L.Daškevičė su dukra sėkmingai kuriasi tėvynėje. Palangoje įsigijo būstą, užsiregistravo Darbo biržoje, mergaitę užrašė į mokyklą. Tačiau dar prieš savaitę nebuvo aišku, kad ši istorija baigsis laimingai.
L.Daškevičė yra viena iš tų lietuvių mamų, kurios nusprendė, kad Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos atimtų vaikų nesusigrąžins teisinėmis priemonėmis. Ji ryžosi savo vaiką atsiimti savavališkai, kaip sako pati L.Daškevičė, tokiu pat būdu, kaip ir buvo netekusi.
Iš vaiko atėmė mamą, atėmė šeimą, atėmė kalbą.
Kelias paras L.Daškevičės ir jos dukros Lijos ieškojo policija. Dabar paieška nutraukta, Lietuvos pareigūnai nepradės tyrimo ir dėl vaiko pagrobimo, nes L.Daškevičei motinystės teisės nebuvo nei atimtos, nei apribotos.
„Mano vaikas buvo paimtas be teismo sprendimo. Jie savavališkai tą sprendimą priėmė. Tai yra labai svarbus faktas, nes visi mano, kad norvegai viską daro teisėtai, tačiau taip nėra“, – pabrėžia L.Daškevičė.
Paėmė dėl vieno skundo
Liūdna L.Daškevičės istorija prasidėjo 2013 m. lapkritį, kai jos giminaitė parašė skundą Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybai esą moteris smurtauja prieš savo dukrą. L.Daškevičė neneigia, kad paragindama mokytis giminaitei matant ranka palietė dukros galvą, tačiau tikina: tai nebuvo nei smūgis, nei vaiko pažeminimas.
Tačiau giminaitė manė kitaip. Skunde vaiko teisių tarnybai moteris L.Daškevičę apipylė purvu: išvadino alkoholike, nestabilios psichikos smurtautoja.
Pamačiau, kad susitikimai su vaiku darosi žiaurūs. Vaikas vis labiau verkia, vis labiau draskosi, vis labiau plėšosi.
L.Daškevičė pasakoja, kad Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybai to pasirodė gana, kad Lija būtų tiesiog paimta iš mokyklos ir perduota laikiniems globėjams.
„Iki tos dienos man niekas nieko nesakė. Į mus nesikreipė, nesidomėjo, ar skunde išdėstyta tiesa. Aš net nežinojau, kad tas skundas yra. Jie tiesiog paėmė vaiką iš mokyklos, o man pranešė, kad turi man informacijos ir kur turiu ateiti. Atėjus pasakė, kad vaiko nematysiu ir turiu ieškotis advokato bei kreiptis į teismą“, – kalbėjo L.Daškevičė.
Moteris taip ir padarė. Tuomet jai dar atrodė, kad visa tai – tik nesusipratimas ir viską pavyks paaiškinti teisme.
Kalta, nes mokė lietuviškai
Tačiau jau pirmajame posėdyje L.Daškevičė suprato, kad jos versijos niekas nė nenori girdėti.
„Viskas buvo tik iš vienos varpinės. Buvo išdėstyti visi kaltinimai vieno skundo pagrindu. Aš buvau išvadinta alkoholike, nesveiko proto, kad reikia mano psichiką tirti, kad aš esu nestabili, nerūpestinga, nemoku gaminti valgyti. Juokinga tiesiog. Mes sukvietėme iš savo pusės draugus, kaimynus, darbdavius, pateikėme pažymas, charakteristikas, bet niekas į tai nekreipė dėmesio“, – sakė L.Daškevičė.
Pasak jos, kaip netinkama vaiko priežiūra norvegai įvardijo net tai, kad mama dukrą moko gimtosios lietuvių kalbos.
„Buvo sakoma, kad aš ją per daug apkraunu mokslais, bet iš tikrųjų jai patiko žaidžiant mokytis kalbos, jie net nesigilino. Iš vaiko atėmė mamą, atėmė šeimą, atėmė kalbą. Jie turėjo, pagal įstatymus, pirmiausia dėl vaiko globos tartis su artimiausiais mūsų giminaičiais, bet net kalbos apie tai nebuvo“, – nuoskaudos neslėpė moteris.
Pirmajame posėdyje buvo nuspręsta vaiko į šeimą negrąžinti ir nustatyta, kad mama savo dukrą galės pamatyti dukart per mėnesį, prižiūrint vaiko teisių tarnybos specialistams.
