Dirbdamas Gotlando saloje Švedijoje. W.Rutzas čia pritaikė inovatyvius savižudybių prevencijos metodus, kurių dėka savižudybių skaičius saloje reikšmingai sumažėjo. Vėliau jo metodiką pritaikė kiti Švedijos regionai ir Europos šalys, o pats W.Rutzas tapo Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertu.
Interviu portalui 15min Wolfgangas Rutzas pasakojo apie tai, kas padėjo reikšmingai sumažinti savižudybių skaičių Gotlando saloje Švedijoje ir ko turėtų imtis Lietuva, kovodama su šia problema.
– Kaip galite trumpai pristatyti save 15min skaitytojams?
– Esu psichiatras, kilęs iš Vokietijos, bet nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio gyvenu Švedijoje. Apie dvidešimt metų, iki 1998 m., vadovavau psichikos sveikatos centrui Gotlando saloje. Dirbdamas šioje saloje, taikiau naują požiūrį į psichiatriją, kurį perėmė ir kitos Švedijos sritys. Jis paremtas socialinių paslaugų plėtra ir deinstitucionalizacija.
XX a. paskutiniame dešimtmetyje tapau vienu iš psichiatrų asociacijos Švedijoje vadovų ir pradėjau domėtis psichiatrijos situacija Baltijos šalyse. Siekiau diegti modernų požiūrį į psichiatriją, pasiremdamas savo patirtimi Gotlande, parengiau keletą mokslinių darbų apie savižudybių prevenciją, paremtą visuomenės švietimu.
Po to tapau Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos regiono patarėju psichikos sveikatai. Siekiau, kad modernus požiūris į psichiatriją plistų visoje Europoje. Stengiausi atskleisti ryšius, kaip psichikos sveikatos problemų paplitimas yra susijusios su pokyčiais visuomenėje.
Dar vėliau vadovavau Socialinės psichiatrijos departamentui Upsalos universitete Švedijoje. Dabar jau nebeinu vadovaujančių pareigų, bet esu universiteto profesorius ir toliau dirbu su klausimais, susijusiais su savižudybių prevencija, depresija ir visuomenės psichikos sveikata.
– Kol dirbote Gotlande, šioje saloje pavyko reikšmingai sumažinti savižudybių skaičių. Kokius prie savižudybių privedančius veiksnius identifikavote ir kaip pavyko su jais kovoti?
– Tik atvykęs į Gotlandą, čia radau, jei taip galima pasakyti, pereinamajame laikotarpyje gyvenančią visuomenę. Tradiciškai žemdirbyste, žvejyba, miškininkyste besirėmusi visuomenė keitėsi į kažką naujo. Tradiciniai amatai nyko, žemės ūkio bendrovės užsidarinėjo ir taip toliau. Visuomenė patyrė tam tikrą krizę, ir tai prisidėjo prie didžiulių savižudybių skaičių Gotlande. Savižudybių Gotlande tada buvo daugiau negu bet kur Švedijoje.
Bendrosios praktikos gydytojai iš visos salos ėjo pas mane ir sakė: mes pasimetę, nežinome, ką daryti. Kas nors nusižudo kas savaitę, ir tai nesiliauja.
Visai tai lėmė, kad pradėjome masiškai šviesti bendrosios praktikos gydytojus apie tai, kas yra depresija, kaip ji susijusi su savižudybėmis, kaip ją atpažinti ir gydyti. Tai padėjo pasiekti didelį savižudybių skaičiaus sumažėjimą Gotlando saloje. Jis tapo mažesnis negu bet kur Švedijoje.
Tačiau pradėję atidžiau analizuoti situaciją pastebėjome, kad jos pagerėjimą iš esmės lėmė labai stipriai sumažėjęs moterų savižudybių skaičius. Vyrų savižudybių skaičius, net ir išmokius bendrosios praktikos gydytojus, kaip atpažinti depresiją, beveik nesikeitė. Pradėjome ieškoti to priežasčių, analizuoti kiekvieną savižudybę.
