti iš kitų įvykių būtų ne visai teisinga. Geriausias žuvusiųjų paminėjimas būtų tiesiog nueiti į Antakalnio kapines ir uždegti žvakutę per Vėlines.
„Jei apie žuvusius tą naktį kalbėsime kad ir dvigubai daugiau nei dabar, išėjusiems dėl to nebus dvigubai ramiau ilsėtis“, – taip argumentuoja savo nuomonę praėjus lygiai 21-eriems metams nuo sausio 13-osios įvykių. Pabandėme trumpai prisiminti lemtingą naktį Konarskio gatvėje.
- Kaip sausio 13-osios naktį atsidūrėte karščiausiame taške?
- Iš 21-erių metų perspektyvos daug kas vertinama kitaip. Lieka šiek tiek mažiau emocijų, dabar viskas tarsi nusistovėjo. Lieka tik apytikris siužetas to, kad kas iš tikrųjų atsitiko. Nes negali žmogus ištisus 20 metų jaudintis ir nervintis ir vis taip pat išgyventi akimirką.
Kaip atsiradau Konarskio gatvėje? Kaip ir visi žmonės. Tiesiog šimtai tūkstančių buvo pakviesti saugoti tai, kas pasiekta ir iškovota. Visi tuo tikėjo. Mes, būrys studentų, kūrenome laužus, šokome, kad nesušaltume.
Būtent prie LRT komiteto buvau labai trumpai. Iš pradžių su mama budėjome prie Aukščiausios tarybos. Maždaug iki vidurnakčio. Paskui atsisveikinome, nuėjau pas draugus į Konarskio gatvę. Nežinau, kiek laiko praėjo iki šturmo. Staiga pradėjo važiuoti tanketės su šaudančiais kareiviais.
Kai pirmieji desantininkai išdaužę stiklus įlipo į pastatą, sprogimo smūgio buvau nublokštas žemyn. Vėliau daugiau nieko nepamenu.
- Kurioje apytikriai vietoje buvote?
- Prie senojo pastato, ten yra įėjimas į Lietuvos radiją. Aukšti laipteliai, šone atbrailos ir užtvarai, kad negalėtų privažiuoti karinė technika. Ant tų laiptelių ir būriavomės lemiamu momentu. Kareiviai veržėsi pakraščiu stumdydami susirinkusius. Kai pirmas kareivis išdaužė langą ir pradėjo lipti į vidų, pradėjus kristi stiklams, minia siūbtelėkjo atgal ir nušlavė mane nuo laiptų. Dar pagalvojau, kad geriau apsisukti, nušokti žemyn atsisukus priekiu, o ne ant nugaros, kad ko nors nesusilaužyčiau.
Tik spėjau pasisukti, ir didelis bum. Neaišku kas ten sprogo. Nespėjau suvokti. Akimirksniu viskas dingo. Tik paskui kiti žmonės sakė, kad, nublokštas sprogimo, įkritau į degantį laužą. Todėl akimirksniu apdegė ir suanglėjo visa krūtinė ir veidas. Jau gerokai vėliau plastikos chirurgai išrankiojo iš veido plastiko gabalėlius. Pagaliau, net nelabai svarbu, kas sprogo. Rezultatas buvo nekoks – banga nubloškė mane į nežinią.
- Be sąmonės buvote 9 dienas. Jau gerokai vėliau, po reabilitacijos, radote žmones, kurie jus ištraukė iš laužo. Kaip tai pavyko?
- Tas ieškojimas labai specifinis. Juk turi žinoti, ko ieškai. O aš juk nežinojau, nei kaip ten buvo, nei kas iš tikrųjų atsitiko. Tos prielaidos, kad „prie laiptų įkrito į laužą“ – pasitvirtino per daugelį metų. Bendraujant su kitais nukentėjusiais žmonėmis iškilminguose Seimo posėdžiuoe, kituose renginiuose. Taip bekalbant per kitus liudininkus išryškėjo žmogus, kuris tą naktį iš tikrųjų maždaug toje vietoje iš laužo ištraukė apdegusį jaunuolį (Kęstučiui buvo 19-iolika). Labai tikėtina, kad aš ten ir buvau. Tikriausiai daugybės tokių sutapimų negalėtų būti?
- Ar sutinkate, kad medikai padarė stebuklą ir dovanojo jums antrą gyvenimą?
- Kai pradėjome kalbėtis praėjus keliems mėnesiams, kai jau sugrįžau į šį pasaulį ir svarsčiau „kas būtų jeigu būtų“, nutarėme, kad tikro karo sąlygomis, kai daugybė sužeistųjų, greičiausiai niekas net į ligoninę nebūtų vežęs: sudegęs, be sąmonės, jokių gyvybės ženklų. Greičiausiai nebūtų nustatę, kad dar ne visiškai numiręs. Taigi galima sakyti, kad tai yra stebuklas.
Tikro karo sąlygomis, kai daugybė sužeistųjų, greičiausiai niekas net į ligoninę nebūtų vežęs: sudegęs, be sąmonės, jokių gyvybės ženklų.
