Savižudybė yra sudėtingas reiškinys, nepaaiškinamas nei viena diagnoze, nei vienu ar keletu psichosocialinių veiksnių. Nuo pat pirmųjų mokslinių savižudiško elgesio tyrinėjimų buvo pripažįstamas šio reiškinio sudėtingumas ir ieškoma, kaip jame susipina individualūs ir sociokultūriniai veiksniai.
Įtakingiausios sociologinės savižudybių teorijos kūrėjas Йmile‘is Durkheimas (1897) neneigė individualių savižudybės motyvų ir individualių kelių į ją skirtumų, bet pabrėžė, kad esmines prielaidas savižudybei sudaro socialinių sąlygų visuma ir jų pokyčiai1. Pirmieji šiuolaikinės suicidologijos, tarpdisciplininės tyrimų srities, kūrėjai taip pat siekė atsižvelgti į savižudybės sudėtingumą ir nagrinėti ją kaip kompleksinį reiškinį, apimantį psichologinius, sociologinius, psichiatrinius, teologinius, filosofinius, biologinius, teisinius, politinius ir kt. veiksnius2.
Vis daugiau mokslinių tyrimų patvirtina, kad savižudybė, savižudiškas elgesys paskirose kultūrose gali būti skirtingai apibrėžiami, turėti skirtingą prasmę ir būti nulemti skirtingų aplinkybių3.
Vien paskirų rizikos veiksnių ir jų sąsajų su savižudybių dažniu skaičiavimas labai mažai tepadeda suprasti žmonių savižudišką elgesį. Savižudybės fenomenas turi būti tyrinėjamas ir suprantamas savo socialiniame ir kultūriniame kontekste, taigi turime suprasti ir visuomenėje vyraujančias normas, požiūrius, prasmes, ir individualius savižudiško elgesio motyvus4.
Kai kuriose šalyse daug savižudybių susiję su klinikine depresija, bet kitose – daug didesnė psichosocialinių veiksnių svarba.
Žvelgiant į atskirus pasaulio regionus ir šalis, matome, kad neretai gana ryškiai skiriasi savižudybių paplitimo mastai ir dėsningumai, jas lemiantys veiksniai, savižudybės būdai, lyčių santykis, kaimo ir miesto savižudybių santykis.
Kai kuriose šalyse daug savižudybių susiję su klinikine depresija, bet kitose – daug didesnė psichosocialinių veiksnių svarba. Vakarų šalyse stebimos tendencijos, kad iki 90 proc. nusižudžiusiųjų buvo būdingas vienas ar keletas psichikos sutrikimų, nepatvirtinamos kituose regionuose5.
Daugelyje pasaulio vietų savižudybių rodikliai pasirodė esą stabilūs labai ilgą laiką. Antai daugelio Vakarų Europos valstybių savižudybių rodikliai 1975 m. kiekvienoje jų buvo tokie pat, kaip ir prieš 100 metų6.
Palyginus savižudybių rodiklius šešiolikoje Vakarų demokratijos šalių 1901, 1950 ir 1990 m., nustatyta, kad savižudybių rodikliai jose išliko stabilūs per visą šimtmetį7.
Kai kuriose šalyse net atskirų regionų ilgalaikiai rodikliai labai pastovūs. Antai atskirų Švedijos provincijų savižudybių rodikliai 1830 m. statistiškai patikimai koreliuoja su 1990 m. rodikliais. Tai rodo ilgalaikį kultūros tęstinumą8.
Daugiau nei prieš 100 metų Durkheimas atskirai lygino Šveicarijos katalikiškųjų ir protestantiškųjų kantonų savižudybių rodiklius ir nustatė, kad protestantų jie aukštesni nei katalikų. 2010 m. analogiška studija patvirtino tas pačias tendencijas: religinė denominacija kaip saugantis nuo savižudybės veiksnys stipriau veikia katalikiškuosiuose kantonuose negu protestantiškuosiuose9.
Tuo tarpu Baltijos šalyse ši tendencija negalioja, tikriau – nebegalioja. Dabar katalikiškoje Lietuvoje savižudybių daugiau nei protestantiškose Latvijoje ir Estijoje. Bet tarpukariu būtent Lietuvos savižudybių rodikliai buvo daug mažesni nei Latvijos ir Estijos10. Vėlesniais dešimtmečiais įvyko radikalių istorinių lūžių, akivaizdu, kad už formalių religinės denominacijos duomenų slypi skirtingos realybės.
Tačiau, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje per pastaruosius dvidešimt metų savižudybių rodiklis išaugo daugiau negu keturis kartus. 2009 m. jis siekė 31 šimtui tūkstančių gyventojų ir buvo vienas aukščiausių pasaulyje. Aiškinama, kad tokia situacija sąlygota Azijos ekonomikos krizės11, šalį apėmusios gilios kultūrinės tapatybės ir vertybių krizės12. Apskritai pastebima tendencija, kad labiausiai savižudybės plinta būtent Azijos šalyse13.
Dabar katalikiškoje Lietuvoje savižudybių daugiau nei protestantiškose Latvijoje ir Estijoje. Bet tarpukariu būtent Lietuvos savižudybių rodikliai buvo daug mažesni nei Latvijos ir Estijos.
Stabilumo tendencijos visiškai nebūdingos ir komunistinio režimo paliestoms šalims. Jose, ypač buvusiose sovietinėse respublikose, per trumpą laiką užfiksuoti didžiuliai savižudybių rodiklių svyravimai, susiję su dramatiškais istoriniais pokyčiais14.
Regioninio tęstinumo nebuvimas rodo, kad nėra kultūros tęstinumo. Per komunistinio režimo laikotarpį Rytų Europos šalyse pakito savižudybės socialinė prigimtis. Ji pasidarė priimtinesnė ir tolygiau paplitusi skirtinguose socialiniuose sluoksniuose ir geografiniuose regionuose15.
Skiriasi ne tik savižudybių paplitimo mastas, bet ir skirtingose šalyse išryškėjanti savižudiško elgesio motyvacija bei jį lemiantys veiksniai. Antai Rusijoje nustatytas stiprus ir nuolatinis ryšys tarp smarkaus alkoholio vartojimo ir savižudybių.
Jis išlieka stebėtinai pastovus per visus 150 metų, apie kuriuos turima oficialių statistinių duomenų. Ir carinėje Rusijoje, ir sovietinėje Rusijos Federacijoje santykis tarp smarkaus ir specifinio alkoholio vartojimo – stiprių gėrimų dideliais kiekiais – ir savižudybių paplitimo beveik identiškas, nežiūrint per tą laiką vykusių didelių socialinių, politinių ir ekonominių pokyčių16.
Atsisukant į senus laikus arba į tolimas ar egzotiškas kultūras, skirtumų neabejotinai randama, bet įdomu, kad ir gana artimose šalyse taip pat ryškūs skirtumai. Vienas žymiausių tokio pobūdžio tyrimų yra Herberto Hendino (1964) lyginamoji studija apie savižudybes Skandinavijos šalyse17.
Būdamas psichoanalitinės pakraipos atstovas, savižudiško elgesio šaknų autorius ieško visuomenėje vyraujančioje ankstyvųjų santykių ir auklėjimo ypatybių kultūroje.
Antai Danijos motinos vaikų, ypač berniukų auklėjime, pirmiausia siekdamos kontroliuoti jų agresiją, daug remiasi kaltės jausmu, todėl sūnūs būna labai prisirišę prie motinų. Ta priklausomybė ir tampa depresijos ir savižudiškumo šaltiniu, kai tokie vaikai, jau būdami suaugę, patiria netektį ir separaciją.
Švedijoje auklėdami vaikus tėvai labiausiai rūpinasi jų pasiekimais ir kompetencijomis. Todėl suaugusių žmonių, ypač vyrų, dažnas savižudybės motyvas yra patirtos nesėkmės. Tuo tarpu Norvegijoje vaikai yra saugesni, mažiau pasyvūs ir agresyvesni nei danai. Vyrai lengviau reiškia savo jausmus, nesėkmės situacijoje jie mažiau linkę kaltinti save, bet greičiau linkę griebtis alkoholio. Norvegijos savižudybių rodikliai yra mažiausi.
