Svajojo nuo mažens
Iš Šalčininkų rajono, Jašiūnų miestelio, kilusi 24-erių Enrika Juškevičienė prisimena, dizainas jai rūpėjo nuo mažų dienų. „Man tėvai pasakojo, kad jau vaikystėje lėlėms siuvau drabužėlius. Namuose buvo siuvimo mašina, nes mama buvo siuvėja. Aš vis stebėdavausi, kaip per keletą valandų galima sukurti ką nors originalaus ir naujo“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Enrikai paaugus, mama pradėjo ją mokyti siūti – leisdavo pamėginti ir pačiai, skatino domėtis šiuo amatu. Mergina tikino, kad tai jai labai patiko, todėl jau vaikystėje pradėjo svajoti apie siuvėjos profesiją. Pašnekovė prisiminė, kad potraukis rankdarbiams ir kūrybai išryškėjo ir mokykloje, labiausiai jai patikto technologijų pamokos, kurių metu reikėdavo siūti, megzti ar nerti.
Aš vis stebėdavausi, kaip per keletą valandų galima sukurti ką nors originalaus ir naujo.
Vis dėlto, nors širdžiai mielą kryptį, regis, Enrika jau buvo atradusi, laukdama brandos egzaminų pradėjo dvejoti. „Pamenu 11–12 klasėje buvo sunku apsispręsti, kokias studijas rinktis. Šeima norėjo, kad eičiau tėčio pėdomis ir stočiau į mediciną, tačiau ilgai svarsčiusi visgi nusprendžiau, kad mano kelias – meno sritis“, – apie nelengvą sprendimą kalbėjo pašnekovė.
Pasidomėjusi mergina sužinojo, kad norint stoti į menus reikia laikyti dailės egzaminą, kurį i atsakingai pasiruošusi sėkmingai išlaikė. Vėliau nebuvo lengva apsispręsti, kokią specialybę pasirinkti. Enrika pasakojo, kad labiausiai norėjo studijuoti aprangos technologijas ir verslą Vilniaus kolegijoje, o tėvai siūlė rinktis dailės ar technologijų mokytojos profesiją.
„Žinojau, kad aš noriu ne to, ką siūlo tėvai, tačiau jų pasiūlymą pasilikau kaip planą B. Tiesa, norint stoti į šeimos siūlytas profesijas reikėjo laikyti ir stojamuosius. Pamenu, buvo tikrai sunki vasara, nes teko išlaikyti daug egzaminų. Bet visgi įstojau būtent ten, kur norėjau“, – džiaugėsi pašnekovė.
Žinojau, kad aš noriu ne to, ką siūlo tėvai, tačiau jų pasiūlymą pasilikau kaip planą B.
Enrika neslėpė, kad svajonių studijos, nors ir įdomios, bet lengvos nebuvo. Tačiau studijų metai prabėgo greitai, mergina gavo diplomą, o tada jau teko susimąstyti, nuo ko pradėti darbinę veiklą.
Reikalingas postūmis
Po studijų Enrika nusprendė įsiregistruoti darbo biržą, ieškojo darbo ir savarankiškai, tačiau rezultatų tai nedavė. „Praėjus kiek laiko, darbo birža pasiūlė įsitraukti į projektą „Atrask save“, aš sutikau net negalvodama. Buvo įdomu. Daug bendravome, mums pasakojo, kaip reikia elgtis einant į darbo pokalbį, kaip taisyklingai parengti gyvenimo aprašymą (CV), taip pat lankėmės ir įvairiose įmonėse“, – apie projektą trumpai pasakojo pašnekovė.
Mergina prisipažino, kad po studijų jau buvo ėmusi dvejoti, ar neapsiriko pasirinkusi siuvėjos ir dizainerės specialybę, tačiau būtent projekto „Atrask save“ metu suprato, kad blaškytis nėra ko. „Nusprendžiau, kad privalau siekti iki galo tikslo“, – tikino Enrika.
Pasibaigus projektui „Atrask save“, mergina nusprendė dar mėnesį pasitobulinti pagal savo specialybę ir Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre įgijo dizainerės specialybę. „Po mokymų nusprendžiau dirbti pagal verslo liudijimą ir dabar po truputį kuriu savo drabužių liniją, pavadinimu „Enrikos mados namai“, – apie šiuo metu vykdomą veiklą pasakojo Enrika. Mergina nuomoja patalpas Vilniuje, ten ir gimsta naujieji Enrikos kūriniai.
Po mokymų nusprendžiau dirbti pagal verslo liudijimą ir dabar po truputį kuriu savo drabužių liniją.
Dabar jaunoji dizainerė nė kiek neabejoja, kad drabužių projektavimas ir siuvimas – jos ateitis. „Aš noriu kurti, noriu stebinti žmones savo idėjomis, noriu įgyvendinti klientų svajones. Labiausiai šioje veikloje man patinka eksperimentuoti. Per drabužių kūrimą, kai svarbi kiekviena smulkmena, aš išreiškiu save. Gal kam ir atrodo, kad tai yra paprasta, tačiau jie klysta. Prieš siuvant reikia apgalvoti, koks audinys geriausiai tiktų, sukonstruoti drabužį, atgaivinti idėją audinyje.
Būtent šis procesas man ir patinka. Kiekvienam klientui drabužį siuvu pagal jo dydžius ir norus. Ši veikla man miela širdžiai. Sunku pasakyti, kas konkrečiai mane įkvepia. Manau, žmonės, einantys gatve, nuotraukos, kurias pamatau. Galiu važiuoti į audinių parduotuvę dar nežinodama, ko būtent noriu, bet pamačius audinį, gali gimti idėja“, – susižavėjusi savo darbu kalbėjo Enrika.
Mėgstamą darbą dirbanti mergina neabejoja, kad atrasti savo sritį ir yra svarbiausias uždavinys. „Darbas pirmiausia turi patikti. Kai veikla suteikia džiaugsmo, tada į ją ir neri su šypsena“, – ryžtingai kalbėjo mergina. Enrika juokavo, kad jei dirbtų vadybininkės darbą, veikiausiai ramiai jo atlikti negalėtų – galvotų, kaip pasiūti vieną ar kitą suknelę. O dabar viskas ramu, dirba tai, kas labiausiai patinka.
Projekto „Atrask save“ tikslas – mažinti 15 iki 29 m. nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių skaičių Lietuvoje. Lietuvos darbo biržos ir Jaunimo reikalų departamento vykdomas projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšomis. Daugiau informacijos apie projektą čia.
