Žinių apie pagalbą gali prireikti bet kuriam iš mūsų – artimieji, draugai ar
kolegos dažnai turi daugiausiai galimybių pastebėti, jog žmogus gali turėti tokių minčių. 15min trumpai pristato, ką gali padaryti kiekvienas, kad savižudybės būtų išvengta. „Nereikia būti psichologu ar specialistu, kad galėtume apsaugoti žmogų nuo savižudybės. Užtenka kelių paprastų dalykų: mokėti atpažinti, kad apie savižudybę svarstantis žmogus kviečia jam padėti, pasikalbėti ir padėti rasti tolimesnę pagalbą,“ – sakė sertifikuota safeTALK mokymų lektorė, geštalto terapijos praktikė Giedrė Putelytė.
„Dažniausiai žmogus nori ne numirti, bet nutraukti savo kančias. Tačiau kadangi nebežino kitų būdų, kaip nustoti kentėti, kaip išspręsti daugybę susikaupusių problemų, jis renkasi nutraukti sąmonę, savo gyvenimą. Labai dažnai žmogus abejoja dėl savižudybės,“– sakė safeTALK mokymus vedanti psichologė Vaida Liaudanskienė. Ji pridūrė, jog labai nedaug savižudybių būna spontaniškos, įvykdomos iškart vos į galvą šovus tokiai minčiai, tad dažniausiai būna laiko žmogų apsaugoti, tik svarbu tai pastebėti.
Pastebėjus prislėgtą žmogų svarbiausia paklausti tiesiai šviesiai: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“ Mokymus vedančių psichologų teigimu, šis klausimas yra esminis. Tačiau viena – užduoti tokį klausimą, o kita –pastebėti tą, kuriam derėtų jį užduoti. Kokie požymiai išduoda, jog žmogaus galvoje sukasi pačios juodžiausios mintys? Šiame straipsnyje atskleisime kelis iš jų.
„Aš jau radau sprendimą“, „Man reikia grįžti namo, kol niekas kitas negrįžo“, „Man reikia kai ką padaryti“, „Aš tiesiog nebegaliu daugiau viso to pakelti“, – tokie žodžiai skamba mokymuose rodomuose vaizdo įrašuose.
„Minčių nesustabdysime, bet nuo veiksmų galime apsaugoti“
Savižudybės prevencijos mokymus neakivaizdžiai veda ir Rytis Juozapavičius – dalyviai ekrane mato šio lektoriaus kalbos vaizdo įrašą. Žinomas žurnalistas, tinklaraštininkas ir diskusijų moderatorius prisipažįsta, jog ir jam yra tekę iškęsti labai sunkią situaciją netekus artimojo, tuomet jam taip pat kilo savižudiškų minčių.
„Minčių apie savižudybę gali kilti praktiškai kiekvienam.. Nuo to vargu ar galime visiškai apsaugoti, kaip negalime ir apsaugoti žmogaus nuo gyvenime pasitaikančių sunkumų. Tačiau galime žmogų apsaugoti nuo savižudiškų veiksmų ir padėdami jam išgyventi susikaupusius skaudžius jausmus, išspręsti problemas, galime jį gražinti į gyvenimą“, –kalbėjo R. Juozapavičius.
Dažniausiai žmonės kviečia jiems padėti netiesiogiai
Daugelis žmonių siunčia netiesioginius signalus aplinkiniams: jie galvoja apie savižudybę, tačiau giliai širdyje norėtų, kad kas nors jiems padėtų likti gyviems.
„Neretai žmogus nenori numirti. Jis nori nutraukti savo kančias. Tačiau kadangi nebežino kitų būdų, kaip nustoti kentėti, kaip išspręsti daugybę susikaupusių problemų, jis renkasi nutraukti sąmonę, savo gyvenimą. Labai dažnai žmogus abejoja dėl savižudybės,“– sakė mokymus vedanti psichologė Vaida Liaudanskienė. Ji pridūrė, jog labai nedaug savižudybių būna spontaniškos, įvykdomos iškart vos į galvą šovus tokiai minčiai.
Jei žmogus atsiriboja nuo draugų, šeimos, ilgą laiką atrodo prislėgtas arba – priešingai – po gana ilgo liūdesio periodo netikėtai pralinksmėja, rašo atsisveikinimo laiškus – tai jau akivaizdūs požymiai, jog jis ketina nusižudyti. Tačiau yra ir kitų „kabliukų“, į kuriuos iš pradžių galime neatkreipti dėmesio.
„Žmogus gali tiesiog nustoti paisyti savo saugumo: kirsti gatvę net neapsidairęs, išeiti naktį ir vaikščioti neapšviestomis gatvėmis, neatsargiai vairuoti. Kartu žmogus tampa gana apatiškas: jam pasidaro nebeįdomus darbas, šeima, neįdomūs ir jo pomėgiai, kuriems anksčiau tiek širdies atiduodavo. Į siekius užbaigti susitvarkyti įvairius reikalus, grąžinti skolas ir pan., reikėtų reaguoti nedelsiant, nes tai rodo, jog žmogus jau ne tik galvoja, bet ir gali būti pasiruošęs veiksmui", – pavyzdžius vardina „SafeTalk“ lektorė Giedrė Putelytė.
Taip pat reikėtų būti budriems, jei žmogus patiria nuotaikų kaitą, pradėjo gausiai vartoti alkoholį, o galbūt ir narkotines medžiagas, nugrimzdo į depresyvią būseną.
Kokiomis frazėmis ketinantys nusižudyti netiesiogiai prašo pagalbos?
-
Manęs niekas nemyli, nenori, aš niekam nerūpiu..
-
Aš jums našta.
-
Nebegaliu taip gyventi.