Supratome, kad dažniausiai žudosi vyrai, kurie iki savižudybės apskritai neturėjo jokio kontakto nei su psichiatrais, nei su bendrosios praktikos gydytojais, nei su sveikatos apsaugos sistema apskritai.
Dažniausiai žudosi vyrai, kurie iki savižudybės apskritai neturėjo jokio kontakto nei su psichiatrais, nei su bendrosios praktikos gydytojais, nei su sveikatos apsaugos sistema apskritai.
Apie juos ir jų patiriamas problemas žinojo policija, socialiniai darbuotojai, ypač kovojantys su priklausomybėmis, bet ne medikai.
Pradėjome svarstyti, kaip pasiekti šiuos žmones. Ėjome į šeimas, daug bendravome su nusižudžiusių vyrų šeimos nariais, kitais su jais bendravusiais žmonėmis. Tai mums padėjo sukurti savotišką vyrų depresijos ir vyrų polinkio į savižudybes paveikslą. Ir jis yra visiškai kitoks negu moterų. Supratome, kad norint pasiekti tokius vyrus ir jiems padėti reikia naujo požiūrio.
– Kaip suprantu, tuomet jūs pradėjote kalbėtis su asmenimis, kurie tiesiogiai bendrauja su tais vyrais – policija, socialiniais darbuotojais ir taip toliau?
– Taip, bet ne tik su jais. Iš esmės mes dirbome jau nebe tik su medikų bendruomene, bet su visa visuomene, kad ji išmoktų atpažinti ne visuomet tipiškus simptomus, kuriais pas vyrus pasireiškia depresija ir polinkis į savižudybę.
Mes pradėjome skleisti informaciją, laikraščiuose spausdinti straipsnius apie tai, kaip elgiasi depresija sergantys vyrai, galimai linkę į savižudybę. Ir staiga pas mus pradėjo būriais eiti moterys, kurios sakė, kad jų artimi vyrai elgiasi būtent taip.
Nes vyrai, linkę į savižudybę, dažnai elgiasi visiškai kitaip negu depresija sergančios, apie savižudybę svarstančios moterys. Moterys daug dažniau parodo, kad joms reikia pagalbos, dažnai jos iš pradžių simuliuoja bandymą nusižudyti, kad atkreiptų į save dėmesį. Jos dažnai nori išsikalbėti, stengiasi išsikalbėti.
Vyrai su depresija dažnai tampa agresyvūs, nebesivaldo, netgi griebiasi smurto. Bet, nors artimiesiems jie atrodo viskuo nusivylę ir besielgiantys kitaip nei visada, jie patys neigia, kad turi kokių nors problemų, ir pagalbos neieško. Tokiame elgesyje svarbu atpažinti depresijos tendencijas.
Paskatinti pačius vyrus kreiptis pagalbos – lengviau pasakyti, negu padaryti. Vyrai, kaip jau minėjau, linkę neigti savo problemas, nenori eiti pas gydytojus. Todėl mes pirmiausia stengėmės užmegzti kontaktą su tais vyrais, skatinti juos kalbėti.
Dažnai tai reiškė, kad mes patys turėjome eiti pas juos. Eiti į jų darbo vietas, vietas, kur jie leidžia laiką, pasiekti žmones, su kuriais jie bendrauja.
Pastebėjome, kad dažnai vyrus ieškoti pagalbos galiausiai motyvuodavo grėsmės, kurias jie suprasdavo esant, jei padėtis nesikeis: skyrybų, šeimos iširimo, darbo vietos praradimo grėsmė.
Tai buvo labai svarbu. Kai vyrai suprasdavo, kad jie gali prarasti viską savo gyvenime, kartais ryždavosi patys ieškoti pagalbos.
Kai vyrai suprasdavo, kad jie gali prarasti viską savo gyvenime, kartais ryždavosi patys ieškoti pagalbos.
O kai kreipdavosi, mes skirdavome didelį dėmesį tam, kad toks žmogus patektų pas tinkamą specialistą, kuris gali su juo rasti kontaktą ir įtikinti, kad jam reikia terapijos.
