Savižudybių prevencija Lietuvoje (I): kodėl ne visoje šalyje tai veikia?

Savižudybių Lietuvoje mažėjo nuo 2001 m., tačiau ekonominės krizės laikotarpiu (2008–2009 m.) jų vėl padaugėjo. Vėliau fiksuotas mažėjimas, o tūkstantinė riba buvo peržengta 2013 m. – po to, kai nusižudė Vytautas Šapranauskas. Anot Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vyriausiosios specialistės Vitos Rulinskienės, tais metais prasidėjo ir atitinkami pokyčiai.

„Nuo 2013 m. pradėta apie savižudybių problemą ir jos sprendimo būdus daugiau kalbėti, pradėjo steigtis pavienės iniciatyvos savivaldybėse, kurios nuo 2016 m. įgavo didesnį pagreitį“, – teigia V.Rulinskienė. Rezultatas: 2014 m. savižudybių skaičius sumažėjo 155 atvejais, po metų – 34, užpernai – 73, o pernai – 75.

Mažėja šalies mastu, bet ne visoje Lietuvoje

8 apskrityse, išskyrus Tauragės ir Telšių, savižudybių rodikliai sumažėjo. Savižudybių prevencijos biuras taip pat pažymi, kad apžvelgiant savižudybių statistiką, būtina stebėti santykinius skaičius (rodiklį), t.y. savižudybių skaičių 100 tūkst. gyventojų, o ne naudoti absoliučius skaičius, kurie, dėl gyventojų mažėjimo, neatspindi objektyvios informacijos.

Labiausiai sumažėjusiu savižudybių skaičiumi gali pasigirti Klaipėdos apskritis: Kretingos r. per metus jų nutiko beveik keturis kartus mažiau – nuo 40,1 iki 10,46, Šilutės r. kone triskart – nuo 49,39 iki 17,8. Taip pat beveik tris kartus savižudybių sumažėjo Akmenės r. – nuo 48,74 iki 15,07. Perpus mažiau jų nutiko ir Šakių r. – nuo 57,99 iki 31,59. Išskirti derėtų ir Šiaulių miestą: ten savižudybių kasmet mažėja nuo 2013 m.: tais metais jų buvo 32,06, o pernai –13,88.

Tačiau kiekvienoje apskrityje yra po vieną ar kelias savivaldybes, kur per pastaruosius metus savižudybių padaugėjo: iš viso tokių yra net 22. Didžiausi savižudybių padidėjimai užfiksuoti Kauno mieste – nuo 18,63 iki 24,44 per metus, Telšių r. – nuo 21,18 iki 43,58, Jurbarko r. – nuo 36,79 iki 60,56. Verta pabrėžti, kad daugelyje savivaldybių ankstesniais metais savižudybių rodikliai buvo kintantys: arba sumažėdavo, arba išaugdavo (visi rodikliai skaičiuojami 100 tūkst. gyventojų – aut. past.).

Nustatyta, kad tik 9 savivaldybėse iš 60-ies yra patvirtinti reagavimo į savižudybės grėsmę ir krizę patiriančius asmenis algoritmai, kurie užtikrina didesnį pagalbos prieinamumą, – komentuoja V.Rulinskienė.

Švenčionių r., Elektrėnų sav., Klaipėdos r. bei Kalvarijos sav. savižudybių skaičius liko nepakitęs. Birštone, Neringoje bei Rietavo sav. apskritai nenusižudė nei vienas asmuo. Taip pat nėra nė vienos savivaldybės, kur savižudybių skaičius augtų kasmet nuo 2012 m.

Kenčia atokesni regionai

Nagrinėjant situaciją Lietuvoje, V.Rulinskienė pažymi, kad išlieka didelis atotrūkis tarp savižudybių skaičiaus miesto ir kaimo vietovėse – beveik 2 kartus daugiau savižudybių įvyksta kaimo vietovėse. Be to, 5 kartus dažniau nusižudo vyrai negu moterys.

„2016 m. duomenimis, savižudybė yra antra pagal dažnį darbingo amžiaus (15–64 m.) vyrų ir septinta moterų mirties priežastis. Akivaizdu, kad savižudybių rodiklis yra žymiai mažesnis didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tačiau konkrečių didmiesčių statistikos pokyčių ir jas galinčių lemti priežasčių nesame nagrinėję“, – 15min atsiųstame komentare teigia Savižudybių prevencijos biuro vyriausioji specialistė V.Rulinskienė.

Asmeninio archyvo nuotr./Vita Rulinskienė

Pasak jos, nėra lengva paaiškinti Lietuvoje kasmet besikeičiančių savižudybių skaičių šuolių. Specialistė teigia, kad tai atspindi mūsų šalies netolygų sveikatos priežiūros paslaugų paskirstymą, didelius psichikos sveikatos priežiūros, ypač psichologinės pagalbos, prieinamumo netolygumus bei visus kitus anksčiau išvardintus rizikos veiksnius.