-
Ką tu darytum, jei manęs nebūtų?
-
Reikėtų tiesiog viską užbaigti.
Asmuo gali dažnai kalbėti tiesiog apie mirtį, būdus, kaip užbaigti gyvenimą. Nusižudyti ketinantis žmogus jaučia didžiulę neviltį, vienatvę, apatiją, gėdą.
„Kartais žmogus laba stipriai pyksta ant kažko, bet negali nieko pakeisti, todėl agresiją nukreipia į save“, – sakė G.Putelytė.
Klauskite ir klausykitės
Pastebėjus prislėgtą žmogų svarbiausia paklausti tiesiai šviesiai: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“ Mokymus vedančių psichologų teigimu, šis klausimas yra esminis.
„Mūsų visuomenėje vengiama kalbėti apie savižudybę. Tačiau žmogaus paklausti reikia tiesiai ir aiškiai: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“ Galima išvardyti požymius, dėl kurių jums kilo toks įtarimas. Taip kartu parodysite žmogui, kad jūs matote jį, jis jums rūpi“, – sakė psichologė Vaida Liaudanskienė.
Jei žmogus atsako neaiškiai – klauskite dar kartą. O jei atsako „Taip“? Kas tada? Natūralu, kad išgirdus tokį atsakymą gali kilti baimė, pasimetimo, bejėgiškumo jausmai, ypač – nežinant ką daryti toliau. Tačiau pagalba nėra tokia sudėtinga, kaip gali atrodyti.
Vaizdo įraše Rytis Juozapavičius sako, jog apie savižudybę svarstantys žmonės dažniausiai nori pasikalbėti.
„Neprivalote jo įtikinti nesižudyti, išspręsti visų jo problemų. Jūsų užduotis nėra žmogaus išgelbėti – tiesiog padėti toje situacijoje. Apie savižudybę svarstantys žmonės nori pasikalbėti apie savo nenorą gyventi. Jūsų reakcija turėtų būti: „Pasikalbėkime, aš klausau,“ – sakė R. Juozapavičius.
Sugniuždyti žmonės tikisi kažkieno pagalbos, todėl visuomet į užuominas apie savižudybę reikia reaguoti rimtai, nesumenkinti to frazėmis: „Eik jau, ką tu čia... arba Viskas bus gerai“. Išklausius žmogų rekomenduojama ištarti: „Tai svarbu“ arba „Aš suprantu, kad Tau dabar sunku. Eikime kartu paieškoti pagalbos“.
Pagrindinis principas: perduoti žmogų „iš rankų į rankas“
Pagalbą tokiais atvejais Vilniuje gali suteikti Krizių įveikimo centras, Vilniaus miesto psichologinė-pedagoginė tarnyba (vaikams), Vilniaus arkivyskupijos Caritas, asociacija „Artimiems“ (kai nusižudo artimasis). Taip pat visoje šalyje veikia Jaunimo, Vaikų, Vilties ir Pagalbos moterims telefono linijos, galima kreiptis į prie poliklinikų įsteigtus Psichikos sveikatos centrus ar į tuos psichikos sveikatos specialistus, kurie yra pasirengę teikti pagalbą tokiais atvejais
„Nedelskite, jei galite - palydėkite žmogų iki specialisto tą pačią dieną. Jei jaučiate, kad jau nebegalite žmogaus palikti vieno, o lydėti neturite galimybės, iškvieskite artimuosius ar medikus ir jiems jį perduokite. Tolimesniam pagalbos teikėjui trumpai papasakokite apie situaciją“, – ragino G. Putelytė.
„Pagrindinis principas iškilus savižudybės rizikai yra dalintis atsakomybe. Jūs pastebėjot, išklausėt – tuomet perdavėt kažkam, kas gali suteikti pagalbą. Vienas žmogus, ypač jei jis ne specialistas, vargu ar pajėgs apsaugoti apie savižudybę galvojantį žmogų. Pagalbos reikia daugiau, tad padėkite žmogui ją surasti“, – pabrėžė ir V.Liaudanskienė.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro organizuojami mokymai, pavadinti „SafeTALK“ („Saugus pokalbis“) ir „ASIST“. Pirmąjį kursą išklausę dalyviai išmoksta atpažinti savižudybės riziką ir perduoti apie savižudybę galvojantį asmenį į labiau patyrusio specialisto rankas. ASIST mokymus išklausę dalyviai jau gali patys suteikti pirminę psichologinę pagalbą savižudiškų ketinimų turinčiam žmogui. Tai tarptautinio lygio standartizuoti savižudybių prevencijos mokymai, vedami 30-yje pasaulio šalių.
„Jums tereikia vaikščioti atvirom akim, atvirom ausim ir atvirom širdim. Būkite budrūs ir pastebėję, užduokite tiesų klausimą ir išklausykite. O tuomet – nukreipkite į tą, kas gali suteikti tolimesnę pagalbą. Tokie paprasti prevencijos žingsniai“, – apibendrino G.Putelytė.
safeTALK mokymų lektorės taip pat pataria nesivadovauti stereotipais: štai tas žmogus, tikrai stiprus, jau jis tai negali nusižudyti. Savižudiškos mintys gali apimti įvairaus amžiaus, įvairių socialinių sluoksnių žmones.
Šiuo metu mokymuose dalyvauja bendrosios praktikos gydytojai, pareigūnai, ugniagesiai, pedagogai, psichologai, vaiko gerovės komisijos nariai, socialiniai darbuotojai, greitosios medicinos pagalbos gydytojai, bendrojo pagalbos linijų operatoriai, psichiatrai, psichoterapeutai, psichologai, kunigai. Tikimasi, kad šie mokymai vėliau taps prieinami kiekvienam norinčiam.
Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
