„Jei paklaustumėte, ar aš vokietis, sakyčiau, kad ne. Lietuvis? Vėlgi – ne. „Tai kas tu?“ – nusistebėtumėte. O gi klaipėdietis!“
Freiburgo universitetinės vaikų ligoninės Vokietijoje klinikinės chemijos ir diagnostikos specialistas V.Lėnertas mokslo premija įvertintas už aktyvų bendradarbiavimą ir paramą Lietuvai laboratorinės medicinos, ypač paveldimų ligų diagnostikos, srityje.
75-erių chemikas sako net nežinojęs apie nominaciją. Jo kandidatūrą Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtam apdovanojimui pasiūlė kolegos. „Vieną dieną gavau elektroninį laišką. Jame – kvietimas atvykti į Lietuvą atsiimti premijos. Labai maloni staigmena“, – šypsojosi Vokietijoje gyvenantiems lietuvių kilmės mokslininkas.
Karas išblaškė šeimą
Kalbėdamas apie savo kilmę V.Lėnertas papasakoja anekdotišką situaciją: „Jei paklaustumėte, ar aš vokietis, sakyčiau, kad ne. Lietuvis? Vėlgi – ne. „Tai kas tu?“ – nusistebėtumėte. O gi klaipėdietis!“
V.Lėnertas gimė 1937 metų balandžio 9 dieną uostamiestyje. Mama buvo vokiečių kilmės, todėl namuose kalbėta tik vokiškai.
„Jei paklaustumėte, ar aš vokietis, sakyčiau, ne. Lietuvis? Vėlgi – ne. „Tai kas tu?“ – nusistebėtumėte. O gi klaipėdietis!“
„Protėviai iš tėvo pusės Klaipėdos kraštą pasiekė po Didžiojo maro iš Zalcburgo, kiti buvo hugenotai iš Prancūzijos. Abi gentys buvo išvaromos iš tėvynės dėl protestantiško tikėjimo. Tiesa, tarp senolių galima aptikti ir lietuviškos kilmės pavardžių, kaip antai Pėteraitis, Grauzdys, Girts ir pan.“ – giminės geneologinį medį pristatė V.Lėnertas.
Klaipėdos rajone, Dumpių kaime, jis praleido tik pirmus aštuonerius savo gyvenimo metus. 1944 metų rudenį motinai su keturiais vaikais teko sprukti nuo sovietinės armijos. Ligotas tėvas tuo metu jau buvo paimtas į vokiečių armiją. Sveikatai smarkiai pablogėjus jis buvo išvežtas gydyti į Daniją, o po Vokietijos kapituliacijos – į Vokietiją, Hamburgą.
„O mes bene paskutiniu laivu išvykome į Kopenhagą. Įvairiose pabėgėlių stovyklose Danijoje praleidome apie dvejus metus. Laimė, Raudonajam Kryžiui padedant, Šiaurės Vokietijoje suradome tėvą ir persikėlėme gyventi pas jį“, – pasakojo V.Lėnertas.
Prasimušti padėjo klaipėdietiška kilmė
Lėnertų šeima kartais pasvajodavo apie grįžimą namo, tačiau aplinkybės klostėsi taip, kad teko šaknis įleisti svetimame krašte. V.Lėnertas buvo gabus, tęsė mokslus pradžios mokykloje.
„Varganam pabėgėlio vaikui nebuvo galimybių lankyti aukštesnės mokyklos“, – konstatavo pašnekovas. Tačiau siekti mokslo tąkart jam padėjo būtent klaipėdietiška kilmė.
„Atsitiktinai sužinojau, kad 1950 metais Diepholze pradėjo veikti lietuvių gimnazija su bendrabučiu, priimanti ir buvusių Klaipėdos krašto gyventojų vaikus, jei jie moka ar yra pasirengę išmokti lietuvių kalbos“, – prisiminė V.Lėnertas.
Jis užsispyrė įrodyti, kad sugebės įvaldyti kalbą ir taps uoliu gimnazistu.
„Buvau vos 13-os, tačiau suvokiau, kad tai vienintelė galimybė pasukti likimą kita kryptimi. Mano broliai ir sesė nesiekė mokslo: baigė pradžios mokyklą, išmoko amato ir džiaugėsi darbininkų gyvenimu. Aš norėjau daugiau“, – prisipažino V.Lėnertas, 1951 metų vasarį, kaip tik prieš gimnazijai suteikiant istorinį Vasario 16-osios vardą, peržengęs mokymo įstaigos slenkstį.
Vienintelis kalbėjo lietuviškai
Nuo pat pirmųjų pamokų gimnazijoje V.Lėnertą labiausiai traukė chemijos pasaulis. „Įsirengdavau bendrabučio kiemuose kabinetėlius, kur vykdydavau savo eksperimentus. Pavyzdžiui, bandymas iš šlapimo izoliuoti fosforą baigėsi smarve visame bendrabutyje“, – juokėsi mokslininkas.
Ne tik vienintelis šeimoje kalbėjau lietuviškai, tačiau tapau ir pirmuoju akademiku.
Peršokęs priešpaskutinę gimnazijos klasę, 1957 metais jis išlaikė abitūros egzaminus. Ypač sublizgėjo gamtos mokslų dalykuose, todėl greitai nusprendė, ką studijuoti: pasirinko chemiją Heidelbergo universitete.
