2012-uosius paskelbus Muziejų metais tarsi turėjo būti sudėlioti taškai ir dar sykį pasitikrinta, ar muziejai nėra užmarštin grimztanti atgyvena: ar jie vis dar reikalingi ir patrauklūs šiuolaikiniam visko persisotinusiam ir įnoringam įspūdžių medžiotojui?
Specialiai parengtomis programomis ir renginiais siekta atkreipti visuomenės dėmesį į muziejų vykdomą misiją saugoti kultūros ir istorijos vertybes bei švietėjišką veiklą.
Tačiau šis uždavinys, taip, kaip jis suformuluotas, jau dvelkia naftalinu. Kompiuterizacijos eroje reikalavimai muziejams auga kaip ant mielių, todėl užrašai „eksponatų neliesti“ tiesiog nupurto.
Ekspertams ir istorikams
Rugsėjo pabaigoje duris atvėrė restauruotos Medininkų pilies ekspozicija. Žmonės plūstelėjo į pilį ir nusivylė: kam įdomu žvelgti į už stiklo sudėliotus iečių antgalius ar, tebūnie labai vertingus, tačiau užkardytus sidabro dirbinius, trumpai aprašytus sunkiai įžiūrimu šriftu? Tokios ekspozicijos ne žadina, o atgraso nuo noro lankytis muziejuose.
Medininkų pilies projekto pirmojo etapo vertė – beveik 8 mln. Lt. Tai Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšos. Pinigų archeologiniams tyrimams, inžinerinei infrastruktūrai, komunikacijoms užteko, o ekspozicijos įtaigai – ne. Lietuvoje taip nutinka dažnai.
Dauguma muziejų vis dar neturi koncepcijos, kaip sukurti įdomų turinį, nesuvokia, koks svarbus interaktyvumas. Įsivaizduojama, kad eksponatas yra savaime vertybė.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja, profesorė Jūratė Černevičiūtė atkreipė dėmesį, kad tradicinė muziejinė ekspozicija – jau pasenusi, todėl muziejai, kovodami dėl lankytojų, turėtų kurti dalyvavimo efektą, naujas patirtis ir sąveikas.
„Dauguma muziejų vis dar neturi koncepcijos, kaip sukurti įdomų turinį, nesuvokia, koks svarbus interaktyvumas. Įsivaizduojama, kad eksponatas yra savaime vertybė. Gal tai sovietinės sistemos palikimas, kai kultūra ir menas atliko ideologijos įgyvendinimo misiją, muziejai buvo sakralizuojami, tam tikra prasme misionieriški. Todėl susidaro įspūdis, kad kai kurie muziejai šiandien skirti ne plačiajam vartotojui, bet specialistams – ekspertams ir istorikams“, – savaitraščiui „15min“ sakė J.Černevičiūtė.
Jos manymu, dirbti reikia kitaip. „Suprantama, niekas neleis čiupinėti rankraščių. Bet juk galima kelias jų dalis skaitmenizuoti ir tokiu būdu leisti lankytojams pasklaidyti puslapius, sudominusias pastraipas pasididinti ekrane, nuodugniau patyrinėti. Padaryti kelių eksponatų muliažus, kuriuos būtų galima laisvai liesti ir pan.“ – svarstė VGTU dėstytoja.
Pavyzdžiui, Lenkijos miestas Vroclavas įsigijo „Pono Tado“ rankraštį – paprastą XIX amžiaus sąsiuvinį, prirašytą genijaus ranka, už kurį paklojo 200 tūkst. JAV dolerių. Kiekvienas „Pono Tado“ muziejaus svečias gali pamatyti garsiąsias eilutes, kurias parašė poeto ranka: „Litwo! Ojczyzno moja!“ – interaktyviai perversti rankraščio puslapius.
J.Černevičiūtė priminė, kad rinkos ekonomikos realijos įžengė ir į muziejus, todėl, nori jie ar ne, teks žaisti konkurencijos sąlygomis.
„Užnulintos“ programos
Muziejininkai nuryja karčią kritikos piliulę ir teisinasi: pinigų vos užtenka būtiniausioms išlaidoms, o apie eksponatų įsigijimą tegalima svajoti. Kai kurie vos galą su galu suduria, girdi, iš savivaldybių gaunamų lėšų vos užtenka darbo užmokesčiui, pastatams išlaikyti ir komunalinėms paslaugoms.