Nors autoriaus pateikti duomenys nebuvo išsamiai moksliškai tikrinami vėlesnių tyrimų, bet ši studija vertinama kaip pateikusi vertingų įžvalgų apie šalių kultūrines ypatybes. Norvegijos savižudybių tyrėjas profesorius Nilsas Retterstшlis, svarstydamas apie mažus Norvegijos savižudybių rodiklius, dar įvardija ir kai kuriuos svarbius psichosocialinius veiksnius, kaip antai moralią valstybės politiką, santykinį gyventojų sėslumą ir tradicinių bendruomenių bei religijos reikšmę18.
Taigi ir siekiant suprasti savižudybes Lietuvoje reikia giliau suprasti ir su jomis susijusius šalies kultūrinius aspektus. Ar savižudybė Lietuvoje yra tokia pati kaip, tarkime, Jungtinėse Amerikos Valstijose?
Nusižudžiusių žmonių priešmirtiniai laiškai padeda atskleisti savižudžio sąmonės ypatybes ir leidžia labai iš arti pamatyti suicidiško žmogaus būseną.
Nusižudžiusių žmonių priešmirtiniai laiškai padeda atskleisti savižudžio sąmonės ypatybes ir leidžia labai iš arti pamatyti suicidiško žmogaus būseną.
Savižudybių tyrėjas iš Kanados Antoonas Leenaarsas sukūrė daugiadimensinį savižudybės modelį, apimantį ir intrapsichinius, ir tarpasmeninius savižudybės aspektus. Šis modelis pasirodė tinkamas priešmirtinių laiškų analizei19.
Taip pat paaiškėjo, kad priešmirtinių laiškų tyrinėjimas ir lyginimas padeda atskleisti ir kultūrinius savižudybės proceso skirtumus tarp šalių. Palyginus daugelio vakarietiškos kultūros valstybių – JAV, Kanados, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Vengrijos, Australijos ir kt. – duomenis, nerasta jokių esminių skirtumų tarp priešmirtiniuose laiškuose atsiskleidžiančių psichologinių savižudybės proceso ypatybių.
Tačiau rytietiškos kultūros šalyse, Turkijoje ir Indijoje, kai kurie intrapsichiniai aspektai (antai netiesioginė ekspresija) reikšmingai skyrėsi nuo pirmosios šalių grupės. Rastieji skirtumai aiškinami labiau individualistinių ir labiau kolektyvistinių visuomenių ypatybėmis20.
Buvo lyginami ir Lietuvos bei JAV nusižudžiusių asmenų priešmirtiniai laiškai. Nustatyta, kad nors visuose laiškuose išryškėja bendrieji savižudybės proceso ypatumai (ir intrapsichiniai, ir tarpasmeniniai), pasirodo ir labai radikalių skirtumų. Mūsų žmonių laiškuose atsiskleidžianti psichologinė būsena daug intensyvesnė ir ekstremalesnė nei JAV laiškuose.
Kitame tyrimo etape buvo lyginami Pietų Korėjoje susideginusių politinio protesto dalyvių priešmirtiniai laiškai su Lietuvos ir JAV nusižudžiusiųjų laiškais. Pasirodė, kad Lietuvos ir Pietų Korėjos laiškų ypatumai labai panašūs ir jie labai skiriasi nuo JAV.
Lietuvos ir Pietų Korėjos priešmirtiniuose laiškuose išryškėja ekstremalios psichologinės būsenos, jų autoriai yra labiau emociškai sutrikę, kenčiantys daugiau nepakeliamo psichologinio skausmo ir bejėgystės, labiau kaltinantys išorinį objektą. Jų analizė leidžia kelti prielaidą apie giliai psichikoje slypinčio daug skausmo ir sieti tai su dešimtmečiais trukusia politine situacija, kai okupacijos sąlygomis gyvenę žmonės patyrė ne tik tiesiogines represijas, bet ir ilgalaikę priespaudą. Tai kėlė bejėgystės bei desperacijos jausmus ir skatino savidestruktyvių veiksmų, kaip alkoholizmas ir savižudybės, plitimą21.
Kalbant apie Lietuvoje svarbius sociokultūrinius savižudybių paplitimo aspektus, visų pirma reikia pažvelgti į istorinius procesus ir kultūriškai susiklosčiusias nuostatas.
Savižudybių rodiklių svyravimai Lietuvoje
Kaip minėta, daugelyje Vakarų valstybių savižudybių rodikliai registruojami jau daugiau nei šimtą metų ir per visą tą laikotarpį išlieka gana stabilūs. Tuo tarpu Lietuvoje turime mažiau nei šimto metų (su pertrūkiais) duomenis ir matome labai ryškius savižudybių rodiklių svyravimus.
Savižudybių paplitimo mastas, ypač vyrų savižudybių rodikliai, yra akivaizdžiai susijęs su Lietuvos politine situacija ir istoriniais lūžiais.
Lietuvos gyventojų mirtingumo duomenys pagal tarptautinius standartus pradėti registruoti nuo XX a. trečio dešimtmečio pradžios22. Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje savižudybių rodikliai buvo žemi.
1924 m. Lietuvoje nusižudė 123 žmonės (rodiklis 100 000 tūkstančių gyventojų buvo 5). 1924–1939 m. vidurkis buvo 8,1 savižudybės 100 000 gyventojų. Kai kurių kitų Europos šalių (Estijos, Latvijos, Vengrijos, Austrijos, Čekoslovakijos, Šveicarijos) rodikliai tuo metu buvo 5–6 kartus didesni23.
Lietuvoje vyrauja atsargios ir negatyvios kultūrinės nuostatos savižudybių atžvilgiu. Mitologinėse sakmėse, kur susilydę pagoniškos ir krikščioniškos pasaulėžiūros elementai, be laiko mirę žmonės (nelaikiai, nelaikšiai), yra siejami su velniu, dažnai vaidenasi, bet atvirai juos smerkti irgi vengiama24.
Negausiuose to meto tyrinėjimuose savižudybių motyvacija siejama su socialiniais santykiais: antai komentuojant 1926–1930 m. duomenis sakoma, kad dauguma nusižudžiusiųjų yra „tarnai ir vienas kitas moksleivis. Atrodo, prie visų dvasinių išgyvenimų ir dvasinės disharmonijos turėjo nemažos reikšmės svetimųjų ujimas ir stoka užuojautos ir supratimo dvasios kančiose“25. Socialinė suicidinio elgesio motyvacija atsispindi ir tarpukario grožinės literatūros kūrinuose – Lazdynų Pelėdos, Antano Vienuolio apsakymuose26.
Savižudybių paplitimo mastas, ypač vyrų savižudybių rodikliai, yra akivaizdžiai susijęs su Lietuvos politine situacija ir istoriniais lūžiais.
Pirmosios sovietų okupacijos ir nacių okupacijos laikotarpio patikimų duomenų apie savižudybių mastą nėra. Antrosios okupacijos metais mirtingumo duomenys buvo registruojami gana kokybiškai, bet nebuvo prieinami nei visuomenei, nei tyrėjams27.
Tik vėliau paaiškėjo, kad tuo laiku metinis savižudybių rodiklis Lietuvoje pastoviai didėjo ir 1962–1984 m. išaugo 100 000 gyventojų nuo 16 iki 36. 1970–1984 m. laikotarpiu savižudybių rodikliai padidėjo 44,6 proc.
Prasidėjus perestrojkai Sovietų Sąjungoje, 1986 m. Lietuvos savižudybių rodiklis staiga krito nuo 36 iki 25. 1984–1989 m. visoje SSRS savižudybių sumažėjo 34,5 proc. – nuo 5,3 proc. Armėnijoje iki 37,9 proc. Baltarusijoje28.
