„Įgūdžių įgijau įvairių. Vedžiau kompiuterinio raštingumo paskaitas senjorams, budėjau prie langelio atlikdamas administracines pareigas. Vis dėlto daugiausia laiko užėmė darbas su vaikais“, – apie savanorystę pasakoja M.Artimavičius.
Vaikinas teigia, kad Šv.Kryžiaus namų misija ir pagrindinė veikla – pagalba žmonėms, ypač tiems, kurie verčiasi itin sunkiai.
-
Lietuvos aklųjų biblioteka: be savanorių pagalbos daugybės garsinių knygų neturėtume
-
Laipiojimo centre „Miegantys drambliai“ pagalbos ranką neįgaliesiems tiesia savanoriai
-
Savanorystė kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“: nuo festivalio iki kino vakaro organizavimo
-
Savanorystė Vilniaus pilių kultūriniame rezervate – proga prisiliesti prie valstybingumo šaknų
-
Onkologiniams ligoniams padedanti savanorė: nebijokime pasakyti vieni kitiems, kad mylime
„Čia rūpinamasi vaikais iš socialiai remtinų šeimų, kurie neturi tėvų ir sunkiai gyvena. Taip pat suteikiame pagalbą benamiams. Daugiausia teikiama dvasinė pagalba“, – teigia M.Artimavičius ir priduria, kad savanorystė jį paskatino net pakeisti studijų kryptį ir pasirinkti socialinio darbo studijas.
Tvarko pajūrio gamtą ir veda ekskursijas
Aušra Dundulytė pagal „Jaunimo savanoriškos tarnybos“ projektą baigė savanorystę Pajūrio regioninio parko direkcijoje. Per šį laikotarpį mergina ne tik išmoko dirbti komandoje, pasidalinti darbus pagal geriausius gebėjimus, bet ir pristatyti parko paveldą žmonėms, atvykusiems į lankytojų centrą bei jiems pravesti ekskursijas.
„Pajūrio regioninis parkas – tai įstaiga, kuri rūpinasi gamtos ir kultūros paveldu pajūrio regione. Jos tikslas pritraukti ir supažindinti lankytoją su teritorijos vertybėmis, prižiūrėti, kad būtų laikomasi parko lankymo taisyklių, vykdyti apsaugos kontrolę, rengti ir įgyvendinti aplinkosaugos projektus. Taip pat šviesti žmones apie gamtą, ekologiją, Mažosios Lietuvos kultūrą ir tradicijas“, – apie savo savanorystės vietą pasakoja A.Dundulytė.
Visuomenės gerovė priklauso nuo kiekvieno iš mūsų indėlio, kuris dažniausiai ir būna savanoriškas ir be jokio atlygio, – tvirtina savanorystės būtinybe bei svarba neabejojanti A.Dundulytė.
Mergina tikina, kad savanoriai nuolat aptaria dienos ir savaitės darbus, kuriuos yra privaloma atlikti parko teritorijoje ir dalijasi įvairiomis idėjomis, kaip vieną ar kitą darbą būtų įmanoma padaryti efektyviau ir įdomiau.
„O po aptarimo su kitomis savanorėmis kibdavome į darbus. Tvarkydavome aplinką, važinėdavome ir tikrindavome teritoriją, lankytojų centre priimdavome turistus, nukreipdavome juos į objektus, kurie domina lankytoją. Kartais surengdavome didesnius renginius, kuriems taip pat reikėdavo pasiruošimo – parengti salę ar pravesti ekskursiją po teritoriją“, – savanorystės prisiminimais dalijosi mergina.
„Visuomenės gerovė priklauso nuo kiekvieno iš mūsų indėlio, kuris dažniausiai ir būna savanoriškas ir be jokio atlygio“, – tvirtina savanorystės būtinybe bei svarba neabejojanti A.Dundulytė.