2009–2011 metais eksponatams įsigyti Kultūros ministerija, sumažinus biudžetą, neskyrė nė cento. Kaip yra sakęs buvęs ministras Arūnas Gelūnas, programos ne tik naujiems eksponatams pirkti, bet ir seniems restauruoti buvo „užnulintos“. Ekonominiu sunkmečiu smuko ir lankytojų skaičius, susitraukė ir lėšos už parduodamus bilietus.
Tokiomis aplinkybėmis galvojama, kaip išgyventi, o ne išlaidauti, kuriant pridėtinę vertę ir atrakcijas.
„Kartais užtenka atrasti gabių talentingų žmonių su idėjomis, kurių įgyvendinimas nebūtinai brangus. Su vaikais lankiausi „Tower“ pilyje Londone. Įžengiame į Sosto salę, o ten pasigirsta balsas: „Niekingas žmogau, esi karaliaus salėje, griūk ant kelių ir pasveikink valdovą.“ Vaikai taip ir padarė, jiems buvo smagu“, – pasakojo J.Černevičiūtė.
Tai vadinama spektaklizacija, kai žiūrovas tampa aktyviu parodos dalyviu, kai jam priskiriamas vaidmuo. Šiuo keliu eina žemaičiai, Plateliuose veikiančiame Šaltojo karo muziejuje pritaikantys potyrių koncepciją.
Yra ir kitokių būdų publikai pritraukti: „Vienas muziejus, norėdamas padidinti eksperimentinių parodų lankomumą, susitarė su garsaus dienraščio redaktoriumi, kad šis imtų rašyti „blogą“. Tai buvo labai efektyvi priemonė, nes į diskusijas po įrašais įsitraukė ir parodų kuratoriai, ir dailininkai, visuomenė.“
Ne tik turto saugykla
Menotyrininkė, dailės ir architektūros kritikė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja Skaidra Trilupaitytė pritarė, kad muziejus šiuolaikinėje visuomenėje negali būti tik pastatas – sukauptų vertybių saugykla.
Kartais užtenka atrasti gabių talentingų žmonių su idėjomis, kurių įgyvendinimas nebūtinai brangus.
Tradicinė didaktinė ekspozicija iš mados išėjo dar praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmetyje. Anuomet netgi prabilta apie muziejaus mirtį. Tuo laiku imtos kurti naujos muziejų teorijos, pradėta daugiau dėmesio skirti jų architektūrai, radosi efektingi, spektakliški, interaktyvūs interjerai, modernios ekspozicijų salės.
Šiandien muziejai atlieka daug funkcijų, todėl esą nevertėtų jų misijos supaprastinti iki lankytojų linksminimo ir pataikavimo masės skoniui.
„Muziejai turėtų telkti bendruomenę, tapti reikšmingu traukos centru. Jie turėtų patenkinti du esminius, tarsi vienas kitam prieštaraujančius poreikius: pozityvistinį žinių plėtimą ir poreikį būti nustebintam“, – apibendrino S.Trilupaitytė.
Šiuos kriterijus atitinka Lietuvos banko Pinigų muziejus. Susipažinti su pinigais ir jų istorija čia siūloma ne pasyviai apžiūrint ekspoziciją, bet aktyviai dalyvaujant pažinimo procese. Informacija pristatoma kompiuteriniuose terminaluose, pateikiama per mokomuosius, dokumentinius, pažintinius filmus, animaciją, virtualias ekspozicijas. Pavyzdžiui, interaktyvios svarstyklės suskaičiuoja, kiek žmogus kainuotų, jei būtų auksinis, sidabrinis ar platininis ir pan.
Moderniai įrangai ir patalpų rekonstrukcijai Lietuvos bankas atseikėjo mažiausiai 3 mln. Lt.
„Bankui buvo priekaištaujama dėl tokio išlaidavimo, suprask, leidžia pinigus reprezentacijai ir savo galios demonstravimui, kai Lietuvos muziejai vos išgyvena“, – prisiminė S.Trilupaitytė.
Tačiau, nepaisant priekaištų, Pinigų muziejus tapo svarbiu objektu kultūros žemėlapyje, pamėgtu ir pripažintu lankytojų.
Trūksta ne efektų, o sumanumo
Jokių priekaištų S.Trilupaitytė neturi Energetikos ir technikos muziejui, Bažnytinio paveldo muziejui, puikiai dirba Platelių dvaro sodyba, įdomus Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus ir kt.
„Venclovų namai-muziejus – savotiškas židinys: ten rengiami džiazo koncertai, filmų peržiūros. Novatoriškai dirba Nacionalinė dailės galerija. Gerų pavyzdžių yra visoje Lietuvoje“, – patikino menotyrininkė.