Kai kurie autoriai29 svarbiausiu sumažėjimo veiksniu laiko 1985 m. pradėtą alkoholio draudimo kampaniją. Tačiau kiti tyrimai to nepatvirtina. Pavyzdžiui, Latvijoje „ryšio tarp vyrų savižudybių rodiklių ir alkoholinių psichozių rodiklių 1980–1998 m. analizė parodė, kad alkoholio draudimas buvo svarbus, bet ne vienintelis reikšmingas veiksnys, nulėmęs staigų savižudybių rodiklių kritimą30. Autorių nuomone, labai didelės reikšmės turėjo ir psichologiniai veiksniai. Be to, SSRS prasidėję demokratizacijos procesai nulėmė savižudybių rodiklių sumažėjimą ir kitose buvusio sovietinio bloko Rytų Europos šalyse, nors jose ir nebuvo antialkoholinių kampanijų.
Antai Vengrijoje, tris dešimtmečius pirmavusioje pasaulyje pagal savižudybių paplitimą, savižudybių rodikliai, siekę 45, nuo 1986 m. pradėjo tolygiai mažėti ir dabar yra apie 2531. Akivaizdu, kad demokratizacija ir dėl to kilusios vilties ir optimizmo nuotaikos visuomenėje taip pat turėjo labai didelės įtakos. Taip pat akivaizdu, kad buvusių vadinamojo socialistinio bloko šalių ir SSRS okupuotų šalių – sovietinių respublikų – psichosocialinė situacija gerokai skyrėsi.
Baltijos šalyse ir kitose respublikose per demokratizaciją sumažėję savižudybių rodikliai vėl pradėjo didėti po socialinių transformacijų žlugus komunizmui, nes resursų įveikti pokyčių sukeltus iššūkius tiesiog trūko. Lietuvos situacija tapo itin bloga. Dešimto dešimtmečio pradžioje Lietuva savižudybių rodikliais ilgam pralenkė tris dešimtmečius pasaulyje pirmavusią Vengriją. Tarp „vengriškojo“ periodo ir „lietuviškojo“ periodo trumpam pirmaujančią vietą buvo užėmusi Šri Lanka su 47 savižudybėmis 100 000 gyventojų32.
Lietuvoje perestrojkos ir Sąjūdžio meto permainos daug labiau paveikė vyrų savižudybių paplitimą nei moterų: vyrų savižudybių rodikliai sumažėjo 14 proc., moterų – tik 1,4 proc.. 1987–1991 m. bendras savižudybių rodiklis buvo palyginti žemas, o nuo 1991 m. – vėl pradėjo didėti, iš esmės vėl vyrų savižudybių sąskaita33. 1990–1996 m. mirtingumas dėl savižudybių padidėjo 82,4 proc., primindamas jau epidemijos mastą34.
1998–2002 m. nusistovėjo labai aukšti rodikliai, to laikotarpio vidurkis yra 44,6 savižudybių 100 000 gyventojų, vyrų rodikliai 5–6 kartus didesni nei moterų. Nuo tada savižudybių paplitimas pradėjo kiek mažėti, tačiau vis tiek viršija ES vidurkį beveik tris kartus: 2010 m. Lietuvos savižudybių rodiklis buvo 32,9 gyventojų, o ES šalių rodiklių vidurkis siekė 11,835.
Nepaprasto savižudybių paplitimo problema Lietuvoje susiklostė sovietų valdžios metais. Tačiau ji niekur nebuvo minima, nes visuomenėje buvo skleidžiama optimistinė propaganda.
Taigi nepaprasto savižudybių paplitimo problema Lietuvoje susiklostė sovietų valdžios metais. Tačiau ji niekur nebuvo minima, nes visuomenėje buvo skleidžiama optimistinė propaganda, kad brandaus socializmo šalyje visos socialinės blogybės yra „išgyvendintos“.
Griežtai uždrausti ir slapti buvo duomenys apie savižudybes, nužudymus, nelaimingus atsitikimus darbe, choleros ir maro atvejus. Terminas „savižudybė“ net išnyko iš enciklopedinių žinynų36. Tyrėjams būdavo prieinami tik kai kurie demografinės statistikos leidiniai su grifu „tarnybiniam naudojimui“, bet ir juose būdavo pateikti tik labai apibendrinti mirtingumo duomenys ir rodikliai37. Vyravo tabu, psichiatrizacija ir stigmatizacija.
Savižudybių tema yra tabu. Vėlyvuoju sovietmečiu, istorikų įvardytu stagnacija arba net nuoboduliu38, savinaikos vis daugėja. Didėja savižudybių rodikliai, bet nemažėja tylos. Vyrauja psichiatrizacijos nuostata – nusižudyti gali tik psichiškai nesveiki žmonės, todėl savižudybės yra tik psichiatrijos reikalas.
Kartu tai ir stigmatizacija, nes psichinės ligos stigma visuomenėje labai stipri. Nusižudžiusiųjų artimuosius tai stumia į visišką izoliaciją. Tyla ir slaptumas gaubia ir kitus dramatiškus įvykius ir žmonių tragedijas. Iš Afganistano parvežami 1979–1989 m. kare žuvusių jaunuolių cinkuoti karstai – visiška tyla ir bet kokios informacijos draudimai. Miškuose susisprogdina paskutiniai okupacijai besipriešinantys partizanai – visiška tyla. Susidegina Romas Kalanta – skelbiama skubi pomirtinė psichiatrinė diagnozė ir stiprinamos politinės represijos.
Įvyksta žmonių aukų nusinešusios ir daug liudytojų turėjusios katastrofos – keleivinio traukinio gaisras Žaslių geležinkelio stotyje 1975 m., pontoninio tilto griuvimas Vilniuje tų pačių metų pavasarį – visa informacija nuo visuomenės slepiama. Pagaliau 1986 m. pavasarį įvykusi Černobylio atominės elektrinės avarija visą laiką buvo lydima slaptumo ir dezinformacijos.
O kas slėpėsi po tyla?
Pasipriešinimo (altruistinės) savižudybės
Pasipriešinimo savižudybės – tai Durkheimo išskirtos altruistinės savižudybės, kurios yra priešingos egoistinėms, t. y. nulemtoms kraštutinio individualizmo.
Grynoji altruistinė savižudybė susijusi su griežta dorove ir stipria socialine integracija. Altruistinėms priskirtinos būtent didvyriškosios savižudybės, kurių „tiesioginė priežastis yra savęs atsižadėjimo ir pasiaukojimo dvasia“39, ir karių savižudybės: „kariai, pasirenkantys mirtį, o ne pralaimėjimo pažeminimą (...) nusižudo, kad neužtrauktų negarbės savo artimiesiems, taigi juos veda altruistiniai motyvai“40.
Tiesa, kartais linkstama teigti, kad kai kurios priespaudos sąlygomis įvykdytos savižudybės yra veikiau fatalinės, tai yra nulemtos pabėgimo iš nepakeliamos socialinės situacijos41, bet dažnai tai susiję ir su siekiu pakeisti nepakeliamą situaciją, tad atrodo daugiau altruistinės42. Pagaliau ir iš tiesų ne visada lengva suprasti visus savižudiško elgesio motyvacijos niuansus.
Partizanų savižudybės. Sovietams pakartotinai okupavus Lietuvą, 1944 m. prasidėjo gerai organizuotas ginkluotas pasipriešinimas. Partizanų karas truko daugiau nei dešimtį metų. Praktiškai jis baigėsi 1953 m., kai sovietai suėmė ir sušaudė vyriausiąjį partizanų vadą Joną Žemaitį.
Po to dar keletą metų tęsėsi pavieniai pasipriešinimai ir buvo naikinami likę paskiri partizanai. Šiuo atžvilgiu Lietuva skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos, kur ginkluoto pasipriešinimo būta silpnesnio. Tai laikoma viena svarbių priežasčių, dėl ko į Lietuvą atvyko mažiau kolonistų iš Sovietų Rusijos nei į Latviją ir Estiją. Be to, partizanų karas sugriovė sovietų propagandos mitą apie savanorišką Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą43. Beje, žinoma, kad paskutinis Lietuvos partizanas 1965 m. nusišovė, apsuptas ir nenorėdamas pasiduoti gyvas.
