Socialinės apsaugos ir darbo viceministro Eitvydo Bingelio teigimu, savanorystė Lietuvoje daugiausia orientuojasi į jauną žmogų, todėl čia labai svarbus tampa mokymosi akcentas: „Be bendražmogiško vertybinio stuburo, savanoriaudamas jaunas žmogus įgyja vertingų socialinių įgūdžių, organizacinių gebėjimų nuo idėjos iki rezultato, lankstumo, empatijos, o kur dar įdomios pažintys ir bendrystės džiaugsmas su bendraminčiais. Taip pat tai yra puiki galimybė atrasti save, susivokti, ką norėtumei veikti gyvenime, kokios pakraipos studijas ir profesiją pasirinkti.“
Jaunas žmogus pamato, kad jis gali kurti kokybinį pokytį savo valstybėje, ir šis suvokimas yra aukso vertės.
Anot E.Bingelio, savanoriaujant per jaunimo sąmoningumo ugdymą skatinamas jų pilietiškumas. Jaunas žmogus pamato, kad jis gali kurti kokybinį pokytį savo valstybėje, ir šis suvokimas yra aukso vertės. „Tai didžiausia atsakomybės sau ir valstybei pamoka“, – įsitikinęs viceministras.
Taip pat jis mato džiuginančią tendenciją, kad savanorystė Lietuvoje jau tampa tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Savanoriaujantys tėvai į šią veiklą įtraukia ir savo atžalas, tai tampa bendra, prasminga, vienijančia šeimos veikla.
Vertinant bendrą kontekstą, viceministro E. Bingelio tvirtinimu, šiandien Lietuvoje savanorystė yra gana paplitęs reiškinys. „Norinčiųjų savanoriauti yra tikrai nemažai. Tai sveikintina, tačiau žvelgiant į perspektyvas šis procesas negali būti paliktas savieigai. Vis dar susiduriame su rimtu iššūkiu – kur rasti ar kaip išsiugdyti profesionalių specialistų, kurie organizuotų ir reguliuotų savanorystę.
Kaip motyvuoti jaunus žmones savo ateitį sieti su savanorystės vadyba, darbu nevyriausybinėse organizacijose. Išmanyti šią specifiką būtina, nes darbas su savanoriais gerokai skiriasi nuo darbo su samdomais žmonėmis. Jeigu būtų daugiau profesionalių organizatorių, daugiau žmonių patirtų savanorystės naudą ir visuomenei, ir asmeniniam tobulėjimui,“ – kalbėjo viceministras.
Pasak jo, viskam reikia laiko. Profesionaliam požiūriui į savanorystę – taip pat. „Kuo labiausiai džiaugiuosi – kad ateina nauja darbdavių karta, kurie yra patys savanoriavę ir gerai supranta savanoriškos veiklos duodamą pridėtinę vertę jaunam žmogui“, – sakė viceministras E. Bingelis.
Savanorystė – viena iš programos „Atrask save“ veiklų
Lietuvos darbo biržos kartu su Jaunimo reikalų departamentu įgyvendinamo projekto „Atrask save“ viena iš siūlomų veiklų yra savanorystė, kuri skatina jaunimo įtraukimą į darbo rinką ir komandinį darbą. Nuo projekto „Atrask save“ pradžios 2015 m. rugsėjį iki 2017 m. rugsėjo savanorystę išbandė 403 Lietuvos darbo biržoje registruoti asmenys nuo 15 iki 29 metų ir 601 jaunuolis, neregistruotas biržoje. Daugiausiai savanoriaujančio jaunimo – Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje, Panevėžyje, Telšiuose, Kaune, Alytuje, Biržuose ir Mažeikiuose.
Lietuvoje įgyvendinant projektą „Atrask save“ savanorystę išbandyti kviečiami niekur nedirbantys ir nesimokantys jaunuoliai, kurie savanoriaudami gauna kompensacijas už maistą, kelionės išlaidas, būstą (jeigu vyksta į kitą miestą), kitoms veiklai reikalingoms priemonėms įsigyti ir mokamas privalomas sveikatos draudimas. Ne mažiau nei tris mėnesius savanoriavę gali gauti Jaunimo reikalų departamento patvirtintą pažymėjimą, kuris stojant į aukštąją mokyklą kitais metais prideda 0,25 balo.
