Anuomet ji nesuprato, apie ką kalbama, tačiau jautėsi suintriguota. Smalsumas nugalėjo: mergaitės telefonu surinko numerį 8 800 2888 ir kitame laido gale išgirdo: „Jaunimo linija“, klausau.“
„Nepamenu, ką tuomet kalbėjome, bet pradėjome leisti laiką, skambinėdamos į šią liniją ir pasakodamos bet kokias išgalvotas istorijas“, – neslepia Lina.
Problemos pagilėjo: pradėjau smarkiai nesutarti su mokytojais, tėvais, net draugais. Viskas buvo blogai.
Jai buvo be galo įdomu, kodėl prie ragelio budintys savanoriai niekada nesupykdavo ir šiurkščiai nenutraukdavo pokalbio net supratę, kad mergaitės skambina tik norėdamos pajuokauti. Užuot ėmę pamokslauti, jie draugiškai pasiūlydavo paskambinti, kai norėsis rimtai pasikalbėti.
„Žinojau, kad viena tikrai neskambinčiau, juk su drauge skambinėti žymiai linksmiau! Tiesa, rimčiau pasidomėjus „Jaunimo linijos“ veikla ir tikslais noras pokštauti greitai atvėso“, – prisimena pašnekovė.
Emocinę kančią slopino fiziniu skausmu
Nors ir nenoriai, Lina prisipažįsta – gyvenimas nelepino. Šeimoje būdavo girtaujama: taurelės nevengdavo ne tik patėvis, bet ir mama. Namuose kaupėsi įtampa, be to, paauglei teko patirti dažnus, kaip ji pati įvardija, vieno asmens priekabiavimus. Tai prikėlė gilyn nustumtus vaikystės prisiminimus – priekabiavimą ji patyrė ir tada.
„Teko stebėti nuolatinius konfliktus tarp brolio ir mamos – jis net bėgdavo iš namų“, – skaudžia patirtimi dalijasi Lina.
Užuot kam nors pasipasakojusi, paauglė užsisklendė savyje. Emocinę kančią ji slopino fiziniu skausmu – pradėjo žaloti kūną.
„Tai pastebėjo mokykloje – problemos pagilėjo: pradėjau smarkiai nesutarti su mokytojais, tėvais, net draugais. Viskas buvo blogai“, – sako Lina.
Lyg to būtų maža, ji neteko ir savo mylimo šuns: „Tai ir buvo paskutinis lašas.“
Matė vienintelę išeitį – savižudybę
Lina prisipažįsta praradusi tikėjimą, kad vieną dieną negandos pagaliau baigsis.
„Reikalai nesitaisė: po vienos kliūties sekė kita. Nesėkmių ruožas tęsėsi nuo 2009 metų rugsėjo iki 2010-ųjų liepos. Vieną dieną atradau tuomet man atrodžiusį tinkamiausią problemų sprendimo būdą – savižudybę“, – konstatuoja.
Buvo baisu, gaila, tačiau anuomet tikėjau radusi išeitį, geriausią ir man, ir kitiems.
Namiškiams išvykus atostogauti Lina liko viena. „Sėdėjau ir verkiau. Buvo baisu, gaila, tačiau anuomet tikėjau radusi išeitį, geriausią ir man, ir kitiems. Artėjo vidurnaktis. Nusižudyti planavau 2 valandą nakties. Turėjau dar kelias valandas. Bet nebegalėjau išlaukti. Išgėriau vieną raminamųjų tabletę. Po to antrą. Trečią. Ir dar kelias“, – atvirauja Lina.
Tąkart ji jautėsi beviltiškai vieniša, ašaros temdė akis: „Atrodė, kad net savižudybė nuo to skausmo neišgelbės.“
Pokalbis atlaisvino tabletes laikiusius pirštus
Lina dar kartą peržiūrėjo telefonų sąrašą ir nerado nieko, kam galėtų paskambinti. „Likau viena akistatoje su mirtimi. Atrodė, kad vaistai neveikia, todėl nubėgau prie kompiuterio ieškoti dar efektyvesnių savižudybės būdų. Ir staiga pamačiau „Jaunimo linijos“ numerį. Galvoje iš karto šmėstelėjo ne kartą girdėti žodžiai: „Paskambink, kai norėsi rimtai pasikalbėti“, – pasakoja Lina.
Ji susimąstė: ar dabar būtent tas metas? Lina surinko numerį, tačiau atsiliepus savanorei išsigando ir padėjo ragelį.
Netrukus paskambino dar kartą: „Šįkart ragelio nenumečiau, bet negalėjau išleisti nė garso. Visi žodžiai tarsi užstrigo gerklėje. „Aš čia esu tam, kad tau padėčiau“, – išgirdau ir pratrūkau kūkčioti. Šiaip ne taip sugebėjau išspausti: „Prašau tik pabūti šalia manęs“, – pokalbį atkuria Lina.
-
Gustė: „Mintis prieš nusižudant paskambinti į „Jaunimo liniją“ atėjo tarsi iš viršaus“
-
Samantą nuo savižudybės išgelbėjo paprasti žodžiai: „Šnekėk, ką nori, nesmerksiu“
-
Saulės gyvenimas nelepino, bet ji ištvėrė ir sako: „Gailiuosi, kad žudžiausi“
-
Psichologas A.Grižas: „Depresiją išduoda ne tik emocinė būklė, bet ir fiziologija“
Nusiraminti jai prireikė maždaug dešimties minučių. Tada užsimezgė pokalbis.
„Pasakiau, kad noriu nusižudyti ir rankoje laikau tabletes. Bijojau prasitarti apie jau išgertus vaistus“, – pasakoja.