Atsišaudydamas bandė pasitraukti, bet buvo sužeistas. Nenorėdamas pasiduoti gyvas, ištraukė granatos žiedą ir pakėlė ją prie veido. Taip vėliau susisprogdino tūkstančiai Lietuvos partizanų.
Lietuvos partizanų priesaika – gyviems nepasiduoti, kad neišduotų kitų – buvo įgyvendinama labai dažnai44: „Atsišaudydamas bandė pasitraukti, bet buvo sužeistas. Nenorėdamas pasiduoti gyvas, ištraukė granatos žiedą ir pakėlė ją prie veido. Taip vėliau susisprogdino tūkstančiai Lietuvos partizanų – nenorėdami, kad MGB persekiotų jų artimuosius, stengdavosi susinaikinti taip, jog liktų neatpažįstami“45.
Sunkiau buvo partizanų ryšininkams, dažniausiai ryšininkėms, kurios paprastai nebūdavo ginkluotos, todėl ir lemiamu momentu ginklu pasinaudoti negalėdavo. Reikėdavo stengtis tam pasiruošti iš anksto: antai ryšininkė Nina Nausėdaitė, pastebėjusi kad ją seka, „į apykaklę įsisiuvo nuodų – pasirengė gyva nepasiduoti“46.
Ne visada nusižudyti iš karto pavykdavo. Suimti pasipriešinimo kovotojai kęsdavo tardymų kankinimus, kai kurie ir toliau ieškodavo būdų kaip nusižudyti: „Štai 1951 metais Dzūkijos partizanų ryšininkė Monika Plytnikaitė-Turskienė apsupta bandė nusišauti. Tačiau šūvis nebuvo mirtinas. Sužalota galva ji buvo paguldyta į Alytaus ligoninę. Čekistai norėjo atgaivinti partizanę tiek, kad galėtų tardyti. Monika Plytnikaitė, atgavusi sąmonę, nematant sargybiniui, suvalgė termometrą ir taip užbaigė savo didvyrišką gyvenimą“47.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo atliktas plačios apimties kiekybinis mokslinis tyrimas apie sovietų ir nacių represijų ilgalaikius psichologinius padarinius. Tyrime dalyvavo apie pusantro tūkstančio atsitiktine tvarka iš oficialaus represuotųjų sąrašo atrinktų žmonių. Jis patvirtino, kad ginkluoto pasipriešinimo dalyviai dažniau patirdavo ribines situacijas: mėginę nusižudyti jie nurodo dvigubai dažniau už tremtis patyrusius žmones ir už represijų nepatyrusius palyginamosios grupės tyrimo dalyvius (atitinkamai 9,7 proc., 5 proc. ir 4,2 proc.)48.
Partizanai suprato su savižudybe susijusias moralines dilemas, neretai jas svarstydavo ir teologijos žinovai Vakaruose49. Antai partizanų kapeliono Justino Lelešiaus-Grafo, beje 1947 m. taip pat susiprogdinusio apsuptame partizanų bunkeryje su keliais kitais kovotojais, dienoraštyje skaitome: „Galbūt daugelis, vartydami istorijos puslapius, su siaubu kalbės apie mūsų kovą, sakys kad kultūringame pasaulyje savižudybė negalima, kad tai žmogiškos esmės įžeidimas. Tačiau kovojame su barbarais. Žinoma, krikščioniška doktrina to neleidžia (...), bet palikime tai spręsti maloningajam Viešpačiui“50.
Dar ir šiandien Lietuvoje svarstant apie savižudybės pateisinimą/nepateisinimą, dažnai iškyla partizanų savižudybių tema51. Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad joms, kaip ir visoms altruistinėms savižudybėms, būdingas ne noras numirti, o siekimas kitų tikslų: šiuo atveju – neišduoti kovos draugų.
Apie budelių savižudybes duomenų randame mažai. Nors žinomas vienas kitas faktas apie nusikaltimų vykdytojų savižudybes – nusišovusius NKVD ar KGB budelius, stribus, prie Holokausto vokiečių okupacijos metais prisidėjusius nacių talkininkus (žmonių vadinamus žydšaudžiais), partizanų išdavikus, bet nepavyko rasti duomenų apie sistemingesnes budelių ir išdavikų savižudybių tendencijas.
Turbūt teisus profesorius Algis Norvilas teigdamas, kad „vykdytojas yra daug mažiau paveiktas, mažiau kankinasi negu auka. Auka turi pakelti įskaudinimą, o vykdytojas vien tik sąžinės graužimą“52.
Sąžinei nuraminti galima pasitelkti įvairiausias priemones – aukos nuvertinimą ir sudaiktinimą, aukos kaltinimą, neigimą, atsakomybės neprisiėmimą.
Sąžinei nuraminti galima pasitelkti įvairiausias priemones – aukos nuvertinimą ir sudaiktinimą, aukos kaltinimą, neigimą, atsakomybės neprisiėmimą ir t. t. Dažniausiai nusikaltimų vykdytojai gana agresyviai stengiasi primesti aukos kompromitavimo ir praeities užmiršimo taktikas53.
Pasipriešinimo savižudybių kontekste ryški ir Lietuvoje įvykusi politinio protesto savižudybė – devyniolikmečio moksleivio Romo Kalantos viešas susideginimas 1972 m. Apskritai Vakarų kultūroje susideginimai yra labai reti. Vakarų šalių savižudybių statistikoje net neišskiriamas toks savižudybės metodas54.
Antai žymus JAV suicidologas Ronaldas W.Marisas nurodo kad per 30 savo darbo metų teismo suicidologinėje ekspertizėje jis susidūręs tik su dviem susideginimo atvejais (iš 125 tirtų savižudybių)55.
Susideginimai ateina iš budizmo ir induizmo tradicijos. Politinių protestų viešai susideginant banga kilo Vietname, kai 1963 m. Saigone viešai susidegino budistų vienuolis Thich Quang Duc, protestuodamas prieš Ngo Dinh Diemo politinį režimą. Juo pasekė dar bent septyni kiti vienuoliai56.
Ši politinio protesto forma pasiekė ir komunistinio režimo kraštus. 1969 m. Prahoje viešai susidegino čekų studentas Janas Palachas, protestuodamas prieš sovietų karinę invaziją malšinti Prahos pavasarį. Keliais mėnesiais anksčiau, 1968 m. rugsėjį, Lenkijoje Varšuvos stadione susidegino filosofas Ryszardas Siwiecas, taip pat protestuodamas prieš Čekoslovakijos įvykius ir Lenkijos komunistinę priespaudą, 1969 m. Latvijoje prie Laisvės paminklo mėgino susideginti matematikos studentas Ilja Ripsas, 1970 m. – susidegino Rytų Vokietijos protestantų kunigas Oskaras Brьsewitzas, o štai 1972 m. – lietuvis moksleivis Romas Kalanta.
Lietuvos visuomenėje tada labai sustiprėjo politinio protesto nuotaikos. Okupacinė valdžia šį aktą visaip slėpė ir menkino. Labai skubiai atlikta pomirtinė psichiatrinė ekspertizė paskelbė jį sirgus psichikos liga.
Kiek ironiška forma politinės savižudybės paraiška pasikartojo jau nepriklausomoje Lietuvoje. 1996 m. pavasarį Lietuvos Respublikos Seimo deputatas pranešė, kad nurodytą dieną jis viešai susidegins sostinės centre, jei nebus įvykdytas jo politinis reikalavimas paskelbti priešlaikinius Seimo rinkimus.
Dvi savaites visuomenėje buvo itin sustiprėjęs dėmesys savižudybės temai, žiniasklaidoje daug dažniau imta apie jas kalbėti ir rašyti, viešumoje diskutuoti. Bet viskas baigėsi ramiai. Priešlaikiniai rinkimai neįvyko, deputatas nesusidegino ir toliau sėkmingai dalyvauja politinėje veikloje.