Projektas „Atrask save“ bus vykdomas iki 2018 m. rugsėjo, planuojama, kad iš viso savanorystę jo rėmuose išbandys 2000 darbo biržoje neregistruotų ir 600 joje registruotų jaunuolių. Savanoriškos veiklos mentoriai projekte „Atrask save“ padeda jaunuoliams rasti savanorystės vietą ir lydi jaunuolį savanorystės metu, organizuojant individualius ar grupės susitikimus ir reflektuojant savanorystės patirtį. Ja dalinasi Vilniaus VšĮ „Socialinis veiksmas“ mentorė Eglė Ona Nikliauzaitė ir Kauno VšĮ „A.C. Patria“ Savanorių centro mentorė Birutė Daugėlienė.
Pasak mentorių, susidomėjimas savanoryste po truputį didėja, organizacijos tampa labiau pasirengusios priimti savanorius, kaip ir savanoriai skiria daugiau dėmesio organizacijos paieškoms ir konkrečių veiklų išsigryninimui. Žmonės ieško galimybių, kaip save galėtų realizuoti po darbo. Verslo įmonės taip pat domisi socialiai atsakingomis veiklomis, ypač savanoryste. Kreipiasi pavieniai jaunuoliai, grupės iš mokyklų, kolegijų ir universitetų. Vis patrauklesnis tampa pasirinkimas po mokyklos baigimo niekur nestoti, o turėti laisvus metus ir skirti juos savęs atradimui, geresniam pažinimui, tada savanorystė Lietuvoje ar užsienyje tampa priemone tai padaryti.
Kokie „Atrask save“ dalyviai ateina į savanorystę?
E.O. Nikliauzaitės teigimu, projekto „Atrask save“ dalyviai į savanorystę dažniausiai žiūri kaip į trumpalaikį procesą, tarpinę stotelę tarp švietimo įstaigos ir darbo, nors dažnai ji užsitęsia net ir iki 4 mėnesių. Savanorystės metu jie skatinami planuoti ateitį, galvoti, ką darys vėliau. Galimybė dalyvauti projekte jaunuoliams leidžia susipažinti su ne pelno siekiančiu sektoriumi, geriau pažinti tam tikras visuomenės sritis.
Vis patrauklesnis tampa pasirinkimas po mokyklos baigimo niekur nestoti, o turėti laisvus metus ir skirti juos savęs atradimui.
Projekte savanoriaujama nuo 4 iki 8 valandų per dieną, todėl jaunam žmogui dažniausiai savanorystė tuo metu yra pagrindinis užimtumas ir daugiausia laiko yra praleidžiama organizacijoje. Kai kurie savanoriai savo veiklą netgi pradeda vadinti darbu, pavyzdžiui, „praeitą savaitę dirbau 20 valandų“, sako jie. Dauguma būsimų savanorių nelabai supranta, kuo tai skiriasi nuo darbo ir kokią naudą jie gali gauti, dažnai savanorystę jie renkasi, nes neturi kito užsiėmimo, o kiekvieną dieną būti be veiklos yra nuobodu.
Mentorė atkreipė dėmesį, kad beveik visi projekte dalyvaujantys savanoriai sąmoningai pasirenka šią veiklą, nes mentorių darbas yra juos informuoti apie savanorystę ir padėti išsigryninti jų motyvaciją. Net ir tie jaunuoliai, kurie į konsultaciją ateina gerai nežinodami, kodėl būtų galima savanoriauti, neretai po pokalbio būna suradę būtent tą priežastį, kuri geriausiai tinka jiems.
Mums rūpi savanorius priimančios organizacijos, todėl stengiamės, kad ir jos būtų pasirengusios priimti savanorius, gebėtų atpažinti jų poreikius ir sulauktų kitų savanorių pagalbos. „Atrask save“ dalyviai skiriasi tik tuo, kad šiuo metu niekur nesimoko ir nedirba, todėl gali daug laiko skirti savanorystei. Projekte dalyvauja ne tik mažai socialinių įgūdžių turintys jaunuoliai, bet ir baigę aukštuosius mokslus ir turėję neprastą darbo patirtį.