Studijų metu pradėjo dėstyti ir Vasario 16-osios gimnazijoje: iš pradžių algebrą, vėliau – chemiją ir fiziką. Įgijęs gamtos mokslų daktaro laipsnį V.Lėnertas pradėjo dirbti Freiburgo universiteto vaikų klinikoje.
„Ne tik vienintelis šeimoje kalbėjau lietuviškai, tačiau tapau ir pirmuoju akademiku. Iki tol giminaičiai buvo jūreiviai arba amatininkai. Pasiekimai moksle ir geri santykiai su ligoninės vadovybe atrišo rankas daryti tai, ką noriu“, – džiaugėsi V.Lėnertas.
Modelį kūrė 10 metų
Netrukus ambicingam mokslininkui pasisekė įsteigti pačią pirmąją tam tikros grupės retų metabolinių ligų diagnostikos ir tyrimų laboratoriją Vokietijoje.
„Įgimtų metabolinių ligų diagnostikos Vokietijoje iš esmės nebuvo. Freiburgo vaikų ligoninės daktarai, įtardami, kad pacientas gali sirgti kuria nors iš tokių liga, mėginius siųsdavo į Oslą, Londoną ar JAV. Todėl vienas kolega pasiūlė man gilintis į šią sritį ir mano žinion davė pacientą, kuris paskatino ieškoti galimybių vienu tyrimu surasti kuo daugiau ligų.
Įkūrėme laboratoriją, kuri tapo tokia populiari, kad visos Vokietijos klinikos mums siųsdavo savo pacientų mėginius, kuriuos mes ištirdavome“, – kalbėjo įžymus biochemikas, įgimtų medžiagų apykaitos ligų, ypač organoacidurijų, laboratorinės diagnostikos specialistas, laboratorijos įkūrėjas ir ilgametis vadovas. Sukurti veiksmingą įgimtų medžiagų apykaitos ligų diagnostikos modelį užtruko apie 10 metų.
Ieškojo ryšių su Lietuva
Freiburgo universitetinės vaikų ligoninės metabolinių ligų diagnostikos ir tyrimų laboratorija išgarsėjo ne tik Vokietijoje, bet ir kaimyninėse šalyse – Vengrijoje, Austrijoje.
V.Lėnertas ieškojo būdų, kaip užmegzti ryšius ir su Lietuvos medikais. Proga pasitaikė 1980 metais, Miunchene sutikus jauną lietuvį gydytoją, kuris stažavosi kardiologijos srityje.
„Papasakojau jam apie savo specialybę ir paprašiau jo surasti Lietuvoje daktarą ar mokslininką, kuriam mano darbai būtų įdomūs ir aktualūs“, – sakė V.Lėnertas.
Netrukus su juo susisiekė Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinių tyrimų instituto Pediatrijos skyriaus vedėja profesorė Elena Birutė Puodžiūnienė.
„Po trumpo susirašinėjimo laiškais 1981 metais gavau oficialų pakvietimą pasisvečiuoti dvi savaites institute: skaityti paskaitas pediatrams ir mano srityje dirbantiems biochemikams“, – džiaugėsi pašnekovas.
Taip prasidėjo V.Lėnerto ir Lietuvos medikų bendradarbiavimas: išeivio pastangomis, dažnai ir jo lėšomis, Lietuvos mokslininkai buvo kviečiami pasitobulinti Vokietijoje.
Ryšiai tarp Freiburgo ir Vilniaus universitetų ypač suaktyvėjo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę: Freiburge nemokamai buvo atlikti paveldimų metabolinių ligų tyrimai Lietuvos vaikams.
Simpatijas išreiškia vardais
Prieš dešimt metų V.Lėnertas iš aktyvios veiklos pasitraukė į pensiją. Dar ir šiandien jis dalyvauja įvairiose mokslinėse konferencijose, kur skaito pranešimus. Tačiau sako, kad ir šią veiklą perduos jaunesniems kolegoms.
Gimnazijoje dėsčiau vienam lietuviui, kuris vėliau atvyko į Lietuvą dirbti bendrovėje „Fermentas“. Matote – viskas gyvenime persipina.
Jo vaikai – Algis ir Birutė – nekalba lietuviškai, tačiau neslepia simpatijų tėvo gimtam kraštui. Du iš penkių V.Lėnerto anūkų turi lietuviškus vardus: Indre ir Dale.
„Laukdamasi Birutė paprašė atsiųsti lietuviškų vardų sąrašą ir išsirinko du patinkančius. 11-metė Indre kartu su manimi ir žmona atvyko atsiimti premijos. Vilnius jai labai patinka“, – užtikrino Lietuvoje praėjusią savaitę pagerbtas mokslininkas.
Jis sakė nesuprantantis, kaip galima išsižadėti savo šaknų. „Galima emigruoti, tačiau ne nukirsti saitus. Manau, išvykus labai svarbu prisijungti prie Lietuvos bendruomenės, įsitraukti į veiklą, bendrauti, dalyvauti“, – kalbėjo V.Lėnertas.
Jis pats iki šios dienos yra aktyvus lietuvių bendruomenės Vokietijoje narys, ne kartą išrinktas į Tarybą. Ilgus metus nesitraukia iš Vasario 16-osios gimnazijos veiklos.
„Gimnazijoje dėsčiau vienam lietuviui, kuris vėliau atvyko į Lietuvą dirbti bendrovėje „Fermentas“. Matote – viskas gyvenime persipina“, – šypsojosi V.Lėnertas.