Tačiau esama netiesioginių duomenų manyti, kad deputato akcija paskatino eilę imitacinių savižudybių57. Taigi altruistinės savižudybės gali gana stipriai paveikti visuomenės nuostatas.
Bažnyčios ir religijos svarba
Savižudybė kaip moralinis klausimas yra įvardytas visose monoteistinėse religijose: savižudybė laikoma nemoralia ir nepateisinama. Lietuvoje krikščionybė yra labai svarbus šalies kultūros pagrindas.
2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, kad ir kaip juos interpretuotume, 94 proc. Lietuvos gyventojų priskiria save kuriai nors religinei bendruomenei, 77 proc. – Romos Katalikų Bažnyčiai58. Tad ir vertinimuose apie savižudybės priimtinumą ir savižudiškų poelgių moralumą Bažnyčios vaidmuo labai svarbus. Žmonėms svarbi ir praktinė elgsena – ar nusižudžiusieji laidojami su bažnytinėmis apeigomis, ar ne.
Savižudybė kaip moralinis klausimas yra įvardytas visose monoteistinėse religijose: savižudybė laikoma nemoralia ir nepateisinama.
Prieškario Lietuvos visuomenė „prieš susidurdama su sovietų režimu buvo mažai sekuliarizuota ir konfesiniu atžvilgiu buvo beveik homogeniška59, religija buvo labai svarbi tautinio tapatumo dalis. 85 proc. gyventojų save priskyrė prie katalikų. Tarp Sovietų Sąjungos 1939–1940 m. okupuotų teritorijų Lietuva buvo katalikiškiausias kraštas60.
Tad suprantama, kad Bažnyčia buvo galinga potenciali okupacinio režimo oponentė. Per visą okupaciją Bažnyčia išlaikė nepriklausomybę, priešinosi režimui, steigė pogrindines kunigų seminarijas ir slaptas vienuolijas, buvo svarbiausios disidentinės spaudos centras. Todėl sovietų valdžia dėjo didžiules pastangas mažinti Bažnyčios įtaką, sistemingai ateizuoti visuomenę, izoliuoti ją Lietuvoje nuo jos dvasinio ir administracinio centro Vatikane.
Tai reiškė, kad ji buvo įstumta į siaurus religinio kulto rėmus, sunkiai galėjo dalyvauti visuotinės Bažnyčios gyvenime ir jos svarbiose diskusijose. „Beveik pusę amžiaus trukusį konfliktą su sovietų režimu Bažnyčia laimėjo, tačiau būta tam tikrų pasekmių. Trukdymai rengti kunigus, ryšių su išoriniu pasauliu kontrolė sulėtino Bažnyčios atsinaujinimo procesą.
Dėl to ir dėl valstybės mastu vykdytos ateistinės propagandos, Bažnyčios izoliavimo nuo visuomenės nebuvo palankių sąlygų gyvam bei sąmoningam tikėjimui. Tradicinė ištikimybė persekiotam tikėjimui, kaip ir lietuvių kalbai, buvo svarbiausi tautinio identiteto atsparos taškai, todėl formaliai katalikų tarp Lietuvos gyventojų labai nesumažėjo, tačiau dauguma jų turėjo ieškoti kelių į tikrąjį tikėjimą“61.
Taigi dėl okupacinio režimo Lietuvą sunkiai pasiekdavo ir besikeičiantys visuotinės Bažnyčios požiūriai apie savižudiško asmens būseną ir moralinę atsakomybę. Šie požiūriai keitėsi, nes juos koregavo ir religijos mokslų, ir psichologijos, ir antropologijos, ir kitų mokslų raida.
Šiuolaikiniame Bažnyčios mokyme kalbama apie vadinamąją sąmoningą savižudybę: „tikroji sąmoninga savižudybė būtų apgalvota sveiku protu mirtis, laikoma veiksmo tikslu, taip pat priemone ar būdu pasiekti kitą tikslą“62. Sąmoninga savižudybė ir prisidėjimas prie savižudybės yra nuodėmė. Kunigai neretai iš žmonių išgirsta, kad ši nuostata ne vieną nuo savižudybės yra sulaikiusi.
Tačiau ir Bažnyčios teisyne, ir moralinės teologijos veikaluose taip pat aptariamos aplinkybės, apsunkinančios laisvą sąmoningą apsisprendimą ir todėl mažinančios žmogaus atsakomybę.
Tai gali būti ir sutrikusi psichikos būsena, ir vertybių sąmyšis, ir siekis pabėgti nuo kankinimų ir skausmo, ir pasiaukojimas dėl kitų. Jei kyla nors kiek abejonės dėl savižudžio sąmoningos valios, jokių sankcijų negalima taikyti, reikia laidoti su bažnytinėmis apeigomis.
Savižudybės smerkimas, atsisakymas laidoti nusižudžiusįjį nėra suderinamas su šiuolaikiniu Bažnyčios mokymu. Toks elgesys gali būti būdas atsiriboti nuo sudėtingos padėties ir skausmo. Kunigo užduotis yra ne tik melstis už mirusįjį, bet ir patarnauti liūdintiems artimiesiems, padėti jiems priimti savo skausmingą situaciją.
„Ir senojo, ir dabartinio katalikų Bažnyčios teisyno pagrindu ne tik galima, bet ir privaloma laidoti su bažnytinėmis apeigomis. Senosiose kapinėse likę atskiri savižudžiams ir nekrikštytiems kūdikiams skirti sklypeliai liks tik kaip skaudaus nesusipratimo liudytojai“63.
Vis dėlto šiandienėje Lietuvos realybėje šių skaudžių nesusipratimų atgarsiai dar gyvi. Nežiūrint oficialaus Bažnyčios mokymo, tikrovėje praktikos skiriasi, būna nesusipratimų ir įsiskaudinimų.
Dar pasitaiko, kad kunigai nesiremia šiuolaikiniu Bažnyčios mokymu, laikosi senoviškų nuostatų ir su nusižudžiusiojo šeima elgiasi nepagrįstai griežtai – viešai pasmerkia savižudį, atsisako laikyti už jį mišias ir laidoti su bažnytinėmis apeigomis.
Artimųjų pasakojimai atskleidžia, kad nuostata, jog Bažnyčia savižudybę besąlygiškai smerkia, apsunkina jų išgyvenamą gedulą, stiprina jų patiriamus kaltės, gėdos, atskirties ir stigmos jausmus.
Tyrime, kuriame dalyvavo nusižudžiusių asmenų artimieji, atsiskleidė, kad jie turi ir gerų, ir blogų patirčių, susidūrus su Bažnyčia ir dvasininkais. Vieni nurodo, kad gedėdami nusižudžiusių artimųjų jie kreipėsi į kunigus ir sulaukė tinkamos pagalbos – buvo išklausyti, paguosti, galėjo pasitarti dėl svarbių jiems dalykų ir pan.
Kiti yra susidūrę su kunigo griežta pozicija, atsisakymu laikyti mišias už savižudį, laidoti su bažnytinėmis apeigomis64. Apskritai, gedint nusižudžiusių artimųjų, daliai apklaustųjų svarbus yra Dievo tikėjimas. Jie nurodo, kad išgyvenant netektį jų tikėjimas sustiprėjo, atsirado poreikis daugiau arba dažniau melstis, dalyvauti pamaldose65.
Artimųjų pasakojimai taip pat atskleidžia, kad nuostata, jog Bažnyčia savižudybę besąlygiškai smerkia, apsunkina jų išgyvenamą gedulą, stiprina jų patiriamus kaltės, gėdos, atskirties ir stigmos jausmus. Įsitikinimai, kad į savižudybę derėtų reaguoti smerkimu, tarp tikinčiųjų gali būti gana paplitę, o gedintieji po artimojo savižudybės jaučiasi nusidėję ir „be kaltės kalti“66.