Anot B. Daugėlienės, „Atrask save” projekto dalyviai yra įvairūs: kai kurie jaunuoliai po mokslų baigimo ar užtrukę ieškodami darbo – aktyvūs, motyvuoti, sistemingai siekiantys tikslo, projekte dalyvauja vaikų priežiūros atostogų laiką išgyvenantys žmonės, kai kurie naujai arba pirmą kartą ieško savo profesinės krypties, savo stiprybių.
Ar sunku jaunimą skatinti savanorystei?
B. Daugėlienės tvirtinimu, per pastaruosius metus jaunimui vis sunkiau įsipareigoti ilgalaikei veiklai, norisi daug ir greitai. „Todėl dirbdama su jaunais žmonėmis vis atkreipiu dėmesį į savanorystę kaip mokymosi procesą, kurio metu gali pažinti save, organizaciją, jos veiklą, žmones, patirti komandinio darbo atmosferą ir prisiimti savanoriui derančią atsakomybę“, – sako ji. Ilgalaike savanoryste laikoma, jeigu savanoriaujama ilgiau negu tris mėnesius.
„Atrask save” projekte savanoriaujantys jaunuoliai įsipareigoja savanoriauti intensyviai (mažiausiai 4 val. per dieną, 80–100 val. per mėnesį), svarbu suplanuoti, kada vyks savanorystė ir to plano laikytis – tai ugdo įgūdį laikytis susitarimų, atsiranda disciplina. Esu labai dėkinga kuratoriams – kolegoms iš savanorius priimančių organizacijų, kurie dirba kasdienį darbą, įtraukdami jaunuolius į veiklą, padėdami jiems mokytis iš kasdienių situacijų, planuoti laiką ir laikytis susitarimų.
Kaip sakė E. O. Nikliauzaitė, dažnai jaunas žmogus sunkiai gali įvardinti, kas jam patinka ar kuri veiklos sritis yra labiau priimtina, nes tokiu atveju belieka spėlioti. Taip pat nelengva, kai jaunas žmogus turi kitų, užslėptų motyvų, pavyzdžiui, nori savanoriauti Vilniuje dėl būsto kompensacijos ir jo savanorystė visai nedomina, tokiu atveju svarbu kalbėtis apie jo įsipareigojimus ir patį projektą.
Dažnai jaunas žmogus sunkiai gali įvardinti, kas jam patinka ar kuri veiklos sritis yra labiau priimtina, nes tokiu atveju belieka spėlioti.
Pasak B. Daugėlienės, yra atvejų, kai užsiimti savanoriška veikla pasirenka ir negalią turintys žmonės – tuomet veikla būna atitinkanti jų galimybes, skatinanti integraciją.Norisi paminėti atvejį, kai bibliotekoje savanoriavo kurtieji, kitoje organizacijoje – fizinę negalią turinti mergina padėjo ruošti labdaros paketus. Savanorystės sritį (socialinę, meno, kultūros, sporto, gyvūnų globos, sveikatos) savanoris renkasi pats arba su mentoriaus pagalba (kartais tai būna apibrėžta gyvenamosios vietos ir joje veikiančių organizacijų skaičiaus ir veiklos pobūdžio), kartais norėdamas pagilinti jau turimus įgūdžius, o kartais – siekdamas įgyti ir tobulinti naujas kompetencijas.
„Savanoryste domisi vis daugiau jaunų žmonių, kurie, jeigu aiškiai žino savo profesinės karjeros kryptį, organizaciją renkasi tokią, kurioje galėtų išmėginti save, pažinti, pasitikrinti tai, apie ką galvojo. Tie, kurie ateina nedrąsiai, savanorystės veiklos lauką gali išsigryninti kartu su mentore, pasitaiko, kad savanoriui pasiūlome vietą, kur žinome, kad darbuotojai jį tinkamai priims, palydės ir savarankiškumo reikalavimas nebus per didelis. Labai vertinu kolegas, kurie dirba su savanoriais, padeda jiems įsitraukti, pažinti, atrasti“, – kalbėjo ji.