Su tokiais sveikatos sužalojimais teoriškai žmogus negali išgyventi. Praktiškai – pavyko. Kaip pasakojo medikai, plaučiai buvo suplyšę gabalais. Todėl daryti operacijos nebuvo jokios prasmės. Nuspręsta drenuojant laukti, gal savaime sugis, suaugs... Galiu tik džiaugtis, kad tas stebuklas įvyko.
- Iš pradžių medikai atstatė jūsų gyvybines funkcijas. Po devynių dienų atgavote sąmonę. Kiek laiko prireikė, kad vėl taptumėte visaverčiu žmogumi?
- Tuo metu, kai jau sugebėjau atsistoti ir pradėjau įsikibęs į sienas po truputėlį vaikščioti, turbūt ir tapau visaverčiu. Tai nutiko po kokių penkių savaičių. O kad užtektų jėgų pasportuoti ar pradėti dirbti, prireikė gerų trijų mėnesių.
- Po gydymo Lietuvoje išvykote į Vokietiją. Ten buvo atliktos ir plastinės operacijos.
- Šviesios atminties Alina Plechavičiūtė (generolo P.Plechavičiaus dukterėčia) apsiėmė trims nukentėjusiems žmonėms Vokietijoje savo klinikoje suprotezuoti dantis, apmokėjo reabilitaciją. Taip pat pasirūpino plastine veido operacija. Nes tą naktį, kai mane atvežė į ligoninę, medikai tik skeveldras nurinko. O kai visas sutinęs ir sudegęs, sunku susiūti taip, kad neliktų randų. Todėl vėliau reikėjo korektūros.
Iki šiol šiek tiek pažeistas regėjimas. Bet man tai gyventi netrukdo. Kai žiūriu abiem atmerktom akim, galiu skaityti ir televizorių žiūrėti.
- Jūsų istorija primena grožinės literatūros kūrinį su gera pabaiga. Esate sakęs, kad, lemtingą akimirką krisdamas nuo laiptų, pagalvojote „aš gyvensiu“. Ar tai reiškia, kad žmogus turi padėti ir pats sau, vien medikai stebuklo nesukurs?
- Mano įsitikinimu, žmogaus tikėjimas, ryžtas ir noras gyventi ar ką nors pasiekti lemia daug. O ta frazė – tai vienintelė mintis, likusi iš tos lemtingos akimirkos. Kai kritau nuo laiptų, sąmonė dar nebuvo visiškai užgesusi. Pagalvojau, kad „vis tiek aš gyvensiu, vis tiek liksiu gyvas“. Kitokių minčių pasąmonėje neliko.
- Žmonės, gyvenantys aplink TV bokštą, pasakoja, kad, pasibaigus šturmui ir aprimus emocijoms, jie pradėjo nešti cigaretes ir sumuštinius kareivukams, saugojusiems perimetrą. Žodžiu, ieškojo kontakto. Kažin, ar jūs taip pat būtumėte elgęsis?
- Apie tai, kas „būtų buvę“, galiu tik spėlioti. Man buvo 19 metų... Buvau pakankamai ramus, be didesnės agresijos ir pykčio. Provokacijų iš mano pusės tikrai nebūtų. O iš dabartinės pozicijos jei žiūrėčiau, turbūt būčiau reagavęs žmogiškai, būčiau manęs, kad kareiviai patys yra aukos ir įkaitai, neturėję kito pasirinkimo. Tad turbūt dabar, prabėgus tiek laiko, elgčiausi geranoriškai. O 19-os metų jaunuolis gal būtų likęs nuošaly, nes jauni žmonės kategoriškesni.
Visuomenė vertinga, jei ji sugeba kolektyviai sutarti tarpusavyje ir kartu veikti savo labui.
- Kokius pačius prasmingiausius darbus nuveikėte per jums dovanotus 21-erius gyvenimo metus po istorinės sausio 13-osios ?
- Vaikai dar neužaugo. Bet šeima yra pats prasmingiausias šito laikotarpio reiškinys. Žinoma, gal ne visiems svarbiausi yra artimieji, dominuoja darbai ir karjera. Man darbas – tik kasdienybės mozaika. Jis ir būtų antras svarbus dalykas. Kaip pedagogui svarbu ne tai, ar pavyko išmokyti dalyko. Svarbiausia yra studentams, mokiniams įdiegtas žmogiškumas. Kažkam juk padėjau tapti visuomenės nariais, kurie sugeba normaliai kultūringai bendrauti. Visuomenė vertinga, jei ji sugeba kolektyviai sutarti tarpusavyje ir kartu veikti savo labui.
Trečias svarbus dalykas – gal kiek egoistinis. Tai savišvieta ir išsimokslinimas. Likęs gyvas po sausio 13-osios galėjau daugiau pasiekti mokslinėje srityje, domėtis pasauliu, filosofija, psichologija, istorija. O visa kita – detalės, buitinės smulkmenos.