Pokalbis su savanore truko daugiau nei valandą. „Išpasakojau viską. Nuo pat pradžių. Ta mergina viduryje nakties mane išklausė, domėjosi, kuo gyvenu, ir sugebėjo paguosti. Nežinau kaip, bet jai pavyko atlaisvinti pirštus, laikiusius tabletes, ir jas numesti į šalį“, – svarsto Lina.
Keistis pradėjo nuo savęs
„Jaunimo linijos“ savanorė uždavė susimąstyti privertusį klausimą: kas nutiktų, jei Lina imtų daryti tai, ką iš tikrųjų nori?
„Supratau, kad nieko! Juk visiškai nieko neprarasčiau ir blogiau jau tikrai nebus“, – suprato.
Po pokalbio ji išvėmė anksčiau išgertus vaistus ir verkė iki ryto. Pokalbis su savanore jos neapleido kelis mėnesius. Galų gale Lina ryžosi keisti savo gyvenimą.
„Pakeičiau viską, ką buvau garsiai pasakiusi savanorei: pirmiausia save, nes turėjau labai daug visokių nepagrįstų baimių, draugus, o galiausiai išdrįsau pakeisti ir mokyklą. Jaučiausi lyg pradėjusi gyvenimą iš naujo, supratau, kad reikėjo iš karto pradėti keisti gyvenimą, o ne sėdėti ir laukti, kol pagaliau prašvis. Matyt, man tiesiog reikėjo palaikymo ir tikėjimo, kurį gavau pokalbio su „Jaunimo linijos“ savanore metu“, – samprotauja Lina.
Liūdesys vėl grįžo
Nors reikalai krypo į gera, Lina sugebėjo pakeisti ne viską – šeima liko ta pati: mama ir patėvis girtuokliavo, priekabiavimas pasikartodavo.
„Laimei, vėliau išvažiavau studijuoti į kitą miestą, tačiau prisiminimai mane slėgė, be to, mokslai ne itin sekėsi. Šiame gyvenimo etape visiškai nieko nesinorėdavo – tik gulėti pasislėpus nuo viso pasaulio, net ir tokiomis dienomis, kai, rodos, nieko blogo neįvykdavo. Tiesiog nebepakildavau iš lovos“, – prisimena Lina.
Išpasakojau viską. Nuo pat pradžių. Ta mergina mane išklausė, domėjosi ir sugebėjo paguosti.
Ratas apsisuko ir po kelerių metų ji pagavo save vėl gulinčią ant žemės susisukus į antklodę su vaistais rankoje ir ašaromis akyse.
„Šį kartą kalbėtis su niekuo nesinorėjo, bet prisiminusi ankstesnį pokalbį su „Jaunimo linijos“ savanore išdrįsau ir vėl pabandyti – juk nieko neprarasiu. Paskambinau – užimta. Po kelių minučių pabandžiau dar kartą – pavyko. Nežinau, tuo metu apsidžiaugiau ar išsigandau, bet ir vėl pro ašaras išlemenau: „Prašau, padėkite“, – į praeitį nusikelia Lina.
Depresiją įveikė padedant psichologui
Pastarasis pokalbis buvo kitoks. „Atrodo, kad kalbėjome apie bet ką, bet tuo pačiu jaučiausi, kad man tai buvo reikšminga. Savanorė patarė apsilankyti pas psichologę. Atsisakiau tos minties, bet ji pasisiūlė pati man surasti ir padiktuoti kontaktus. Sutikau, nors tikrai žinojau, kad niekur nesikreipsiu“, – sako Lina.
Po pokalbio jai palengvėjo, tačiau mergina vis tiek jautėsi prislėgta. Tik po mėnesio ji atsivertė užrašų knygelę, kurioje buvo užsirašiusi psichologės kontaktus.
„Tą pačią sekundę parašiau jai elektroninį laišką, kad nespėčiau persigalvoti. Po to pradėjau pas ją lankytis – man buvo diagnozuota depresija. Į konsultacijas vaikščiojau netrumpai, kol viską iš pagrindų susitvarkiau“, – pasakoja.
Šiandien teikia emocinę paramą kitiems
Per antrą pokalbį su „Jaunimo linijos“ savanore Lina nedrąsiai pasiteiravo, ar išsprendusi savo psichologines bėdas ji pati galėtų tapti savanore.
„Pasakė, kad tikrai taip. Ir po pauzės pridėjo, kad galbūt kada nors susitiksime“, – perpasakoja Lina.
„Jaunimo linija“ mano gyvybę išgelbėjo du kartus.
Tai nebuvo tušti žodžiai. Lina tapo „Jaunimo linijos“ savanore ir šiandien teikia emocinę paramą kitiems.
„Jaunimo linija“ mano gyvybę išgelbėjo du kartus, todėl prisidėjau prie nuostabių žmonių komandos, kad galėčiau ir aš padėti saugoti gyvybes. Iš patirties žinau: savižudybė – tikrai niekada nėra išeitis. Skaudų gyvenimo etapą primena randai ant rankų, su kuriais susigyvenau ir priėmiau, kaip gyvenimo istoriją.
„Jaunimo linija“ vykdo kampaniją „Padovanok ausį“, kuri skirta atkreipti dėmesį į itin aktualią problemą – depresiją ir kitus emocinius sunkumus. Padovanoti ausį ar tiesiog paremti „Jaunimo liniją“ galima skambinant trumpuoju numeriu 1407 (kaina – 2,9 Eur) arba internetinėje svetainėje adresu padovanokausi.lt. Čia taip pat rasite daugiau informacijos apie kampaniją ir depresiją bei patarimų, kaip sunkią akimirką padėti sau ir kitam.