Kita vertus, nesusipratimai kyla ir dėl žmonių neadekvačių nuostatų ir lūkesčių. Būna kad ir nepriklausydami tikinčiųjų bendruomenei, jie vis tiek nori Bažnyčios patarnavimų ir bažnytinių apeigų. Bažnyčia pasidaro svarbi kritiniais gyvenimo momentais, bet ji traktuojama kaip aptarnaujanti institucija.
Nesusipratimų kyla, nes žmonės nesupranta religinio gyvenimo esmės, religinės bendruomenės principų, neretai vadovaujasi stereotipais bei gandais ir nusivilia, jei tikrovė neatitinka jų išankstinių lūkesčių.
Bet Lietuvoje labai svarbu, kad šiuolaikinis Bažnyčios požiūris į nusižudžiusiuosius ir jų artimuosius būtų realizuojamas ir praktikoje. Taip pat klausimas gilesnėms studijoms, kodėl religinė denominacija nebeatlieka apsaugos nuo savižudybių funkcijos.
Psichosocialinis stresas ir vyrų savižudybės
Istorinės traumos ir socialinės transformacijos daug labiau paveikė vyrus, jų savižudybių rodikliai daug jautriau „reaguoja“ į visuomeninius pokyčius. Moterų rodikliai kito daug mažiau.
Kitas dalykas – itin paveiktas kaimas. Savižudybių Lietuvos kaime nuo prieškario padaugėjo 9–10 kartų, tuo tarpu mieste savižudybių rodikliai pakito daug mažiau (1970–1980 m. savižudybių kaime padaugėjo 75proc., mieste – 20 proc.)67, 1990–2002 m. mieste savižudybių padaugėjo apie 50 proc., kaime – apie 72 proc.68.
Prieškariu Lietuvoje miestų savižudybių rodikliai buvo dvigubai didesni nei kaime. Sovietų okupacijos metais šis santykis virto priešingu ir toks išliko iki šiol – kaimo vietovėse savižudybių rodikliai yra 1,5–2 kartus aukštesni nei miestuose.
Galima sakyti, kad kaimas, ypač jo vyrai, itin nukentėjo nuo okupacinio režimo. Tradicinės sanklodos visuomenėje, kur vyras yra ūkio ir šeimos galva, už juos jaučiasi atsakingas, buvo pakirsti esminiai egzistencijos pagrindai. Atimama privati nuosavybė, žmonės varu verčiami eiti į kolchozus.
Jokių galimybių nei ekonominėms, nei kultūrinėms ar juo labiau politinėms iniciatyvoms nėra, valdžia viską reglamentuoja. Neformalių bendruomenių – parapijų, laisvų organizacijų – nėra, visos uždraustos ir sunaikintos.
Vaikų idėjinį auklėjimą perima valstybė, ji diktuoja, kokią istorijos ir gyvenimo vertybių sampratą vaikai gaus. Stipriausi vyrai – stambieji ūkininkai ir jų suaugę vaikai, mokytojai, kunigai ir kiti išsilavinę žmonės – pasitraukia, ištremiami arba išeina į miškus partizanauti ir dauguma žūsta. Likusieji – įbauginti ir pasyvūs. Atrodo, kad laisvai galima pasirinkti tik alkoholio vartojimą. Juolab kad ir valstybinė politika – skatinti alkoholio vartojimą.
Lietuva kovojo su girdymo politika jau Rusijos imperijoje. Carinė valdžia sistemingai stengėsi gausinti alkoholio prieinamumą ir suvartojimą.
Lietuva kovojo su girdymo politika jau Rusijos imperijoje. Carinė valdžia sistemingai stengėsi gausinti alkoholio prieinamumą ir suvartojimą.
Bet Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius organizavo stiprų pasipriešinimą, 1858 m. inicijuodamas platų blaivystės sąjūdį. Visose parapijose steigėsi blaivybės brolijos, pritraukdamos vis daugiau žmonių, ir per dvejus metus alkoholio suvartojimas sumažėjo net 8 kartus.
Bet carinė valdžia tam labai priešinosi, nes mažėjo akcizų surinkimas ir didėjo pilietinis sąmoningumas. Ji visaip trukdė šiam sąjūdžiui, o 1863 m. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė skleisti blaivybę kaip pavojingą Rusijos imperijai. Degtinės gamyba ir vartojimas vėl ėmė didėti. Bet vis tiek 1906 m. alkoholio suvartojimas Lietuvoje buvo du kartus mažesnis nei visoje Rusijoje69.
Pokario Lietuvoje alkoholis tampa svarbia streso įveikos priemone. Tuo laiku rašytuose dienoraščiuose randame dramatiškų liudijimų apie staigų beatodairišką girtavimo plitimą.
Štai 1949 m. įrašas Dainavos apygardos partizanų būrio vado dienoraštyje: „visuotinis skurdas! Jokių gražesnio gyvenimo prošvaisčių. Vienintelis pasilinksminimas – samagonas, o po to neretai ir muštynės. Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai. Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone tarytum atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai!“70
Tą patį liudija ir pogrindžio vienuolės Ksaverijos Veriankaitės dienoraštis. 1951 m.: „nežinau, kaip ir begydyti lietuvį nuo svaigalų. Jie paplitę ir kišami kiekviename žingsnyje. Jei taip ilgai bus, ko neužmuš kulka ir Sibiras, pribaigs svaigalai“. 1955 m.: „Ir ką belieka daryti? Anot jų pačių (jaunuolių, – D. G.), tik „maukti“. Kultūringiausia priemonė laisvalaikiui praleisti yra kinas, bet jis prigrūstas propagandos. Nei Bažnyčios, nei tautos nebėra. Knygų vėl nėra be nuodų. Iš viso jokio užsiėmimo, tik smuklė. O kas greičiau jei ne smuklė, sulaužys žmogų? Gal ir sąmoningai prie to vedama...“71
Taigi priverstinė kolektyvizacija ir beveik visiškas privačios nuosavybės sunaikinimas pakirto pačius kaimo žmogaus egzistencijos pagrindus – sutraukė tradicinius bendruomenės ir šeimos ryšius, skatino alkoholizmą, įstūmė žmones į desperaciją.
Be to, sovietmečiu kaimas dar kartą buvo psichologiškai nuskurdintas, kai kolūkiečiai stengdavosi išstumti savo vaikus į miestą, kur tikėjosi jiems geresnių perspektyvų. Išsamesni tyrimai turėtų atskleisti, kaip ši sutrikdyta tradicija ir vyro vaidmens sumenkinimas paveikia kitas kartas. Kai kurie mūsų tyrimo duomenys akivaizdžiai rodo ryšio su tėvu svarbą suaugusių vyrų suicidiškumui72.
Demografiniai tyrimai rodo, kad ir po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyrauja „sovietinis“ mirtingumo modelis.
Demografiniai tyrimai rodo, kad ir po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyrauja „sovietinis“ mirtingumo modelis. Jam būdingas labai aukštas priešlaikinio mirtingumo lygis ir miesto bei kaimo gyventojų mirtingumo skirtumų didėjimas.
Vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės skirtumai mieste ir kaime aukščiausią lygį pasiekė 1999 m. (5,8 – vyrų ir 3,3 – moterų). Savižudybės ir dabar turi itin didelės įtakos miesto ir kaimo laukiamos gyventojų trukmės skirtumams, ypač tarp vyrų. 1988–1999 m. savižudybių indėlis į miesto ir kaimo vyrų gyvenimo trukmės skirtumus išaugo apie 1,8 karto (nuo 16 iki 28 proc.)73. Demografai nurodo, kad būtent išorinių mirties priežasčių rodikliai labiausiai trukdo Lietuvai vaduotis iš „sovietinio“ mirtingumo modelio74.
Psichikos sveikatos politika
Gausūs moksliniai tyrimai ir daugelio šalių praktika rodo, kad savižudybių paplitimą galima sumažinti tikslingomis valstybės prevencinėmis priemonėmis. Tačiau Lietuvos sveikatos politikoje to dar neįvyko.