„Savižudybė yra labai sudėtingas kompleksinis reiškinys, kuriam paaiškinti nėra lengvų ir greitų atsakymų. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) 2014 m. pateiktoje ataskaitoje apie savižudybių prevenciją teigiama, kad savižudybėms įtaką daro didelis visuomenės bei sveikatos rizikos faktorių skaičius: sveikatos paslaugų prieinamumas, didelė psichikos sveikatos sutrikimų stigma (diskriminacija), lengvas mirtį galinčių sukelti priemonių prieinamumas, netinkamas žiniasklaidos informavimas apie savižudybes“, – komentuoja V.Rulinskienė.

Be to, savižudybių skaičių lemia didelės nelaimės ir trauminės patirtys, tokios kaip karai, konfliktai, priverstinė emigracija, diskriminacija, vienišumo jausmas. Remiantis PSO, tokiam elgesiui pastūmėti gali ir smurtas artimoje aplinkoje, konfliktai tarpasmeniniuose santykiuose bei asmens patiriamas psichikos sveikatos sutrikimas, žalingas alkoholio vartojimo poveikis, ankstesnis (-i) bandymai nusižudyti, finansinės problemos, lėtinis skausmas bei artimoje aplinkoje buvęs (-ę) savižudybių atvejai.

Anot Vilniaus universiteto docento, psichologo Pauliaus Skruibio, negalima tiksliai paaiškinti, kodėl mažėja savižudybių. Bet galbūt taip yra ir dėl bendros žmonių savijautos.

„Tikiuosi, kad po truputį rezultatų duoda tai, kad vis daugiau savivaldybių imasi aktyvesnės savižudybių prevencijos. Visgi, kadangi pokytis gana didelis ir įvyko per trumpą laiką, tai gali rodyti ir tam tikrus socialinius pokyčius, taip pat galimus gyventojų lūkesčių ir vilčių pasikeitimus“, – sakė P.Skruibis.

Pauliaus Skruibio nuotr./Savižudybės Lieuvoje 1924-2017 m.

Komentuodamas savižudybių skaičiaus pokyčius, psichologas pastebi, kad Tauragėje ir Telšiuose šįmet tokių nelaimių padaugėjo, tačiau, lyginant su ankstesnių metų duomenimis, savižudybių čia nutinka mažiau. Vilnius ir Kaunas pastaraisiais metais pradėjo vykdyti savižudybių prevencijos programas, o jų efektyvumą, P.Skruibio manymu, galėsime įvertinti maždaug po 3–5 metų, jei tos programos bus toliau tęsiamos.

„Tauragės apskritis išsiskiria tuo, kad mažėjimas labai nedidelis. Atsakymų, kodėl savižudybių tendencijos Tauragės apskrityje kitokios, ieškočiau įvairiuose socialiniuose rodikliuose, pavyzdžiui, nedarbo lygis Tauragės apskrityje yra didesnis nei Klaipėdos ar Telšių apskrityse“, – 15min komentuoja P.Skruibis. Jis priduria, kad tai tik vienas iš aspektų – jų neabejotinai yra daugiau, nes savižudybių priežastys kompleksinės.

Nuotr. Ginos Beinoravičiūtės/Psichologas Paulius Skruibis

Lėti žingsniai prevencijos link

V.Rulinskienė užsimena, kad Savižudybių prevencijos biuras šių metų žiemą parengė tyrimo ataskaitą, kurioje apžvelgiama, kaip sveikatos priežiūros įstaigose prieinama pagalba savižudybės rizikos grupėje esantiems asmenims. Ataskaitoje taip pat trumpai apžvelgiama ir Lietuvos savivaldybių pasirengimas reaguoti į suicidinį elgesį.

„Nustatyta, kad tik 9-iose savivaldybėse iš 60-ies yra patvirtinti reagavimo į savižudybės grėsmę ir krizę patiriančius asmenis algoritmai, kurie užtikrina didesnį pagalbos prieinamumą. Tai Alytaus m., Kauno m. ir Vilniaus m. bei mažesnės Kaišiadorių, Kalvarijos, Kelmės, Kupiškio, Šakių bei Ukmergės rajonų savivaldybės“, – nurodo V.Rulinskienė.

Kita vertus, 57-iose savivaldybėse iš 60 suteikiamos ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos. Skubią pagalbą asmenims, išgyvenantiems savižudybės krizę, gali suteikti apie 60 proc. šių įstaigų. Tačiau, anot Savižudybių prevencijos biuro, atokesnėse šalies savivaldybėse išlieka mažesnis nemokamos psichologinės pagalbos prieinamumas.

