„Savanoriavau aš dar studijų laikais, iš viso tai truko šešerius ar septynerius metus. Dabar, kai praėjo jau kone dešimt metų, geriausiai galiu įvertinti savanorystės suteiktą naudą“, – pokalbį pradėjo V.Gaidamavičius.
„Kai man užduoda klausimą, kaip savanorystė atsiperka, pirmiausia visada noriu pabrėžti socialinį tinklą, kurį per tą laiką savanoris susikuria. Vėliau užmegzti ryšiai tampa naudingi visais gyvenimo atvejais – ir darbo, ir asmeniniais klausimais. Savanoriaudamas sutinki daug ir įvairių sričių žmonių, o svarbiausių tokių, į kuriuos po to tikrai gali kreiptis. Kai man dabar reikia ar konsultacijos, ar pagalbos, ar surasti kokį kitą kontaktą, visada pirmiausia perbėgu mintimis žmonių, su kuriais savanoriavau sąrašą, ir atvejų, kai tai suveikė, – ne vienas, ir ne du“, – apie savanoriavimo naudą kalbėjo pašnekovas.
Kai man užduoda klausimą, kaip savanorystė atsiperka, pirmiausia visada noriu pabrėžti socialinį tinklą, – teigė V.Gaidamavičius.
„AIESEC“ (Activating the leadership potential of young people) organizacijoje ne vienerius metus neatlygintinai dirbęs V.Gaidamavičius tikino, kad jo dabartinio darbo patirtis pradėta kaupti būtent ten: „Turėjome galimybę vykti į užsienį ir susipažinti su kitų verslo įmonių praktika, darbo kultūra. Pažinti verslo pasaulį iš vidaus. Tikrai nemažas skaičius šioje organizacijose savanoriavusių žmonių dabar užima aukštas pareigas didelėse ir perspektyviose įmonėse. Labai svarbu, kad tas ryšys tarp savanorių iš tiesų išlieka, mūsų socialinis tinklas išties labai didelis.“
Savanorystė – tai neįkainojama gyvenimo patirtis, teigė Jaunimo departamento Informacijos analizės ir tarptautinių ryšių skyriaus vyr. specialistė M. Misevičiūtė. „Aš savanoriauju įvairiose organizacijose nuo 16 metų, taip pat beveik dvejus metus praleidau Bolivijoje, padėdama vaikams ne tik atlikti mokykloje užduotus namų darbus, bet atpažinti savo gebėjimus, ugdyti charakterį, stengtis būti geresniu žmogumi, drąsinau nebijoti svajoti ir aktyviai veikti. Per šiuos metus ne tik turiningai ir įdomiai leidau laisvalaikį (laisvu nuo mokslų ir darbo metu), susipažinau su įdomiais žmonėmis, bet ir išmokau adekvačiai reaguoti į situacijas, lavinau savo emocinį intelektą.
Labai svarbu tinkamai atpažinti emocijas, daryti teisingas išvadas, kad galėtum padėti kitam žmogui. Šios patirtys labai praverčia ir mano asmeniniame gyvenime. Lengviau reaguoju į iškilusius sunkumus, turiu daugiau gyvenimiškos patirties, o visa tai man padeda kasdienybėje šypsotis, imtis iniciatyvos, būti aktyvia piliete“, – atviravo M. Misevičiūtė.
Labai svarbu tinkamai atpažinti emocijas, daryti teisingas išvadas, kad galėtum padėti kitam žmogui, – tikino M. Misevičiūtė.
Investicija į ateitį
Jauni žmonės, studentai dažnai nori visko iš karto – gauti gerą darbą, iš karto turėti nemenkas pajamas. Būtent todėl, pašnekovo teigimu, dar studijuodami pradeda dirbti kavinėse, parduotuvėse. „Tai nėra blogai, aišku, jaunam žmogui reikia pajamų, pragyvenimo šaltinio. Tačiau dažna tendencija, kad po kokių 5–7 metų jie ir lieka tame pačiame taške. Jų atlyginimas pakyla nesmarkiai, karjeros laiptais kyla kur kas lėčiau“, – teigė V.Gaidamavičius.
„Savanorystės naudą pajunti prabėgus kuriam laikui po savanorystės. Palyginę savanoriaujančius ir nesavanoriaujančius 2–3 kurso studentus, mes matytume, kad neatlygintinai dirbančių pajamos yra nulinės. Dirbančiųjų apie 500 Eur – priklausomai nuo darbo, gali būti ir didesnės. Savanoriai tuo laiku kartais net patiria finansinių nuostolių – kelionės ir visa kita, bet jie daro milžinišką įdirbį, įsilieję į didžiulę organizaciją plečia savo kontaktų tinklą ir galimybių ribas.
Kai savanoriai įsilieja į darbo rinką jų pajamos susilygina su dirbančiųjų, o neretai ir iš karto būna kiek didesnės, o per ateinančius 10 metų padidėja 2 ar net 3 kartus.