Daug kas nenorėjo matyti, kad už smurto, agresijos slypi tiesiog bejėgiškumas. Bet būtent taip buvo – agresyviems vyrams tiesiog patiems reikėjo pagalbos. Dažnai tai leisdavo pasiekti gerų rezultatų.
– Ar manote, kad šį modelį galima perkelti ir į kitas šalis?
– Aš manau, kad jį visur reikia pritaikyti prie vietos sąlygų. Tarkime, Lietuvos pajūryje gyvenantys žvejai greičiausiai susiduria su kitokiomis problemomis, prisidedančiomis prie jų psichikos sveikatos blogėjimo, negu Šveicarijos Alpėse gyvenantys gyvulių augintojai. Reikia prisitaikyti prie kultūrinės aplinkos.
– Bet ar sutiktumėte, kad Lietuvos situacija yra panaši į situaciją Gotlando saloje prieš keliasdešimt metų? O gal yra reikšmingų skirtumų?
– Yra ir skirtumų, ir panašumų. Pagrindinis panašumas, manau, yra toks, kad jūsų visuomenėje irgi keičiasi lyčių vaidmenys.
Būti vyru Lietuvoje šiandien reiškia ne tą patį kaip prieš dvidešimt metų. Vyrai nebeatlieka tradicinio šeimos išlaikytojo vaidmens, moterys užima kitokias pozicijas visuomenėje negu prieš dvidešimt metų. Kiek suprantu, dar XX a. paskutiniame dešimtmetyje daugelis moterų Lietuvoje net negalėjo pasvarstyti apie skyrybas kaip galimybę sprendžiant šeimos problemas. Dabar situacija jau kitokia. Dėl to vyrai jaučiasi beverčiai, nebegalintys kontroliuoti gyvenimo.
Panašūs pokyčiai jau įvyko Švedijoje ir kitose šalyse. Ir jie turi poveikį vyrų situacijai ir tam, kaip jie jaučiasi, kartais paskatindami juos jaustis bejėgiškai ir desperatiškai.
– Kokius sprendimus Lietuva turėtų priimti instituciniu lygmeniu, siekdama kovoti su vyrų savižudybėmis?
– Kalbėti vien apie institucinį lygmenį nepakanka. Negalima kalbėti apie savižudybių paplitimą Lietuvoje, savižudybes nagrinėjant atskirai nuo kitų psichikos sveikatos klausimų, taip pat svarbių jūsų šaliai. Savižudybių problema yra kompleksinė, jos neįmanoma išspręsti greitai. Nėra taip, kad, valdžiai priėmus vieną ar kitą sprendimą, visuomenėje situacija tuoj pat pagerės.
Skirtingų visuomenės sektorių atstovai turi susiburti dirbti kartu. Kova su savižudybių paplitimu yra užduotis visai visuomenei. Tai nėra vien tik sveikatos apsaugos sistemos, sveikatos apsaugos ministro ar Vyriausybės problema.
Sprendžiant problemą reikalingas visuomenės švietimas – ne tik mokyklose, bet ir policijoje, kariuomenėje ir taip toliau. Ne tik aukščiausiu, bet ir lokaliu lygmeniu. Reikia eiti pas kariuomenės, policijos vadovus ir aiškinti problemą bei jos sprendimo kelius. Turi būti kuriama plati strategija, kaip kovoti su savižudybėmis, kaip užsiimti jų prevencija. Tada galima perimti gerąją patirtį iš Gotlando ir kitur, pritaikant ją vietos kultūrinėms sąlygoms.
Reikia pradėti nuo to, kad žmonės apskritai suvoktų problemos mastą ir esmę. Ir burti žmones iš įvairių sričių, kviečiant juos prisijungti. Pavyzdžiui, eiti pas vietos savivaldos atstovus ten, kur savižudybių problema ypač aktuali, ir klausti, ar juos domintų prisidėjimas prie kovos su savižudybėmis.