P.Skruibis nurodo, kad pastaraisiais metais daugėja savižudybių prevencijos programų Kupiškio, Vilniaus, Kauno, Kelmės, Zarasų, Šilalės, Raseinių savivaldybėse.

Dažniausiai pagalbos ieško vyresni ir pagyvenę žmonės – būtent tos amžiaus grupės, kur savižudybių yra daugiausia.

Be to, V.Rulinskienės teigimu, šiuo metu ir kituose šalies regionuose tiek valstybinės, tiek ir nevyriausybinės organizacijos buriasi į vietinės bendruomenės iniciatyvines grupes. Jos priima reikiamus sprendimus ir diegia naujas programas, kurios realiai padeda žmonėms patiriantiems savižudybės grėsmę. Tokioms grupėms finansuoti per 2016–2017 m. skirta daugiau nei pusė milijono eurų iš savivaldybių lėšų. Taip pat stiprėja savitarpio pagalbos nusižudžiusiųjų artimiesiems grupės, jos veikia šešiuose Lietuvos miestuose. Nors grupių veikloje dalyvauja nedidelė dalis artimųjų, tačiau jiems siekiama suteikti naudingą informaciją internetinėje svetainėje „Artimiems“ ir elektroniniais laiškais. Prie prevencijos prisideda ir tai, kad žiniasklaidoje mažėja netinkamai parašytų straipsnių apie savižudybės incidentus.

Atpažinti problemą gali kiekvienas

Tiek Savižudybių prevencijos biuras, tiek P.Skruibis užsimena apie Vilniaus m. savivaldybės iniciatyvą: vykdomi tarptautinius standartus atitinkantys savižudybių prevencijos mokymų „safeTALK“ ir „ASIST“ programos. Jų metų įvairių sričių specialistai mokomi atpažinti savižudybės riziką bei tinkamai į ją sureaguoti. „SafeTALK“ mokymai skirti kiekvienam norinčiam išmokti padėti ir laiku atpažinti rizikos ženklus, jie vyksta bendruomenėse, o „ASIST“ – psichologams, psichoterapeutams, gyd. psichiatrams, socialiniams darbuotojams ir pedagogams.

Julija Meišimė, Vilniaus m. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro Savižudybių prevencijos programų koordinatorė, teigia, kad per pirmus metus įvyko 82 „safeTALK“ ir 20 „ASIST“ mokymų, kuriuose dalyvavo apie 2500 asmenų. Tačiau, kadangi nėra nacionalinio ir nuolatinio finansavimo, dauguma savižudybių prevencijos žingsnių ir darbų Lietuvoje yra vienkartiniai, vykstantys chaotiškai ir nesulaukiantys tęstinumo. Pavyzdžiui, šiemet planuojama surengti 45 „safeTALK“ ir 18 „ASIST“ mokymų.

Asmeninio archyvo nuotr./Julija Meišimė

„Tam, kad būtų galima vykdyti nuoseklią, brandžią, mokslu grįstą savižudybių prevenciją, Lietuvai būtina turėti nacionalinę savižudybių prevencijos strategiją – paremtą pasauline praktika, bet atsižvelgiančią į Lietuvos problematiką“, – 15min atsiųstame atsakyme rašo J.Meišimė.

Kur nacionalinė savižudybių prevencijos strategija?

Psichologas P.Skruibis taip pat teigia, kad nacionalinės savižudybių prevencijos strategijos nebuvimas yra didelė problema. Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) vos ne kiekvienais metais sudaroma vienokia ar kitokia darbo grupė, tačiau jokių apčiuopiamų rezultatų, anot P.Skruibio, nėra. Be to, šiais metais sveikatos apsaugos ministerijos tarnautojai patys sukūrė savižudybių prevencijos veiksmų programą.

„Išeina paradoksali situacija – strategijos neturime, t.y. bendra kryptis neaiški, tačiau tarnautojai savo nuožiūra sudėliojo veiksmų planą, ką ir kaip reikėtų daryti. Tas veiksmų planas daugiau nei keistas, pvz., beveik pusė visų lėšų numatoma skirti informavimui apie „psichikos sveikatos gerinimą“ per nacionalinę ir regioninę žiniasklaidą“, – sako P.Skruibis.

SAM, komentuodami apie savižudybės prevencijos programą, nurodo kad pokyčiai šioje srityje jau vyksta, tačiau reikia suprasti, kad tokios sistemos sukūrimas reikalauja laiko ir situacija negali pasikeisti per vieną naktį. Ypatingas dėmesys skiriamas anksčiau nusižudyti bandžiusiam asmeniui.