Nors Lietuvos savižudybių rodikliai jau du dešimtmečius yra aukščiausi pasaulyje, iki šiol nesiimama jokių valstybinių prevencijos priemonių. Viena iš labai svarbių priežasčių – ydingas politikų požiūris į šią problemą.
Lietuvos, Norvegijos, Švedijos, Austrijos ir Vengrijos regionų politikų nuostatų savižudybių atžvilgiu tyrimas parodė, kad Lietuvos politikai dažniau laiko savižudybę priimtinu problemų sprendimo būdu, be to, jie dažniau mano, kad savižudybių sumažės gerėjant ekonominei situacijai ir mažiau tiki specifinės pagalbos suicidinės rizikos asmenims svarba75.
Tai iš dalies nulemia ir kitą problemą – ydingą psichikos sveikatos politiką. Lietuvoje kol kas nepavyksta įdiegti modernaus biopsichosocialinio modelio sprendžiant visuomenės sveikatos problemas.
Nepriklausomybės pradžioje buvo žengti kai kurie svarbūs žingsniai reformuojant psichikos sveikatos sistemą, specialistams pavyko sukurti valstybinę Savižudybių prevencijos strategiją (ir net pasiekti politinį patvirtinimą), vėliau – valstybinę Psichikos sveikatos strategiją, bet nė viena jų nebuvo įgyvendinta. Vis tiek įsigalėjo biomedicininis modelis, kai didžiausia dalis psichikos sveikatos resursų skiriama vaistams kompensuoti ir dideliems psichiatrijos stacionarams išlaikyti.
Skirtingai nuo Estijos, kur gana jaunas ir provakarietiškas politinis elitas vykdė rimtas sveikatos apsaugos reformas, Lietuvoje pertvarka vyko vangiau, šališkai, tenkinant atskirų grupių interesus76. Šiandienės psichikos sveikatos sistemos analizė rodo perdėtą medikalizaciją, skaidrumo stoką ir prastą vadybą77.
Taigi savižudybių problemą, viena vertus, ir toliau lydi slaptumas, stigma ir herojiška nuostata, kad savo sunkumus reikia išsispręsti pačiam, kita vertus – psichiatrizacija ir stoka adekvačios bei modernios psichikos sveikatos ir visuomenės sveikatos politikos.
DANUTĖ GAILIENĖ (g. 1951) – psichologė, profesorė, VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja. Tyrimų sritys – klinikinė psichologija, suicidologija, sunkių traumų psichologija; svarbiausios knygos: Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje (1998), Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu (2008). Skelbiamas tekstas paimtas iš spaudai rengiamos autorės sudarytos kolektyvinės monografijos Gyvenimas po lūžio: Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai (Vilnius: Eugrimas, 2015). Visas tyrimo projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal Visuotinėsdotacijos priemonę (Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-02-023).
1 Йmile Durkheim, Savižudybė: Sociologinis etiudas, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Skersytė, Vilnius: Pradai, 2002 (orig. 1897).
2 Karl Menninger, Man Against Himself, New York: Harcourt, Brace & World, 1938; Edwin S. Schneidman, Definition of Suicide, New York: Wiley, 1985; Erwin Ringel, Selbstmord, Appel an die anderen, Chr. Kaiser Verlag, 1989.
3 James R. Rogers, David Lester, Understanding Suicide: Why We Don’t and How We Might, Cambrige, MA: Hogrefe Publishing, 2010; Erminia Colucci, „Culture, Cultural Meaning(s), and Suicide“, in: Erminia Colluci, David Lester (eds.), Suicide and Culture: Understanding the Context, MA: Hogrefe Publishing, 2013, p. 25–46.
4 Heidi Hjelmeland, Birthe Knizek, „Why We Need Qualitative Research in Suicidology?“, in: Suicide and Life-Threatening Behavior, 2010, t. 40, p. 74–80; Heidi Hjelmeland, „Cultural Context is Crutial in Suicide Research and Prevention“, in: Crisis, 2011, t. 32, p. 61–64.
5 Heidi Hjelmeland, op. cit.
6 David Lester, „The Stability of National Suicide Rates in Europe“, in: Sociology & Social Research, 1987, t. 71, p. 208.
7 David Lester, „Culture and Suicide“, in: Erminia Colluci, David Lester (eds.), Suicide and Culture, p. 59–89.
8 Ilkka H. Mдkinen, Jan Beskow, Arne Jansson, Birgitta Odйn, „Historical Perspectives on Suicide and Suicide Prevention in Sweden“, in: Archives of Suicide Research, 2002, t. 6, p. 269–284.
9 Adrian Spoerri, Marcel Zwahlen, Matthias Bopp, Felix Gutzwiller, Matthias Egger, „Religion and Assisted and Non-assisted Suicide in Switzerland: National Cohort Study“, in: International Journal of Epidemiology, 2010, t. 39 (6), p. 1486–1494.
10 Danutė Gailienė, Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje, Vilnius: Tyto alba, 1998.
11 Jin-Won Kwon, Heeran Chun, Sung-il Cho, „A Closer Look at the Increase in Suicide Rates in South Korea from 1986–2005“, in: BMC Public Health, 2009, t. 9, doi:10.1186/1471-2458-9-72.
12 B. C. Ben Park, „Cultural Ambivalence and Suicide Rates in South Korea“, in: Erminia Colluci, David Lester (eds.), Suicide and Culture, p. 237–262.
13 Peeter Vдrnik, „Suicide in the World“, in: International Journal of Environmental Reearch and Public Health, 2012, t. 9, p. 760–771, doi:10.3390/ijerph9030760.
14 Airi Vдrnik, Suicide in the Baltic Countries and in the Former Republics of the USSR, Stockholm: Gotab, 1997; Danutė Gailienė, „Suicide in Lithuania During the Years of 1993 to 2002“, in: Archives of Suicide Research, 2004, t. 8, p. 389–395.
15 Ilkka H. Mдkinen, „Suicide Mortality of Eastern European Regions Before and After the Communst Period“, in: Social Science & Medicine, 2006, t. 63, p. 307–319.
16 Tanya Jukkala, „Suicide in Russia: A Macro-sociological Study“, in: Acta Universitatis Upsaliensis, (ser. Digital Comprehensive Summaries of Uppsala Dissertations from the Faculty of Social Sciences, 87), Uppsala, 2013.
17 Herbert Hendin, Suicide and Scandinavia, New York: Grune & Stratton, 1964.
18 Nils Retterstшl, Suicide: A European perspective, Cambrige University Press, 1993.
19 Rory O’Connor, Noel Sheehy, Daryl O’Connor, „A Thematic Analysis of Suicide Notes“, in: Crisis, 1999, t. 20, p. 106–114; Azy Barak, Ofra Miran, „Writing Characteristics of Suicidal People on the Internet: A Psychological Investigation of Emerging Social Environments“, in: Suicide and Life-Threatening Behavior, 2005, t. 35 (5), p. 498–524.
20 Antoon A. Leenaars, Danutė Gailienė, Susanne Wenckstern, Lindsey Leenaars, Jelena Trofimova, Ieva Petravičiūtė, B. C. Ben Park, „Extreme Traumatisation and Suicide Notes from Lithuania: A Thematic Analysis“, in: Suicidology Online, 2014, t. 5 (1), p. 33–46.
21 Ibid.
22 Domantas Jasilionis, Lietuvos gyventojų mirtingumo miesto-kaimo skirtumų sociodemografiniai veiksniai: Daktaro disertacija, Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2003.
23 A. Kelnik, „Samoubijstva v Estonii“, in: Papers by Tartu University, Tartu, 1989, Nr. 859, p. 64–85; Danutė Gailienė, Jie neturėjo mirti.
24 Danutė Gailienė, Indrė Ružytė, „Ancient Attitudes towards Suicide in Lithuania“, in: Nordic Journal of Psychiatry, 1997, t. 51, p. 29–35; Danutė Gailienė, Jie neturėjo mirti.
