1972 metų gegužės 14-oji, vidudienis, Kauno miesto sodas šalia Muzikinio teatro. Ryškių bruožų tamsiaplaukis vaikinas išsitraukia trilitrinį stiklainį, apsipila benzinu, sušunka „Laisvę Lietuvai!“ ir įžiebia ugnį. Po akimirkos jis virsta fakelu. Žmonės bando drabužiais gesinti liepsnojantį vaikiną, tačiau jis smarkiai apdega ir netenka sąmonės. Greitoji medicinos pagalba išveža jaunuolį į ligoninę. Po 14 valandų – gegužės 15-osios 4 valandą ryto – R.Kalanta miršta dėl viso kūno II–IV laipsnio nudegimų. Artimieji jo užrašų knygelėje randa įrašą – „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ ir parašą.
„Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save... čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį „Laisvė“ uždraudė“, – paskutiniuose savo dienoraščio puslapiuose rašė jautrios sielos jaunuolis.
Į gatves suplūdo minia
Sovietų Sąjungoje tai buvo pirmas toks iššūkis sistemai. Sutrikęs KGB dviem valandomis paankstino gegužės 18 dieną surengtas R.Kalantos laidotuves, kad žmonės nespėtų susirinkti. Žmonės, traukę link R.Kalantos namų su juo atsisveikinti, ir sužinoję, kad pavėlavo, labai pasipiktino. Gegužės 18–19 dienomis į gatves išėjo apie 3000 demonstrantų – ne tik iš Kauno, bet ir iš aplinkinių miestų bei miestelių. Jie buvo saugumiečių ir milicininkų gaudomi, suimami ir baudžiami kaip chuliganai.
Jauni žmonės rikiavosi po aštuonis ir ramiai skandavo „Lietuva!“ Kad neprikibtų valdžia, jie elgėsi korektiškai ir tyliai.
Tą dieną, kai buvo laidojamas R.Kalanta, dvi mokytojos iš Molėtų – lietuvių kalbos ir istorijos – atvažiavo su mokiniais į ekskursiją po Kauną. Minia žmonių rinkosi Laisvės alėjoje. Mokytojos nežinojo, kad ten bus mitingas, todėl labai nustebo, išvydusios degančią ugnį ir krūvas padėtų raudonų tulpių – kaip tik buvo jų žydėjimo metas. Mokytojos matė, kaip jauni žmonės rikiavosi po aštuonis ir ramiai skandavo „Lietuva!“ Kad neprikibtų valdžia, jie elgėsi korektiškai ir tyliai. Tada moterys ir sužinojo, kas neseniai įvyko. Pedagogės grįžo namo pašiurpusios, o šią žinią paskleidė tarp artimųjų ir pažįstamų. R.Kalantos žūties legenda sklido iš lūpų į lūpas, nes oficialioji žiniasklaida tylėjo.
R.Kalantos poelgis suteikė žmonėms vilties, kad įmanoma pasiekti nepriklausomybę, ir prisidėjo prie tolimesnio pasipriešinimo, o gegužės 14-oji buvo pavadinta Pilietinio pasipriešinimo diena.
Vadintas psichikos ligoniu
1972 m. gegužės 20 dieną „Kauno tiesoje“, o gegužės 21-ąją „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė panašių pranešimų apie šį įvykį. „Komjaunimo tiesa“ rašė: „Gavus klausimų dėl R.Kalantos savižudybės gegužės 14 dieną Kauno muzikinio teatro sodelyje miesto prokuratūra praneša, kad šis įvykis tiriamas. Tardymo organų nutarimu paskirtos ekspertizės, tarp jų – teismo medicininė psichiatrinė ekspertų psichiatrų komisija atliko teismo psichiatrinę ekspertizę ir ištyrė turimus dokumentus: R.Kalantos užrašus, laiškus, piešinius, klasės darbus, taip pat priėmė dėmesin jo tėvų, mokytojų, draugų parodymus, padarė išvadą, kad R.Kalanta buvo psichiškai sergąs žmogus ir nusižudė būdamas liguistos būsenos.“
1972 metais sušaukta penkių psichiatrų komisija nusprendė, kad R.Kalanta sirgo šizofrenija. Jos įrodymai – faktas, kad jaunuolis nusižudė tokiu keistu būdu; tai, kad jis nešiojo ilgus plaukus; mokyklinis rašinys, kuriame jis teigė, kad Lietuva vieną dieną bus laisva.
