Didžiausia problema ta, kad vilniečiai gyvena išsibarstę po vienas nuo kito nutolusius rajonus ir visur važinėja automobiliais.
Miestas iš trijų miestų
Sostinėje gyventojų nei daugėja, nei mažėja – jų yra apie 550 tūkst. Tačiau, specialistų skaičiavimais, „tikrųjų“ vilniečių yra gerokai daugiau – apie 700 tūkst. O tais „tikraisiais“ vadinami gyventojai, kurie įsikūrė aplink Vilnių esančiose gyvenvietėse Maišiagaloje, Nemėžyje, Rudaminoje ir kitur, tačiau dirba sostinėje.
Anot savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyr. architekto Mindaugo Pakalnio, Vilniaus miestas savyje talpina tarsi tris skirtingus miestus. Centrinė sostinės dalis – europietiškas istorinis miestas su įdomia gatvių struktūra, nuostabiu senamiesčiu.
„Toks Vilnius buvo iki XIX amžiaus pabaigos. O XX amžiaus viduryje miesto struktūra ėmė keistis, atsirado stambiaplokščių gyvenamųjų namų rajonai, pastatyti vadovaujantis ideologija – atskirti darbo vietas nuo gyvenamųjų būstų. Žmonės turėjo gyventi gražioje aplinkoje, o dirbti užterštose gamyklose“, – sakė M.Pakalnis.
Tokia ideologija dabar atrodo ydinga, kadangi darbo vietos mieste atskirtos nuo gyvenamųjų rajonų, todėl mieste daug judėjimo – gyventojai važiuoja į darbą, veža vaikus į mokyklas, keliauja apsipirkti, vakare grįžta į namus. Didelė dalis šio srauto važiuoja automobiliais.
Amerikietiškas miestas
XX amžiaus viduryje miesto struktūra ėmė keistis, atsirado stambiaplokščių gyvenamųjų namų rajonai, pastatyti vadovaujantis ideologija – atskirti darbo vietas nuo gyvenamųjų būstų, – sakė M.Pakalnis.
Pastaraisiais metais ėmė plėstis trečioji Vilniaus dalis – priemiesčiai, kur formuojasi beveidės, be aiškios struktūros gyvenvietės be viešųjų erdvių, mokyklų, darželių. Anot M.Pakalnio, tai viena didžiausių sostinės problemų, kadangi gyventojų tankis mieste mažėja, o tai turi įtakos bankų sprendimams, kokiomis sąlygomis jie finansuoja infrastruktūros projektus.
„Tarkime, Paryžiuje 24-tame kilometre, tolstant nuo centro, gyventojų skaičius viename hektare tebėra apie 30 gyventojų, Rygoje toks tankis 12-tame kilometre. O Vilniuje, kuris panašus į Rygą, tiek gyventojų nėra jau 6-tame kilometre. Turime daug žaliųjų erdvių, tai Vilniaus pliusas, tačiau gyventojams tenka mokėti brangiau už infrastruktūros įrengimą“, – aiškino M.Pakalnis.
Toks gyventojų tankis, koks būdingas europietiškiems miestams, Vilniuje yra tik Gedimino prospekto prieigose. Tolstant nuo centro jau Naujamiestyje gyventojų mažėja.
„Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas pateikė pasaulio mokslininkų sudarytus miestų tipus: amerikietiški, kuriuose gyventojų tankis mažas, vidutinio tankumo europietiški ir itin tankiai apgyvendinti azijietiški miestai. Amerikietiškuose miestuose gyvena apie 22 gyventojai viename hektare, azijietiškuose – net daugiau nei 100.
 |
| Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Vilniečiai gyvena nesusispaudę, todėl sostinėje neapsimoka diegti didmiesčiams būdingo visuomeninio transporto rūšių. |
Vilniuje šiuo metu viename hektare gyvena apie 29 gyventojus, tai yra vienas mažiausių rodiklių tarp Europos miestų. „Vilnius sparčiai artėja prie amerikietiškų miestų. Bet ar mes tikrai norime priartėti prie amerikietiško gyvenimo būdo, kai gatvės tiesiamos be šaligatvių, visur važinėjama automobiliu? Nereikėtų pamiršti mažų degalų kainų Amerikoje“, – kalbėjo M.Pakalnis.
