– Biudžeto svarstymas Seimo komitetuose ir frakcijose baigėsi. Šią savaitę turėtų prasidėti svarstymas Seime – jį galės stebėti ir visuomenė. Ar kas nors dar gali keistis, ar tai bus tik šou, demonstruojant, kas labiau rūpinasi žmonėmis ir finansiniu stabilumu?
– Opozicija daug kam nepritaria, tačiau šalies biudžetas visose valstybėse tradiciškai priimamas valdančiosios koalicijos balsais. Tai būna tarsi patikrinimas, ar ji pakankamai stipri, ar valdo padėtį. Tačiau ir joje, atrodo, kai kuriais klausimais kol kas nėra vieningo sutarimo. Bėda ta, kad kartu su biudžetu reikia priimti ir kai kuriuos mokestinių įstatymų pakeitimus, be kurių biudžeto – tokio, koks jis pateiktas šiuo metu, – priėmimas neįmanomas. Tad rizika, kad biudžetas iki Kalėdų nebus patvirtintas, vis dar egzistuoja. Andrius Kubilius yra teisus sakydamas, kad tai būtų labai blogas ženklas tarptautinėms finansų institucijoms, jog padėtis šalyje nėra stabili, ir mums būtų labai keblu skolintis.
– O Nacionalinis susitarimas, kuriuo Premjeras taip džiaugėsi?
– Iš tikrųjų jį galima padėti į stalčių. Įstatymus priima ir biudžetą tvirtina vis dėlto Seimas.
– Ar biudžetui patvirtinti bandoma pritraukti opozicijos balsų?
– Dabar jie jau bando kalbėtis. Anksčiau arogancija to neleido, kaip ir pripažinti savo klaidų. Visų pirma joks lyderis neturėtų kelti panikos – jis turėtų aiškiai žinoti, ką reikia daryti ir kokių rezultatų atneš konkretūs žingsniai. Sukėlus paniką, visuomenė „užsiblokavo“, verslas metėsi į tyčinius bankrotus, šešėlį.
– Koks, jūsų nuomone, turėtų būti krizės metų biudžetas?
– Visi žinome, kad pinigų nėra pakankamai, tad reikia finansuoti prioritetines kryptis, žinoma, pasirinkus, ką laikysime prioritetais. Konservatorių Vyriausybė bando finansuoti visas sritis, nukirpdama iš kiekvienos po truputį.
– Aišku, kiekviena sritis priešinasi iš paskutiniųjų...
– Iš tikrųjų, kai nėra griežtos strategijos, kiekvienas tempia paklodę į savo pusę. Vyriausybėje kiekvienas ministras, naudodamasis savo įtaka, stengiasi gauti savo sričiai kuo didesnį finansavimą. Ir dažnai tai pavyksta.
– Nors žodis „krizė“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „posūkio tašką“, bet tradicijos ir įpročiai nesikeičia?
– Iš tiesų žmonės keičiasi labai sunkiai. Sakykim, net ir šiais laikais planuojant biudžetą valdininkams numatomi iki 50 proc. atlyginimo priedai. Manau, kad tai nėra normalu. Žinoma, turi būti tam tikri priedai darbuotojų motyvacijai stiprinti, tačiau ne tokio dydžio – galbūt iki 20 proc.
– Tie priedai – ir savotiška manipuliacijos priemonė, priverčianti kiekvieną galvoti, ką čia padarius, kad neužkliūtum vadovui, tad neretai visa įstaigos veikla remiasi ne kūrybiškumu ir iniciatyvumu, o lojalumu...
– Struktūrinės reformos taip ir nevyksta. Sakykim, už informacinės visuomenės plėtrą atsakingos net kelios institucijos – tai nėra normalu. Tačiau, užuot sujungus visas programas ir skyrus jai finansavimą, pinigų, nors ir mažiau, vienai sričiai skiriama kelis kartus. Žinoma, kai padėtis gera, ranka ryžtingiems žingsniams nekyla.
– Ir kai bloga – taip pat, nes įvairių sričių pasipriešinimui nugalėti reikia titaniškos valios.
– Valstybei valdyti reikia ne tik politinės valios, bet ir tam tikrų žinių. Kuo žmogaus žinojimo laukas mažesnis, tuo labiau jam atrodo, kad jis viską žino.
– Kodėl svarstant biudžetą reikia nagrinėti tokias smulkias detales kaip, sakykim, neįgaliųjų transporto lengvatos, siekiančios 32 litus per mėnesį? Ar Seimui nepakaktų patvirtinti kryptis, paskirstyti esamus pinigus, o atsakingi ir pasitikėjimą turintys vadovai, geriausiai žinodami padėtį, reguliuotų srautus savo srityse?
– Vis dėlto už valstybės finansų srautus atsakinga Finansų ministerija. Žinoma, geresniais laikais taip ir būdavo, kad, sakykim, „Sodra“ tik atsiųsdavo jai duomenis, kaip klostosi reikalai, o Finansų ministerija patikrindavo, ar neįsiskolinta, ar ne per didelės administravimo išlaidos. Nors buvo galima paprašyti, kad pertekliniai pinigai turi būti pervesti į biudžetą. Aišku, po tokios veiklos visiškai neliko rezervo – negalima šiandien padidinti pensijų nežinant, ar bus iš ko jas mokėti rytoj.
Vienintelis „Sodros“ pajamų šaltinis – gyventojų socialinio draudimo įmokos. Mokesčių mokėtojų smarkiai sumažėjo – dėl nedarbo, šešėlinės ekonomikos, emigracijos ir t. t., tad nieko čia neprisvarstysi ir neprigalvosi. Geriausia, kad ta skola būtų perduota valstybei, nes jai lengviau pasiskolinti. O dabar ilgai besitęsiantys svarstymai tik kelia dar didesnę įtampą visuomenėje. Kone kalčiausi dėl visko lieka pensininkai, auginančios vaikus motinos, neįgalieji...
– Įmetėte akmenėlį ir į savo daržą, ar man tik pasirodė? Kokias dar savo klaidas pripažįstate?
– Labai gaila, kad savo laiku nebuvo įvestas euras – dabar padėtis būtų kitokia. Kaip tik neseniai grįžau iš pasaulio bankininkų pasitarimo (beje, ten buvo susirinkę daugybės pasaulio šalių bankų atstovai, bet nebuvo nė vieno Lietuvos banko atstovo), ir ten buvo kalbama, kad litas euro atžvilgiu yra gerokai pervertintas – mažiausiai trečdaliu. Tačiau mes turime ir kitą bėdą – apie 70 proc. paskolų, kitaip nei, pavyzdžiui, Lenkijoje, paimta eurais, tad kokie nors pokyčiai šioje srityje sunkiai įsivaizduojami. Aišku, euro ir lito santykį mėginama subalansuoti mažinant atlyginimus, socialines išmokas, bet tuomet kartu turi mažėti ir kainos. Tačiau atlyginimai mažėja 10 ir daugiau procentų, o kainos – kokius penkis...
Savo laiku nereikėjo mažinti pajamų mokesčio, derėjo laiku sustabdyti pinigų iš užsienio importą, kuris išpūtė mūsų ekonomiką, tačiau nesukūrė pridėtinės vertės.