O ko vis dėlto trūksta tiems prastesniems – idėjų ar pinigų? „Kartais muziejininkams stinga iniciatyvos: turi labai vertingą eksponatą, bet nemoka ar neturi sąlygų patraukliai jo pristatyti. Kartais reikia ne specialiųjų efektų, o specialistų, suvokiančių tikrąsias muziejaus funkcijas. Daug kas nuo proto, sumanumo ir sugebėjimų priklauso“, – atsakė menotyrininkė.
Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Pileckaitė neabejojo, kad supratimo, koks turi būti muziejus XXI amžiuje, vis daugiau. Tam daug dėmesio skiriama ir vykdant muziejininkų kvalifikacijos kėlimo programas.
„Ne viskas keičiasi taip greitai, kaip norėtųsi, bet gal nebūtina suvienodėti ir sukomercialėti, muziejams virstant mažaisiais pramogų parkais. Tai turėtų likti ori, bet jauki ir svetinga laisvalaikio praleidimo, o ir mokymosi, vieta. Juk daug priklauso ir nuo muziejaus tematikos – sunkoka tikėtis atrakcijų Holokausto ar Bažnytinio paveldo muziejų ekspozicijose. Manyčiau, didesnė problema yra ne supratimo ar išradingumo stoka, bet muziejų kuklumas: jie turi daug puikių kultūrinių produktų, turtingų edukacinių programų, bet ne visada geba ar išgali jų išreklamuoti“, – kalbėjo R.Pileckaitė.
Ji atkreipė dėmesį, kad itin įdomios edukacinės programos, skirtos tarpukario Lietuvos istorijai, atsirado Šiaulių „Aušros“ muziejuje, sutvarkius Chaimo Frenkelio vilą. Profesionaliai dirba visi keturi didieji nacionaliniai muziejai.
Ne viskas keičiasi taip greitai, kaip norėtųsi, bet gal nebūtina suvienodėti ir sukomercialėti, muziejams virstant mažaisiais pramogų parkais.
Įvairių pramogų siūlo A.Baranausko-Vienuolio muziejus Anykščiuose. Itin lankytojų mėgstamas „Siauruko“ geležinkelis, vyno šventės. Platesnei auditorijai skirtas su etnine kultūra siejamas tradicines šventes Rumšiškėse rengia Lietuvos liaudies buities muziejus. Eilės driekiasi į Jūrų muziejaus delfinariumą.
Interneto svetainė www.tripadvisor.com užsieniečiams rekomenduoja aplankyti turistų ypač mėgstamą Genocido aukų muziejų, Vilniaus Gaono žydų muziejų ir Tolerancijos centrą, taip pat – Energetikos ir technikos muziejų, Pinigų muziejų.
Vieta laisvalaikiui ir pokalbiams
Lietuvos muziejų Asociacijos valdybos pirmininkas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza pasidžiaugė, kad muziejų veiklos viešinimas ir populiarinimas netradicinėse erdvėse davė vaisių.
Projekto „Muziejų kelias“, kuriame dalyvavo 87 Lietuvos muziejai, renginiuose 2012 metais sudalyvavo apie 30 tūkst. žmonių. R.Balzos teigimu, visuomenės domėjimasis muziejais auga.
„Muziejai išeina iš savo pastatų ir ekspozicijų rėmų. Pasižiūrėkite į Trakus, Kernavę, Neringą. Jei žmonės neateina į muziejų, tai jis ateina pas juos. Šiuo metu išgyvename virsmą, kai dauguma muziejų gali pasiūlyti pakankamai modernių dalykų. Kolegos iš užsienio kai ko mokosi iš mūsų: nesame prastesni ar atsilikę nuo Vakarų Europos, nors ir nediktuojame madų ekspozicijose ar taikant technologijas. Tačiau naujosios technologijos – ne panacėja. Kur kas svarbesnė – socializacijos funkcija“, – garantavo R.Balza.
Muziejai, pasak jo, kviečia turiningai praleisti laisvalaikį. Juose šeimos randa galimybę pabūti kartu, nes kasdienybėje darosi sunku rasti laiko pasikalbėti: „Muziejuje gali patirti bendrų įspūdžių, pabendrauti. Tėvams reikia pasitempti, prisiminti tai, ką buvo užmiršę, pasikartoti, o gal ir išmokti.“
Muziejai džiaugiasi, kad 2012 metais, po trejų metų sausros, Kultūros ministerija skyrė beveik 0,5 mln. Lt eksponatams įsigyti. Antra tiek atseikėta naujai kūrybinių industrijų programai, skirtai atnaujinti ir populiarinti muziejų ekspozicijas. Be to, vėl sugrąžinta vertybių restauravimo programa. Tiesa, jai atriekta tik 125 tūkst. Lt.