Architektas įsitikinęs – Vilniui reikėtų laikytis sostinės bendrojo plano ir plėtoti pagrindinį miesto centrą bei penkis periferinius centrus, tarp kurių būtų užtikrintas patogus susisiekimas. Amerikiečių mokslininkai tvirtina, kad jeigu viename hektare gyventojų gyvena mažiau negu 25, miesto transporto sistema nėra efektyvi, ją tenka subsidijuoti. Todėl, norint padaryti Vilniaus viešąjį transportą pakankamai efektyvų, reikėtų ieškoti būdų skatinti daugiau gyventojų rinktis gyvenamąjį būstą miesto centre, o ne priemiesčiuose.
„Taip pat reikėtų koncentruoti miesto plėtrą šalia tų koridorių, kuriais važinės nauja transporto rūšis, nebijoti miesto tankinimo baubo, iškilusio prieš 5–6 metus. Tai vienintelis būdas padaryti naują transporto rūšį efektyvia ir galbūt po 30–40 metų turėti tokius keleivių srautus, kad galima būtų statyti metro“, – samprotavo M.Pakalnis.
Metro neapsimoka
Vilnius sparčiai artėja prie amerikietiškų miestų. Bet ar mes tikrai norime priartėti prie amerikietiško gyvenimo būdo, kai gatvės tiesiamos be šaligatvių, visur važinėjama automobiliu? – kalbėjo M.Pakalnis.
Dar vienas itin svarbus dalykas – keisti žmonių mąstymą ir skatinti juos iš individualių automobilių persėsti į visuomeninį transportą. Tam esą pasitarnautų ir didesni mokesčiai už automobilių statymą, ir mažesnės stovėjimo aikštelės miesto centre ar prie itin lankomų objektų.
„Dar vienas dalykas – projektų tęstinumas. Pačiam teko išgyventi etapą, kai miestas jau buvo beveik pasiruošęs diegti tramvajų, bet pasikeitus politinei valdžiai atsirado nauji šūkiai, nauji vėjai ir šito projekto buvo atsisakyta. Praėjo penkeri metai ir turime tą pačią ir dar sunkesnę padėtį. Jauni žmonės pabėgo į priemiestį, visuomeniniu transportu nesinaudoja“, – teigė M.Pakalnis.
Tačiau kol kas Vilniaus valdžia dar neapsisprendė, ar sostinės gatvėmis važinės tramvajus. Vis dėlto ši nauja transporto rūšis kol kas nurodoma kaip realiausia, nes metro Vilniui būtų per brangu. Suskaičiuota, kad vienas kilometras metro trasos kainuoja apie 100 mln. Lt. Be to, metro yra efektyvi susisiekimo priemonė, jeigu ja per valandą važiuoja 10 tūkst. keleivių.
„Jeigu kalbame apie metro iš Pilaitės į miesto centrą, tai paskaičiuokime: Pilaitėje gyvena 10 tūkst. žmonių, metro srautas turėtų būti 10 tūkst. keleivių per valandą, vadinasi, visus gyventojus turime nuvežti į miesto centrą ir kitą valandą parvežti atgal“, – teigė M.Pakalnis.
Tramvajus su guminiais ratais
Prancūzijos kompanija „TransLohr“ Vilniuje jau pristatė savo gaminamą tramvajų, kuris, kompanijos atstovų teigimu, puikiai tiktų mūsų miestui. Tramvajų kaip tinkamiausią naujo transporto rūšį įvardijo ir Vilniaus viešojo transporto vizijos kūrėjai. Tačiau miesto vadovai kol kas nepasakė savo nuomonės, kokią mato miesto transporto ateitį.
Anot VGTU profesorės, Savivaldybės viešojo transporto grupės vadovės Marijos Burinskienės, svarstant Vilniaus viešojo transporto viziją sostinėje galėtų atsirasti šeši tramvajaus maršrutai. Pirmasis būtų iš Santariškių iki Stoties, čia piko valandomis važiuotų apie 5 tūkst. keleivių. Antroji linija atsirastų nuo Ukmergės g. žiedo iki Stoties.
„TransLohr“ Vilniui siūlo tramvajų guminėmis padangomis, kuriam reikalingas tik vienas bėgis važiavimo stabilumui užtikrinti. Tokio tramvajaus trasos kilometro įrengimas kainuotų apie 30 mln. Lt. Italijoje, Padujos mieste, tokio tramvajaus linija įdiegta per pusantrų metų. Tramvajų guminėmis padangomis gamintojai tikina, kad šiam transportui nebaisios ir permainingos lietuviškos žiemos. Tokio tramvajaus linija įrengta viename šalčiausių Prancūzijos miestų Klermone-Ferane ir žiemą esą tramvajai važinėjo be jokių trukdžių.