Tačiau 1989 m. posėdžiavusi keturių psichiatrų komisija reabilitavo R.Kalantą ir pripažino jį psichiškai sveiku, jautrios sielos žmogumi.
Planavo pasiaukojimą
Komisijoje 1989 metais buvęs dabartinis Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras teigia, kad komisija kelis mėnesius dirbo, kol rekonstravo paskutinius R.Kalantos gyvenimo metus: kaip jis jautėsi, su kuo bendravo.
„Komisija susitiko su daug jo draugų, pažįstamų, ir žmonės pirmą kartą pasakojo viską, kaip buvo iš tikrųjų. O įsivaizduojate, kaip 1972 metais buvo tardomi tie žmonės, – tyrimo aplinkybes prisimena D.Pūras. – Kuo labiau komisija gilinosi į R.Kalantos asmenybę ir visas aplinkybes, tuo su ramesne sąžine vieningai padarė išvadą, kad jokių duomenų apie tai, kad R.Kalanta turėtų psichikos sutrikimų ar būtų sirgęs psichikos liga, nėra. Mes supratome, kad bus žmonių, kurie sakys, jog dabar jau pagal kitą dūdelę visi groja. Nes juk Sąjūdis buvo tuo metu. Suprasdami delikačią problemą, kad mūsų kolegos psichiatrai prieš 17 metų (irgi po jo mirties) nustatė sunkią psichikos ligą, labai atsakingai žiūrėjome. Ne tik – ar jis šizofrenija nesirgo, nes čia daug simptomų turi būti – net išprotėjimo, – mes netgi žiūrėjome, ar depresijos nebuvo. Mums žmonės sakė, kad R.Kalanta buvo vaikinas, kaip ir visi. Nei jis buvo šventas, nei jis buvo ligonis. „Išgerdavom, pas merginas nueidavom, futbolą pažaisdavom ir politikuodavom“, – taip draugai apie jį pasakojo.“
Jis duso, jis labai gerai užuodė tą nelaisvės dvasią. – D.Pūras
Komisija, anot D.Pūro, nebuvo susitikusi su žmonėmis, mačiusiais, kaip susidegino jaunuolis. Tačiau profesorius pamini, kad R.Kalantos rašiniuose ir užrašų knygutėje yra labai nemažai duomenų, kad jis nuosekliai ruošėsi šitam pasiaukojimui, tačiau dvejojo. „Buvo įrašų: „Kodėl aš negaliu pasiryžti.“ Žmogus norėjo gyventi, bet ir svarstė galimybę prisidėti prie to, kad nebebūtų tos santvarkos. Jis duso, jis labai gerai užuodė tą nelaisvės dvasią. Ir, mano nuomone, ne tik tos nacionalinės priespaudos, bet platesne prasme – kad žmonių laisvės buvo atimtos“, – svarsto psichiatras.