„Žinoma, aš tą sprendimą apskundžiau. Tačiau ir antrame, ir trečiame posėdyje viskas buvo taip pat, o susitikimus mums vis retino“, – pasakojo ji.
Galiausiai nusprendžiau, kad turiu elgtis taip, kaip jie pasielgė su mano vaiku paimdami ją iš mokyklos, be teismo sprendimo. Nežinau nė vienos šeimos, kuriai pavyko teisiniu keliu atgauti vaiką, jei buvo bent mažiausi įtarimai smurtu.
Po antrojo posėdžio mamai su dukrai susitikti leista tik po kartą per mėnesį, po trečiojo – kartą per du mėnesius.
„Tada aš pamačiau, kad susitikimai su vaiku darosi žiaurūs. Vaikas vis labiau verkia, vis labiau draskosi, vis labiau plėšosi. Baisiausia, kad aš pajutau, kad vaikas pradeda pamiršti lietuvių kalbą, kad darosi sunku susikalbėti ir lieka tik ašaros ir apsikabinimai. Tada supratau, kad tie susitikimai tik drasko širdį ir jai, ir man“, – skausmingais prisiminimais dalijosi motina.
Ji pripažįsta, kad susitikimuose vengė kalbėti apie tai, kodėl jos negali būti kartu, nes nenorėjo vaiko dar labiau liūdinti.
Nutarė, kad kito kelio nėra
Be to, L.Daškevičė sako pastebėjusi, kad jos dukros elgesys pastebimai keičiasi. Bijo bendrauti, į visus klausimus atsakinėja vienu žodžiu.
„Ji man nieko nepasakodavo. Aš net manau, kad jai galėjo būti duodama vaistų, nes nuolat buvo lyg apsvaigusi, nesava. Nieko neprisiminė, ko bepaklaustum, tik verkia ir sako „gerai“. Dabar atliksime tyrimus, gal paaiškės, kas tai buvo. Bet aš manau, kad ji buvo gąsdinama ir apie mane jai buvo pasakojami patys blogiausi dalykai“, – svarstė moteris.
L.Daškevičė sako, kad matydama, kad situacija tik blogėja, šių metų rudenį pradėjo svarstyti „pagrobimo“ idėją.
„Galiausiai nusprendžiau, kad turiu elgtis taip, kaip jie pasielgė su mano vaiku paimdami ją iš mokyklos, be teismo sprendimo. Nežinau nė vienos šeimos, kuriai pavyko teisiniu keliu atgauti vaiką, jei buvo bent mažiausi įtarimai smurtu. Niekas nesigilina, ar tikrai tas smurtas buvo, bet priemones taiko griežčiausias“, – apgailestavo ji.
Moteris sako, kad vien ji pažįsta penkias lietuvių šeimas, iš kurių Norvegijoje buvo paimti vaikai ir kol kas nė vienas jų nėra grąžintas. Ji pripažįsta, kad šeimos net bijo kalbėti, apie tai, kas vyksta, nes taip yra išsigandusios.
„Man taip pat buvo pasakyta niekam nepasakoti apie tai, kas vyksta. Man buvo sakoma, kad papasakojusi aš vaiko išvis nebematysiu. Buvau tiek prigąsdinta, kad net sunku įsivaizduoti“, – sakė ji.
Planavo itin kruopščiai
Svajoti apie galimybę kartu su dukra pabėgti iš šalies L.Daškevičę įkvėpė ir kitos lietuvių šeimos patirtis: Lietuvos pilietei Airidai Petterson pernai rudenį pavyko paslapčia į Lietuvą parsivežti du savo vaikus.
Mes žinojome, kad mažiausia klaida – ir vaiko niekada nebepamatysime.
„Kai buvo nuspręsta, kad dukrą matysiu vos kartą per du mėnesius, supratau, kad mano vaikui viskas nulemta, kad jos man teisėtai negrąžins“, – pripažino L.Daškevičė.
„Pagrobimą“ ji įvykdė praėjusią savaitę. Tačiau kruopščiai planavo ir tam ruošėsi kelis mėnesius.