Kaip keičiasi jaunuoliai, ar yra koks pokytis?
Jaunuoliai pagal „Atrask save“ projektą savanoriauti gali nuo 1 mėn. iki 4 mėn. Ilgalaikės savanorystės metu savanoriai įgyja patirtį ir keičiasi. Anot Kauno mentorės, jaunuoliai pripažįsta, kad tampa drąsesni, nugali turėtas baimes, įgyja daugiau pasitikėjimo savimi.
Kartais pokytis būna tiesiog toks, kad jaunuolis turi išeiti iš namų, pakeisti aplinką ir tai daryti reguliariai, nemesti veiklos, atsiradus sunkumui. Yra istorijų, kai vėliau savanoriai kviečiami juos priėmusioje organizacijoje dirbti. Viena šio projekto dalyvė, savanoriavusi bibliotekoje, po savanorystės ieškojo darbo – darbdavys ypač domėjosi, ką ji veikė, kokius įgūdžius įgijo, kokias kompetencijas tobulino savanorystės metu.
Kokias veiklas renkasi jaunimas ir kokias Jūs siūlote? Kokie veiklos ypatumai su nedirbančiu ir nesimokančiu jaunimu?
Kartais pokytis būna tiesiog toks, kad jaunuolis turi išeiti iš namų, pakeisti aplinką ir tai daryti reguliariai, nemesti veiklos, atsiradus sunkumui.
B. Daugėlienės teigimu, jaunuolius, kurie domisi savanoryste, atsiunčia kolegos iš Darbo biržos arba su neregistruotu darbo biržoje jaunimu dirbantys vietos JGI koordinatoriai. Su jaunuoliais išsigryniname, kokia sritis ir kokia organizacija toje srityje labiausiai atitiktų jų poreikius ir lūkesčius. Susisiekus su akredituota organizacija deriname savanorystės sutarties pasirašymą ir veiklas.
Tad kol kas plačiausia sritis yra socialinė, veikla su žmonėmis (vaikais, negalią turinčiais, seneliais), kultūrinė (šioje srityje bibliotekos siūlo plataus spektro veiklas: darbas su skaitytojais, su knygų fondais, renginių organizavimas ir pan.), ekologinė (veikla gamtoje: parkuose ar botanikos soduose), gyvūnų globa (gyvūnų priežiūra, vedžiojimas, maitinimas), meno, sveikatos (yra atvejų, kai savanoriai padeda greitosios pagalbos komandoms, vyksta į iškvietimus) ir kita.
E. O. Nikliauzaitė sakė, kad stengiamasi išsiaiškinti, kuri sritis labiausiai domina jauną žmogų, taip pat kokius gebėjimus ar įgūdžius jis nori įgyti. Savanorystėje svarbus lygybės principas, vienose veiklose savanoris mokosi, o kitose padeda organizacijai naudodamasis jau turimais įgūdžiais ar žiniomis. Stengiamės sužinoti, ką žmogus geriausiai gali ir kuriose veiklose norėtų sustiprėti.
Taip pat klausiame, kokius planus ar norus jaunas žmogus turi ateičiai, stengiamės, kad savanorystė kuo labiau sietųsi su ateities planais. Visada padrąsiname išbandyti veiklą, kuri visada domino, tačiau nebuvo galimybės prie jos prisiliesti. Mūsų organizacija koordinuoja daugiau nei 60 nevyriausybinių organizacijų savanorystės klausimais Vilniuje, Ukmergėje, Širvintose, todėl turime nemažai vietų, kuriose žmonės gali save realizuoti.
Visada leidžiama savanoriams išsinagrinėti pasiūlymus patiems, pokalbio metu diskutuojame apie jų pasirinkimus. Jei jaunam žmogui trūksta socialinių įgūdžių, stengiamės jį nukreipti ten, kur turėtų bent kiek bendravimo su kitais žmonėmis. Paskutiniu metu jaunuolius domina marketingas, komunikacija, renginių organizavimas, IT sektorius – dalį šių veiklų galima vykdyti beveik visose organizacijose, taigi belieka išsirinkti, kurioje srityje vystyti šiuos įgūdžius (socialinėje, kultūros, sporto ar kt.).