Liudininko pasakojimas
58-erių Romualdas Balčys, dabar gyvenantis Vilniuje, „15min“ tvirtina, kad buvo tiesioginis R.Kalantos susideginimo liudininkas: „Buvo sekmadienis, Muzikiniame teatre vyko spektaklis „Mergaitė ieško pasakos“. Pamaniau: nueisiu pažiūrėti, nes gegužės 22 dieną jau turėjau eiti į kariuomenę. Su jaunystės draugu Sauliumi Zykumi atėjome, bet kontramarkių negavome. Atsisėdom ant suoliuko. Kalbam, rūkom. Šalia manęs sėdi rusų karininkas su moterimi, ji – su vežimėliu. Pasėdėjom kokią valandą ir matau, kad per pievą eina labai liūdno veido, susimąstęs R.Kalanta, apsivilkęs džinsine striuke. Nešasi avoskoj trilitrinį stiklainį. Bet aš taigi nežinau, kad ten benzinas! Galvojau, kad vanduo. S.Zykus buvo labai nusistatęs prieš ilgaplaukius, sako: „Ai, nekreipk dėmesio.“ R.Kalanta pasėdi ant žemės, nugara prisiglaudęs į medį, atsikelia ir prieina, pasiima tą avoską, nusimeta striukę, atsidaro stiklainį ir pilasi benziną ant savęs. Saulius man sako: „Tu į jį nežiūrėk, nes jis „rabotajet na publiku“.“ Mes nusisukę, ir staiga – sprogimas! Aš pasisuku ir nesuvokiu, kas yra, bet R.Kalanta taip į kamuolį susisukęs, rėkdamas iš skausmo ritasi žeme link kampe buvusio tualeto, ir paskui jį visa žolė dega. Tai laikais prie tualeto čigonės prekiaudavo išneštais iš visokių gamyklų kombinukais. Tai pirma pribėgo čigonė gesinti su savo sijonais, tada karininkas metė ant jo švarką, mes irgi bėgom. O man tas Saulius – tokio pragmatiško proto – sako: „Romai, einam iš čia, tuoj mentūra atvažiuos, reiks liudininkais būt.“
R.Kalanta taip į kamuolį susisukęs, rėkdamas iš skausmo ritasi žeme link kampe buvusio tualeto, ir paskui jį visa žolė dega. – R.Balčys
P.Balčys tikina net nepagalvojęs, kad jo matyta tragedija taps istoriniu įvykiu. „Nesupratom, kad čia su politika susiję. Net į galvą neatėjo. O, kai mane paėmė į kariuomenę, mama pasakojo, kad buvo atvažiavę iš KGB į namus ir teiravosi manęs. Jie žinojo, kad aš buvau matęs“, – pasakojo liudininkas.
R.Balčys teigia, kad jam nesinori sugriauti legendos, tačiau jis tvirtina: R.Kalanta prieš susidegindamas nesušuko „Laisvę Lietuvai!“. Bent jau jis, nuo R.Kalantos buvęs per 10–15 metrų, tokio šūksnio negirdėjo. „Aš kiekvienais metais tai atsimenu. Viską matau vaizdais, man tai – kančia“, – negali pamiršti R.Balčys.
R.Kalantos dosjė
Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje.
Mirė 1972 m. gegužės 14 d. Kaune.
Mokėsi vakarinėje mokykloje, kurį laiką dirbo fabrike „Aidas“.
Grojo gitara, kūrė eiles, buvo apsiskaitęs, ramaus būdo, drovus, prijautė hipiams, nešiojo ilgus plaukus.
Iki mirties buvo komjaunuolis.
1990 m. jo kapą leista laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu.
2000 m. liepos 4 d.(po mirties) jam buvo skirtas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinas.
2002 m. atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“. Įrašas grindinyje – „Romas Kalanta 1972“.
2005 m. (po mirties) jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
Pasekėjų – daug
Manoma, kad protestuodami prieš Lietuvos blokadą vien 1972 metais po R.Kalantos susidegino dar dvylika žmonių. Žinomos pavardės: Varėnoje, iškėlęs trispalvę, gegužės 29 d. susidegino Stonys, Kaune birželio 3 d. – Andrius Andriuškevičius, Šiauliuose birželio 22 d. – Juozapas Baracevičius. Susideginimą kaip politinio protesto formą lietuviai rinkosi ir vėliau.
1976 m. rugpjūčio 10 d. Antanas Kalinauskas Gulbine, Latvijoje, kareivinėse apsipylė benzinu ir liepė kareiviams žiūrėti, kaip už Lietuvą ir Laisvę dega lietuvis.
1989 m. kovo 3 d. Klaipėdoje prie Lenino paminklo susidegino tautodailininkas ir restauratorius Vytautas Vičiulis.
1990 m. balandžio 26 d. darbininkas iš Kauno rajono Stanislovas Žemaitis susidegino Maskvoje priešais Didįjį teatrą.
1990 m. gegužės 9 dieną žemaitis skulptorius Rimantas Daugintis susidegino Sovietų Sąjungos ir Vengrijos pasienyje. Sieną jis kirto kaip degantis fakelas.
 |
| VDU Lietuvių išeivijos instituto nuotr. /1972-ųjų įvykiai sulaukė didelio atgarsio ir už Atlanto. |