Kai savanoriai įsilieja į darbo rinką jų pajamos susilygina su dirbančiųjų, o neretai ir iš karto būna kiek didesnės, o per ateinančius 10 metų padidėja 2 ar net 3 kartus. Iš karto dirbti pradėjusiems studentams tai pasiekti būna gerokai sunkiau“, – dėstė pašnekovas.
Savanoriai organizacijoje sukaupia itin didelę patirtį, kurią vėliau darbo rinkoje lengvai gali „parduoti“ – per kelis metus aktyvus savanoris turi galimybę vadovauti keliolikos ar kelių šimtų žmonių struktūrai, dalyvauti organizacijos strateginių pokyčių procesuose, asmeniškai bendrauti su aukščiausio rango politikais ir pan..
Savanoriai būsimam darbdaviui gali pateikti ne vien savo studijų diplomą, didelį pasiryžimą pradėti darbinę karjerą ir norą kaupti patirtį, bet jau gali pristatyti, ką konkrečiai yra daręs, kam vadovavęs. Jie gali diskutuoti net apie organizacijos valdymo procesus – būtent todėl jie ir tampa įmonių bei institucijų, kurių žemesnėse pareigose ir toliau dirba iš altruistinės veiklos gal kiek pasijuokdavę jų bendramoksliai, vadovais.
Itin didelę savanorystės naudą jaunam žmogui įžvelgė ir Jaunimo reikalų departamento Informacijos analizės ir tarptautinių ryšių skyriaus vyr. specialistė Milisenta Misevičiūtė. „Savanoriškos veiklos metu vyksta mokymosi procesas neformaliu būdu. Šia veikla aprėpia daugybę galimybių: profesinis orientavimas, viešas kalbėjimas, darbinės veiklos organizavimas, laiko planavimas... Ir visa tai įsisavinama praktiškai!
Nėra teorinių paskaitų, nėra pažymių ar suaugusiojo už nugaros, kuris vis nurodinėtų, ką ir kaip reikia daryti. Savanoriaudamas jaunuolis gali panaudoti visą kūrybiškumą, iniciatyvą, įgyvendinti idėjas, kurios nerado vietos kasdieniame gyvenime. O esant reikalui, gali kreipti pagalbos ar patarimo į atsakingą asmenį organizacijoje“, – privalumus vardijo vyr. specialistė.
Savanoriaudamas jaunuolis gali panaudoti visą kūrybiškumą, iniciatyvą, įgyvendinti idėjas, kurios nerado vietos kasdieniame gyvenime.
Nors darbo rinkoje savanoriai išties vertinami kur kas geriau, M.Misevičiūtė skatino nematuoti savanorystės pinigais. „Aktyvus žmogaus apsisprendimas skirti laiką savo asmenybės lavinimui, susikraunant didžiulį bagažą, pinigais neįkainojama patirtis. Nemanau, kad būtų galima tai vadinti veikla be atlygio. Tiesiog tas atlygis tą akimirką neišreikštas pinigais. Pinigai ateina vėliau, kuomet dėl įgytų kompetencijų ir išlavintų įgūdžių gauni geresnį darbą arba atradęs savo stiprybes ir silpnybes gali aiškiai pasirinkti mėgstamą veiklą ir realizuoti save, kur atlyginimo dydis vėlgi nebevaidinta tokio svarbaus vaidmens“, – teigė Informacijos analizės ir tarptautinių ryšių skyriaus vyr. specialistė.
Lietuvoje – mažiausiai savanorių
Kol kas šalyje nėra sistemiškai atliktų savanoriškos veiklos tyrimų, todėl nėra tikslių duomenų apie savanoriškoje veikloje dalyvaujančių piliečių dalį. Daugelis atliktų tyrimų remiasi ad hoc principu ir skirtingomis metodikomis. „Vilmorus“ duomenimis, Lietuva yra viena ES šalių, kuriose yra mažiausiai gyventojų, įsitraukusių į savanorišką veiklą. Nuolat savanoriškoje veikloje dalyvauja tik apie 18 proc. Lietuvos gyventojų.
Savanoriška veikla dažnai suvokiama kaip trumpalaikė, vienadienė veikla. 2010 m. duomenimis, savanorystė yra populiariausia socialinėje, sveikatos, švietimo, kultūros srityse. Lietuvoje prasidėjus akcijos „Darom“ bumui, populiariausia tapo savanorystė aplinkosaugoje. Visgi vienadieniai neatlygintino darbo atvejai nėra vertinami kaip tikroji savanorystė.
Visuomenės nuomonės apklausų rezultatai rodo, kad apie 40 procentų Lietuvos gyventojų, iki šiol nedalyvavusių savanoriškoje veikloje, norėtų joje dalyvauti. Gerėjantis visuomenės požiūris į savanorišką veiklą, platesnis ir glaudžiai bendradarbiaujantis savanoriškos veiklos organizacijų tinklas, geresnė jų darbo su savanoriais kompetencija leistų tinkamai išplėtoti savanorišką veiklą Lietuvoje.
Daugiau informacijos apie galimybes savanoriauti – Jaunimo savanoriškos tarnybos Facebook paskyroje.