Jaunųjų savanorių mintys
Neringa Sutkutė: Esu savanorė, nes aukodama savo pastangas ir laiką žinau, kad tai kažkam yra nepaprastai reikalinga. Jeigu gaučiau už tai pinigus, kokia būtų to prasmė? Dažnai žmonės, gaunantys pagalbą iš savanorių yra arba per maži arba per seni, kad susimokėtų.
Rugilė Krušnaitė: Esu be galo laiminga, kad teko savanoriauti AMBC atvirose jaunimo erdvėse. Prieš ateidama į šį centrą buvau nedrąsi, nepasitikėjau savo jėgomis, o maždaug po pusės mėnesio savanorystės pasikeičiau – tapau daug drąsesnė, bendraudama su ten susirenkančiu jaunimu, centro darbuotojais. Kviečiu kiekvieną alytiškį nuo 14 iki 29 metų, savo laisvą laiką praleisti Alytaus miesto bendruomenės centre atvirose jaunimo erdvėse!
Esu savanorė, nes aukodama savo pastangas ir laiką žinau, kad tai kažkam yra nepaprastai reikalinga.
Ugnė Tartėnaitė: Kiekviena savanorystė atneša vis kitokios patirties ir įspūdžių, tačiau man kol kas labiausiai įstrigo savanorystė futbolo rungtynėse. Pabendravau su keliais žurnalistais, komentatoriais, tačiau svarbiausia buvo ta didelė motyvacijos dozė, kurią jie man davė. Kai būni tarp žmonių, kurie ne tik daro tai, kas jiems teikia laimę, bet tiesiog gyvena savo veikla, nori nenori pats užsikreti jų energija ir nuotaika.
Beata Drūlytė: Esu savanorė ir noriu toliau ja būtine tik dėl naujų pažinčių, gero laiko praleidimo, bet ir dėl išmėginimo savęs įvairiose veiklose, kuriose gali pamatyti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, atrasti sau patinkančius užsiėmimus, o kas svarbiausia – būti gerų darbų dalimi didesnio tikslo link.
Ugnė Rickevičiūtė: Norėčiau tapti savanore, nes manau, kad ši patirtis praturtina žmogaus dvasines vertybes, praplečia pasaulėžiūrą, padeda susirasti bendraminčių, grūdina fiziškai, padeda įgyti gyvenimiškos patirties, kuri gali praversti ateityje. Savanoriaudamas pasaulį darai geresnį.
Goda Katkutė: Pati savanorystė man yra didelių ieškojimų ir atradimų kelionė, kuria leisdamasis nuolatos mokaisi bei aptinki savo gabumus, bendraminčius, tikslus, pašaukimą ir vietą bendruomenėje. Savanoriška veikla atveria begalę kelių, džiaugiuosi, kad man jie padėjo atrasti savo vietą po saule, kuri teikia tiek džiaugsmo.
Emilija Karaliūtė: Savanorystė suteikia labai daug patirties. Pagaliau supranti, kuriose srityse esi stiprus, o kokioje srityje nori tobulintis. Savanorystė leidžia išbandyti naujas veiklas, susipažinti su naujais ir įdomiais žmonėmis. Kai savanoriauju ne tik duodu, bet ir gaunu. Aišku, tai ne materialūs dalykai.
Asta Levickaitė: Kodėl aš savanoriauju? Tai padeda man pažinti save, suprasti, ko aš noriu gyvenime, įkvepia geranoriškumo ir nebijojimo ištiesti pagalbos ranką kitiems. Savanoriaudama sutikau daug nuostabių žmonių. Supratau, koks geras jausmas viduje, kai padedi kitam, kai išvysti šiltą žmogaus šypseną ar išgirsti nuoširdų ačiū.
Projektas „Atrask save“ finansuojamas Jaunimo užimtumo iniciatyvos ir Europos socialinio fondo lėšomis.