„Svarbu pabrėžti, kad projekte numatyta, jog tokiam asmeniui bus privalomai suteikiama psichologinė pagalba, o išrašius asmenį iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos bus užtikrinamas informacijos dėl tolimesnės psichologinės pagalbos teikimo perdavimas psichikos sveikatos centrui“, – teigia SAM Visuomenės sveikatos departamento direktoriaus pavaduotoja Audronė Astrauskienė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Audronė Astrauskienė

Kitos priemonės, apimančios savižudybių prevenciją, apima ir rizikos atpažinimo mokymo programos, bendradarbiaujant su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija: plėtojama emocinė parama telefonu ir internetu. Peržiūrėta ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veikla, įvertintas sveikatos priežiūros paslaugų su savižudybės rizika susijusiems asmenims prieinamumas ir kokybė.

„Reikia pripažinti, kad šiuo metu egzistuojanti infrastruktūra, nepaisant gausaus įstaigų skaičiaus, neužtikrina reikiamų paslaugų teikimo. Specialistų stoka, paslaugų ribojimas, netinkamas darbo laikas – tai problemos, kurios dabar sprendžiamos“, – dėsto A.Astrauskienė.

Kadangi nėra nacionalinio ir nuolatinio finansavimo, dauguma savižudybių prevencijos žingsnių ir darbų Lietuvoje yra vienkartiniai, vykstantys chaotiškai ir nesulaukiantys tęstinumo, – sako J.Meišimė.

Uždari vyrai ir prabylantys paaugliai

15min kalbinti psichologai paaiškino, kas ir kada kreipiasi pagalbos. P.Skruibis užsimena, kad pagalbos ateina tiek pats suicidinės rizikos grupėje esantis žmogus, tiek tokį žmogų pažįstantys artimi žmonės. Gana dažna situacija būna, kai pasikonsultuoti dėl sunkumų atėjęs žmogus netgi jau būna apgalvojęs savižudybės planą.

Psichologas taip pat sako, kad Vilniaus universitete treti metai iš eilės daroma Vilniaus miesto savižudybių atvejų analizė. Tyrimo metu nustatyta, kad maždaug pusė Vilniaus mieste nusižudžiusių žmonių prieš savižudybę kreipėsi į psichikos sveikatos specialistus.

„Ką tai rodo? Pirma, kad daug žmonių ieško pagalbos. Antra, kad tai labai didelis iššūkis specialistams – sunku padėti žmogui, kuris viskuo nusivylęs, netiki, kad kas nors jam gali padėti. Trečia, būtina rūpintis, kad specialistai turėtų reikiamų kompetencijų“, – aiškina P.Skruibis.

Jis kartu su kolegomis išanalizavo Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos duomenis ir nustatė, kad prieš savižudybę į psichiatrą labiau linkusios kreiptis moterys. Tačiau tai taip pat priklauso nuo amžiaus. Anot P.Skruibio, jaunesni nei 18 metų vyrai į psichiatrą prieš savižudybę kreipėsi dažniau nei moterys. Visose kitose amžiaus grupėse prieš savižudybę į psichiatrus žymiai dažniau kreipėsi moterys nei vyrai. Daugiausia pagalbos ieško vyresni ir pagyvenę žmonės – būtent tos amžiaus grupės, kur savižudybių yra daugiausia.

Psichologė Milda Lukašonokienė taip pat apžvelgė lyčių skirtumus: pavyzdžiui, moterys, kurios patiria prislėgtą nuotaiką ir kartais jaučia atklystančias mintis apie mirtį, labai dažnai kreipiasi pagalbos pačios. Vyrai vis dar linkę užsisklęsti savyje ir tvarkytis patys su tuo, ką jaučia. Dažniau pasitaiko atvejų, kad dėl jų labiau nerimauja žmonos, draugės ar kiti artimieji, kurie ir registruoja vyrą pirmajai konsultacijai.

Asmeninio archyvo nuotr./Milda Lukašonokienė

„Visa laimė, jeigu viršų ima mintis, jog gali būti ir kitaip. Tada ir vyrai, būna, kreipiasi pagalbos bei stveriasi gyvenimo. Todėl, nors pagalbos dažniausiai ieško jaunos moterys, žvelgiant į statistines lenteles, kurios fiksuoja nusižudžiusiųjų skaičių, atrodo, kad emocinės ir psichologinės pagalbos labai reikia vidutinio amžiaus vyrams“, – komentuoja M.Lukašonokienė. Ji taip pat pastebi, kad Lietuvoje vis dažniau žudosi 10–19 metų vaikai ir paaugliai.

„Toli gražu nėra taip, kad visos problemos, kurias vaikas ar paauglys patiria einamuoju momentu, yra smulkmena ir tai, iš ko neva visi išaugame“,– priduria psichologė.

Šis straipsnis – pirma dalis, nagrinėjant savižudybių prevencijos temą. Antroje dalyje aprašyta situacija keliose savivaldybėse, kur savižudybių sumažėjo. Trečioje dalyje – apie savivaldybes, kur savižudybių padaugėjo.