25 P. Pabindris, Savižudybės psichofiziniu požiūriu, [rankraštis], [1939], p. 36
26 Saulė Pauplytė, Suicidinio elgesio motyvacija lietuvių literatūroje: Kursinis darbas, Vilnius: Atviros visuomenės kolegija, 2001.
27 Domantas Jasilionis, op. cit.
28 Airi Vдrnik, Suicide in the Baltic Countries and in the Former Republics of the USSR.
29 Danuta Wasserman, Airi Vдrnik, „Perestrojka in the former USSR: history‘s most effective suicide preventive programme for men“, in: Danuta Wasserman (ed.), Suicide – an unnecessary death, London: Martin Dunitz, 2001, p. 253–258.
30 Elmārs Rancans, Ellinor Salander-Renberg, Lars Jacobsson, „Major Demographic, Social and Economic Factors Associated to Suicide Rates in Latvia 1980–98“, in: Acta Psychiatrica Scandinavica, 2001, t. 103, p. 279.
31 Tamбs Zonda, Suicide in Hungary (1970–2000), Budapest: Fundation against Self-harm, 2003; Peeter Vдrnik, „Suicide in the World“.
32 Peeter Vдrnik, op. cit.
33 Danutė Gailienė, „Suicide in Lithuania during the Years of 1990 to 2002“.
34 Antoon A. Leenaars, Danutė Gailienė, Susan Wenckstern, Lindsey Leenaars, JelenaTrofimova, Ieva Petravičiūtė, B.C. Ben Park, Extreme Traumatisation and Suicide Notes from Lithuania: A Thematic Analysis, in: Suicidology Online, 2014, Nr. 5, p. 33–46.
35 Lietuvos statistikos departamentas, 2014.
36 A. G. Ambrumova, L. I. Postovalova, „The Motives for Suicide“, in: Russian Social Science Review, 1989, t. 30 (2), p. 77–89.
37 Domantas Jasilionis, op. cit.
38 Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė: Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2014.
39 Йmile Durkheim, op. cit., p. 220.
40 Ibid., p. 207.
41 David Lester, „Opression and Suicide“, in: Suicidology Online, 2014, t. 5, p. 59–73.
42 B. C. Ben Park, „Sociopolitical Contexts of Selfimmolation in Vietnam and South Korea“, in: Archives of Suicide Research, 2004, t. 8, p. 81–97.
43 Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Bonifacas Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944–1953, Kaunas: Lietuvos politinių tremtinių ir kalinių sąjunga, 1996; Juozas Daumantas [Juozas Lukša], Partizanai, Kaunas: Lietuvos politinių tremtinių ir kalinių sąjunga, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 52005; Bernardas Gailius, Partizanai tada ir šiandien, Vilnius: Versus aureus, 2006.
44 Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. 1948 m. birželio 23 d. – 1949 m. birželio 6 d., parengė Algis Kašėta, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2002; Juozas Daumantas, op. cit.
45 Nijolė Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai, Vilnius: Aidai, 1997, p. 47.
46 Ibid., p. 72.
47 Ibid., p. 73.
48 Danutė Gailienė, Evaldas Kazlauskas, „Po penkiasdešimties metų: sovietinių represijų Lietuvoje psichologiniai padariniai ir įveikos būdai“, in: Danutė Gailienė (sud.), Sunkių traumų psichologija: Politinių represijų padariniai, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2004, p. 78–126.
49 Antanas Saulaitis, „Katalikų Bažnyčios požiūris į savižudybes ir savižudybių prevenciją“, in: Danutė Gailienė (sud.), Savižudybių prevencijos idėjos, Vilnius: Tyto alba, 2001, p. 36–57.
50 Justinas Lelešius-Grafas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Dienoraščiai, Kaunas: Lietuvos politinių tremtinių ir kalinių sąjunga, 1994, p. 103.
51 Pvz., Jonas Eimontas, Danutė Gailienė, „Apie savižudybes rašančių žurnalistų požiūris į specialistų rekomendacijas ir jų laikytis palankūs ir nepalankūs veiksniai“, in: Psichologija: Mokslo darbai, 2014, t. 49, p. 34–43.
52 Algis Norvilas, „Lietuva, represijos ir jų psichologinė samprata“, in: Draugas, 2009-03-07.
53 Judith Lewis Herman, Trauma ir išgijimas: Prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, iš anglų kalbos vertė Milda Dyke, Vilnius: Vaga, 2006.
54 Ronald W. Maris, Alan L. Berman, Morton M. Silverman, Comprehensive Textbook on Suicidology, New York, London: The Guilford Press, 2000.
55 John T. Maltsberger, Airi Vдrnik, Ronald Maris, „Case Consultation. Laur’s Final Display: Suicide by Fire“, in: Suicide and Life-Threatening Behavior, 2003, t. 33 (4), p. 448–451.
56 Ronald W. Maris, Alan L. Berman, Morton M. Silverman, op. cit.
57 Danutė Gailienė, Jie neturėjo mirti.
58 Lietuvos statistikos departamentas, 2013.
59 Arūnas Streikus, Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944–1990), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2002, p. 8.
60 Ibid.
61 Ibid., p. 320.
62 Antanas Saulaitis, op. cit., p. 39.
63 Ibid., p. 41.
64 Odeta Geležėlytė, Nusižudžiusiųjų artimieji: Veiksniai, turintys įtakos pagalbos (ne)siekimui: Magistro darbas, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2014.
65 Vaiva Klimaitė, Dėl savižudybės artimojo netekusių asmenų gedulo patyrimas: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2015.
66 Odeta Geležėlytė, op. cit.
67 Danutė Gailienė, Jie neturėjo mirti.
68 Danutė Gailienė, „Užburtame rate: savižudybių paplitimas Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo“, in: Psichologija: Mokslo darbai, 2005, Nr. 31, p. 5–17.
69 Valstybinio psichikos sveikatos centro informacija.
70 Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis, p. 112.
71 Ksavera Veriankaitė, Viskas praėjo: Religinis memuarinis dienoraštis, Kaunas: Naujasis amžius, 2009, p. 134.
72 Dovilė Grigienė, Paulius Skruibis, Said Dadašev, Vaiva Klimaitė, Odeta Geležėlytė, Rasa Bieliauskaitė, „Vyrų suicidiškumo prielaidos“, in: Danutė Gailienė (sud.), Gyvenimas po lūžio: Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai, Vilnius: Eugrimas, 2015, p. 232–248.
73 Domantas Jasilionis, op. cit.
74 Vlada Stankūnienė, Domantas Jasilionis, „Lietuvos gyventojų mirtingumo lygio ir mirties priežasčių struktūros prieštaringi pokyčiai“, in: Filosofija. Sociologija, 2011, Nr. 22 (4), p. 334–347.
75 Birthe L. Knizek, Heidi Hjelmeland, Paulius Skruibis, Reynold Fartacek, Sandor Fekete, Danute Gailiene, Peter Osvath, Ellinor Salander Renberg, Rudi Rohrer, „County Council Politicians’ Attitudes Toward Suicide and Suicide Prevention: A Qualitative Cross-Cultural Study“, in: Crisis, 2008, Nr. 29 (3), p. 123–130; Paulius Skruibis, Danutė Gailienė, Heidi Hjelmeland, Reynold Fartacek, Sandor Fekete, Birthe L. Knizek, Peter Osvath, Ellinor Salander Renberg, Rudi Rohrer, „Attitudes towards suicide among regional politicians in Lithuania, Austria, Hungary, Norway and Sweden“, in: Suicidology Online, 2010, Nr. 1, p. 79–87.
76 Liutauras Gudžinskas, Pokomunistinių valstybių ir jų gerovės režimų transformacija: Baltijos šalių lyginamoji analizė: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2012.
77 Dainius Pūras, Eglė Šumskienė, Marija Veniūtė, Gintaras Šumskas, Dovilė Juodkaitė, Liubovė Murauskienė, Jurga Mataitytė-Diržienė, Dovilė Šliužaitė, Iššūkiai įgyvendinant Lietuvos psichikos sveikatos politiką, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.
Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2.