„Mes žinojome, kad mažiausia klaida – ir vaiko niekada nebepamatysime. Mes planuoti pradėjome dar prieš Naujuosius metus. Grįžome į Lietuvą, apsižiūrėjome, kur apsistosime, kur namus pirksime, kur vesime vaiką į kokią mokyklą. Paskui žiūrėjome, su kokia mašina važiuosime, kaip važiuosime, keliese važiuosime. Viską iki menkiausių smulkmenų“, – sakė ji.
Nuo pačių artimiausių žmonių savo plano Daškevičiai neslėpė. Taip pat prisijungė prie slaptų grupių socialiniame tinkle „Facebook“, kur žmonės kalbasi apie savo bėdas su Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnyba.
„Yra daug nuostabių žmonių, kurie padėjo įgyvendinti planą. Palaikė beveik visi“, – pripažino L.Daškevičė.
Mergaitei buvo staigmena
Tik mažoji Lija nieko apie mamos planą nenutuokė. Kai vieną dieną mama netikėtai pasitiko ją prie mokyklos ir pasakė: „dukryte, važiuosime namo“, Lijai tai buvo staigmena.
„Kai tai jai pasakiau, buvo maloniausia akimirka, nes jos veidą nutvieskė tokia šypsena, kokios seniai neteko regėti. Ji žiūrėjo į mane plačiomis akytėmis ir vis džiaugsmingai klausė: „Mama, tikrai? Mama, tikrai namo?“ – pasakojo L.Daškevičė.
Kai priėmiau sprendimą vykdyti „B“ planą, aš žinojau, kad mums pavyks, kad viskas bus gerai.
Pati ji tikino, kad išaušus „pagrobimo“ dienai nejautė nė menkiausio nerimo ir tikėjo, kad viskas pavyks.
„Kai priėmiau sprendimą vykdyti „B“ planą, aš žinojau, kad mums pavyks, kad viskas bus gerai. Net eidama aplink mokyklą, laukdama, kada pasirodys dukra, aš buvau rami. Aš žinojau, kad man reikia tik pasiimti vaiką“, – teigė moteris.
Lija su mama automobiliu į Lietuvą pajudėjo 15.30 val, o paieška buvo paskelbta tik 19 val.
„Mes jau seniai buvome kirtę Norvegijos sieną ir jau buvome netoli Danijos“, – sako L.Daškevičė.
Policija užtikrino: viskas bus gerai
Ketvirtadienį apie tai, kad yra ieškoma, ji perskaitė jau Lietuvos žiniasklaidoje. Tuomet nutarė pati prisistatyti į artimiausią policijos nuovadą.
Atėjau ir pasakiau, kad esu paieškoma. Policininkai labai apsidžiaugė, nuramino mane, sakė, kad nesijaudinčiau, kad viskas bus gerai.
„Atėjau ir pasakiau, kad esu paieškoma. Jie labai apsidžiaugė, nuramino mane, sakė, kad nesijaudinčiau, kad viskas bus gerai. Aš pajutau didžiulį policijos palaikymą“, – sakė ji.
Taip pat maloniai su L.Daškeviče bendravo ir Lietuvos vaiko teisių apsaugos specialistės: „Jos atėjo pas mus į dabartinius namus, apžiūrėjo, kaip gyvensime, pasikalbėjome. Sakė, kad viskas labai gerai, gerai įsikūrėme. Jos pasakė, kad regiono mastu užtikrina, kad nebus problemų, tik pabrėžė, kad dar nežino, kaip Lietuva reaguos į šitą situaciją.“
Tuo tarpu šeimai Lietuvoje gyvenimą teks pradėti kurti nuo pradžių. L.Daškevičė sako, kad jos dukrai prisitaikyti gyventi Lietuvoje nebus sunku. Ji skaito, rašo ir gerai kalba lietuviškai, nes nuotoliniu būdu visą laiką lankė lietuvišką mokyklą.
„Gal kai kurie žodžiai po tų metų užkliūva, pavartoja norvegiškų žodžių, bet čia tik laiko klausimas“, – sakė mama.
Pati L.Daškevičė šiuo metu yra visiškai išlaikoma kol kas Norvegijoje likusio ir namo bei šeimos automobilių pardavimu besirūpinančio vyro.
„Jis irgi netrukus parvažiuos čia. O aš jau užsiregistravau Darbo biržoje, ieškau darbo ir tikiuosi, kad greitai jį rasiu“, – viliasi, kad Lietuvoje jos šeima galės laimingai gyventi, moteris.