Kolegos iš užsienio kai ko mokosi iš mūsų: nesame prastesni ar atsilikę nuo Vakarų Europos, nors ir nediktuojame madų ekspozicijose ar taikant technologijas.
Iš ekspertų pasiūlytų 20-ties geriausių Lietuvos muziejų Metų muziejumi interneto naršytojai šiemet išrinkto Rokiškio krašto muziejų. Muziejininkai su visuomenės nuomone sutinka – tai esą vienas geriausiai dirbančių regioninių muziejų šalyje.
Apie muziejus – skaičių kalba
* 2007 m. – 300 tūkst. (iš viso įsigyti 435 eksponatai);
* 2008 m. – 500 tūkst. (iš viso įsigyti 297 eksponatai);
* 2009–2011 m. planuotos lėšos – po 600 tūkst. Lt, tačiau sumažinus Kultūros ministerijos biudžetą, pinigų neskirta.
* 2012 m. muziejinėms vertybėms įsigyti paskirstyta 470 380 litų (10 muziejų projektams, Valdovų rūmai paraiškos neteikė).
* Iš viso Lietuvos muziejuose 2011 m. buvo saugomas 6 521 501 eksponatas.
* Eksponatams įsigyti 2011 metais muziejai išleido 2 mln. 45,5 tūkst. (apie 361 tūkst. Lt daugiau negu 2010 m.). Per 2011 metus muziejai įsigijo 196 227 eksponatus (apie 43 tūkst. daugiau nei 2010 m.). Kadangi 2011 m. nebuvo skirta lėšų Kultūros ministerijos Muziejų ekspozicijų atnaujinimo programai, muziejai daugiausia eksponatus įsigijo pirkdami iš savo uždirbtų lėšų, gyventojų pervedamų 2 proc. pajamų mokesčio.
* 2011 metais Lietuvos muziejuose buvo 792 428 tikrąją verte įvertinti eksponatai.
* 2011 m. Lietuvos muziejuose buvo 471 424 suskaitmeninti eksponatai.
* Iš viso Lietuvos muziejus 2011 metais aplankė 2 654 681 lankytojai (2010 m. – 2 727 437).
* 2011 m. Lietuvos muziejuose buvo surengti 13 375 edukaciniai užsiėmimai, kuriuose apsilankė 289 546 lankytojai.
* 2011 m. iš viso Lietuvos muziejuose buvo surengtos 2 076 parodos – tai yra 122 parodomis daugiau nei 2010 m. Pastebima tendencija, kad nuo 2005 m. rengiamų parodų skaičius Lietuvos muziejuose didėja.
* Per 2011 m. išleista 143 parodų katalogų ir knygų (2010 m. – 135), 59 skaitmeniniai leidiniai (2010 m. – 34), 947 informaciniai leidiniai (2010 m. – 969).
* 2011 m. muziejuose dirbo 2 996 darbuotojai (2010 m. – 3 059). Iš jų: muziejininkų – 757 (2010 m. – 788), ekskursijų vadovų – 81 (2010 m. – 90), restauratorių – 157 (2009 m. – 157).
* 2011 m. seminaruose ir kursuose Lietuvoje dalyvavo 844 muziejų darbuotojai. Stažuotėse užsienyje dalyvavo 86 darbuotojai. Iš viso 2011 m. kvalifikaciją kėlė 930 darbuotojų.
* Muziejų pagrindines pajamas sudaro steigėjo skirtos lėšos. Patys muziejai daugiausia užsidirba parduodami bilietus bei ekskursijas. Daugėja ir teikiamų mokamų paslaugų.
* 2011 m. muziejai už bilietus gavo –11 381 063,8 Lt (2010 m. – 12 570 667 Lt ). Tai yra virš 1 mln. Lt (1 189 604 Lt) mažiau, negu 2010 m. Daugiausia už parduotus bilietus lėšų gavo Trakų istorijos muziejus (3 654 688,37 Lt), Lietuvos jūrų muziejus (1 457 772 Lt) ir Lietuvos nacionalinis muziejus (1 049 099 Lt). Šiek tiek sumažėjo lėšos iš muziejams pervedamo 2 proc. pajamų mokesčio – 71 750,46 Lt (2010 m. – 75 530 Lt).\
Lietuvoje – 103 muziejai:
4 nacionaliniai
17 respublikinių
62 savivaldybių (38 kraštotyros, 20 memorialinių ir 4 kiti muziejai)
14 žinybinių
6 nevalstybiniai muziejai bei viešosios įstaigos