Klausti reikia ir kitų institucijų atstovų. Kariuomenė turėtų susidomėti savižudybių prevencija – dažnai daug savižudybių nutinka būtent kariuomenėje, todėl kariuomenė turėtų pasitikėti psichikos sveikatos specialistais ir bendradarbiauti su jais. Tą patį galima pasakyti apie policiją: bent Švedijoje savižudybių problema policijoje yra aktuali, ir policijai taip pat turi rūpėti savižudybių prevencija.
Be to, žmonės, kurie domisi savižudybių prevencija, dirba šioje srityje, turi domėtis ir visuomenės psichikos sveikatos situacija apskritai. Savižudybės ir visuomenės psichikos sveikata yra glaudžiai susiję. Savižudybių skaičius yra vienas iš indikatorių, leidžiančių nustatyti psichikos sveikatos būklę šalyje.
Ten, kur daug savižudybių, daugiau ir sergančių psichikos ligomis. Ir atvirkščiai. Todėl savižudybių problemos sprendimas ir raginimas spręsti psichikos sveikatos problemas visuomenėje turi žengti kartu.
– Tuomet ką turėtų daryti policijos, kariuomenės ar kitų institucijų atstovai, kurie nori prisidėti prie savižudybių prevencijos?
– Jie turi susiburti su bendraminčiais bei specialistais ir diskutuoti. Jie turi didinti problemos suvokimo mastą visuomenėje ir visuomenės susidomėjimą. O tada jie kartu su specialistais turi išsiaiškinti, kokie veiksniai labiausiai prisideda prie didelio savižudybių skaičiaus. Ir imtis švietimo bei reformų, kad šie veiksniai būtų eliminuoti. Tai ilgas procesas.
Svarbu suprasti, kad konkretūs planai kovai su savižudybėmis turi būti rengiami lokaliu lygmeniu. Tarkime, žmonės iš Panevėžio turi susiburti, išanalizuoti situaciją Panevėžyje ir parengti savižudybių prevencijos planą Panevėžiui, ir jis gali būti kiek kitoks negu savižudybių prevencijos planas Klaipėdoje.
Tačiau tai nereiškia, kad žemiausiam lygmenyje turi vykti viskas. Procesas turi vykti įvairiais lygmenimis – tiek lokaliu, tiek regioniniu, tiek nacionaliniu. Vyriausybėje taip pat turi vykti darbo koordinavimas ir bendradarbiavimas šioje srityje. Sveikatos apsaugos ministerija turi koordinuoti veiklą su švietimo ir mokslo ministerija, nes ji užsiima švietimu, vidaus reikalų ministerija, nes ji atsakinga už policiją, krašto apsaugos ministerija, nes ji atsakinga už kariuomenę, ir taip toliau. Visi turi siekti bendro tikslo.
– Kaip įvertintumėte psichiatrijos būklę Lietuvoje dabar? Kaip ji pasikeitė per pastaruosius 25 metus?
– 1992 m. situacija Lietuvoje buvo panaši į situaciją Latvijoje, Estijoje ir kitose buvusios SSRS valstybėse. Daug didžiulių ligoninių, kuriose guli šimtai ligonių. Labai maža socialinių paslaugų sklaida.
Dabar pas jus, mano žiniomis, situacija įvairiose srityse gerokai pažengusi į priekį, tokiose srityse kaip psichofarmakologija ar psichoterapija prisitaikėte prie vakarietiškos psichiatrijos principų. Šiandien Lietuvos psichiatrijos pasiekimai psichofarmakologijos, psichiatrijos ir kitose srityse yra pripažįstami pasaulyje, pasiekėte Centrinės ir Vakarų Europos lygį. Turite jaunų psichiatrų, kurie yra daug pasiekę ir tarptautiniu mastu.
Bet, kalbant, pavyzdžiui, apie savižudybių prevenciją, aš vis dar matau bendradarbiavimo tarp skirtingų institucijų, skirtingų visuomenės grupių trūkumą. Jei veiksmai būtų koordinuojami geriau, žmonės iš skirtingų visuomenės sektorių dirbtų kartu, vedini bendro tikslo, galėtume pasiekti dar daugiau.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
