„Šiais metais mūsų valstybė mini 100 metų sukaktį. Šimtas metų – daug ar mažai, kad valstybė suaugtų – taptų didi, protinga, mylinti ir suprantanti? Pakankamai, manau”, – svarsto Užupyje gyvenanti vilnietė Dalia Pilkauskienė.
Ji prisimena ne kartą girdėjusi valdžios atstovų ir valdininkų deklaracijas apie padarytus gerus darbus, švenčiant garbingą šimtmetį, pagerbiant nusipelniusius Lietuvai žmones.
Gerbiame, prisimename ir tausojame tuos, kurie negrįžo namo iš Sibiro. O tie, kurie grįžo?
„Jau eilę metų vykdomas projektas „Misija Sibiras“, kurio metu jaunieji Lietuvos patriotai vyksta tvarkyti Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kapų. Graži ir pagirtina iniciatyva, nes tremties paveldas, kaip nacionalinio kultūros paveldo dalis, priklauso mūsų tautai ir mūsų valstybė privalo jį saugoti. Gerbiame, prisimename ir tausojame tuos, kurie negrįžo namo iš Sibiro. O tie, kurie grįžo? Jie blogesni, prastesni, mažiau gerbtini? Kas jie Lietuvai? Valstybei? Vilniaus miestui?”, – retoriškai klausia D.Pilkauskienė.
Riogsojo net padangos?
Moteris pasakoja, kad rugsėjo 4 dieną Liepynės kapinėse (Žirnių g. 28) suformuotoje tremtinių kapavietėje teko laidoti tremtinę, sovietiniais laikais grįžusią į Tėvynę po ilgų ir sunkių metų tremtyje.
„Atvykę su kunigu prie kapo duobės lydintieji neteko žado... Iškastoje duobėje matėsi daugybė šiukšlių, šalia riogsojo iškastos automobilių padangos, plastiko gabalai, šiferio luitai, buteliai ir kitos šiukšlės. Kapinių duobkasiai be skrupulų į šiukšlyną įleido karstą, ant jo metė tuos pačius šiferio ir plastiko gabalus bei šiukšles“, – šokiruojančio vaizdo negali užmiršti D.Pilkauskienė.
Jos įsitikinimu, ši kapavietė įrengta sąvartyne. „Nesuvokiama, kaip Vilniaus miesto kapinių priežiūrą ir eksploatavimą organizuojantis Vilniaus miesto Komunalinio ūkio poskyris amžino poilsio vietą tremtiniams galėjo skirti tokioje vietoje. Ar niekas nežinojo, kad šis sklypas, ko gera, nuo sovietmečio buvo sąvartynu?” – svarsto vilnietė.
Tremtinės O. P. kapas toje tremtinių kapavietėje buvo dvyliktas.
„Jau yra palaidoti vienuolika tremtinių. Nežinau, kodėl jų artimieji tylėjo – susitaikė, neturėjo jėgų kovoti, nežinau. Tokių dalykų negalima nutylėti, tai mūsų valstybės sąžinė. Visi dvylika ten gulinčių tremtinių turi būti perkelti iš sąvartyno. Kiekvienas iš mūsų turime atsiprašyti jų artimųjų, mes visi dėl to kalti, nes valstybė ir yra – mes. Nėra nei vieno nekalto šioje situacijoje. Vieni priiminėjo sprendimus, kiti juos uoliai vykdė, visi matė, ką daro, ir visi tylėjo”, – apgailestauja D.Pilkauskienė.
Per 10 metų skundų negauta
Vilniaus miesto savivaldybės Komunalinio ūkio poskyrio vedėja Judita Nauckuvienė pažymėjo, kad anksčiau buvo svarstytos kitos tremtinių laidojimui skirtos vietos, tačiau Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija išreiškė pageidavimą surasti kapinėms vietą arčiau miesto centro.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu žemės sklypas kapinėms įrengti ir eksploatuoti buvo skirtas 2002 metais. Kapinėse pradėta laidoti nuo 2008 metų gruodžio 1 dienos.
„Per pastaruosius 10 metų savivaldybė panašių skundų nesulaukė ir nebuvo gavusi jokios informacijos, kad sklype būtų buvęs sąvartynas. Tai – pirmas kartas, kai susiduriame su aprašyta situacija. Kapines administruojanti bendrovė informavo, kad iki šio atvejo kitų nusiskundimų nebuvo gauta“, – komentavo J.Nauckuvienė.
