Seimui antradienį svarstant projektą dėl 2018-ųjų paskelbimo laisvės kovų dalyvio Adolfo Ramanausko-Vanago metais „valstietis“ D.Kepenis, kalbėdamas apie partizanų nusikaltimus, viešai paskelbė, kad Lietuvoje be teismo po Antrojo pasaulinio karo iššaudyta 20 tūkst. žmonių.
Be teismo iššaudyta 20 tūkst. žmonių?
„Šeštadienį aš netikėtai sužinojau vienos šeimos baisią istoriją, kur penki žmonės buvo nužudyti kaime. Jie buvo paprasti žemės darbininkai. Sakau: tai turbūt stribai nužudė. Sako: ne, miškiniai. Jie surinkę dokumentus apie tai. (...) Pasirodo, kad po karo apie 20 tūkst. žmonių buvo iššaudyta be teismo ir ne visuomet buvo aišku, kas tą padarė, buvo verčiama kaltė vieni kitiems“, – Seimo posėdžių salėje kalbėjo D.Kepenis. Jį cituoja naujienų agentūra BNS.
15min patikrino Seimo nario kaip istorinę tiesą pateiktą tvirtinimą, jog 20 tūkstančių žmonių buvo sušaudyti be teismo.
Šio istorinio laikotarpio žinovė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė stebėjosi tokiais Seimo nario teiginiais ir darė išvadą, kad jis juos galėjo sužinoti iš sovietinės istorijos interpretacijos.
Pats Seimo narys D.Kepenis teigė, kad tokį konkretų skaičių Seimo salėje paskelbė, nes jį išgirdo iš vienos pokario įvykių paliestos šeimos: „Man tie žmonės, kurie nukentėjo pokario metais, tokį skaičių paminėjo.“
„Aš jums galiu pasakyti, šitą skaičių man pasakė nužudytųjų žmonių sūnaus žmona Janina Lebrikienė – po karo, va tokiu būdu, kaip ta šeima, buvo (nužudyta) apie 20 tūkstančių“, – dėstė D.Kepenis.
„Jinai yra rimta moteris ir aš tikiu, kad ji tą informaciją patikrino“, – pridūrė jis.
Sukrėtė bičiulio šeimos tragedija
Dar daugiau apie savo prieš metus mirusio bičiulio J.Lebriko šeimos tragediją D.Kepenis paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“.
„<...>Bet negalėjau nepasidalinti ta siaubinga žinia, kurią išgirdau savo seno bičiulio Jurgio mirties metinėse. Žmogus išėjo į amžinybę pačiame jėgų žydėjime ir kupinas ateities planų. Gyveno sveikai, bet pakirto vėžys. Teigiama, kad vos ne pusė vėžio ligos atvejų sunkiai paaiškinami. Bet ši mirtis akivaizdžiai turėjo savo priežastį: ilgametis stresas išveda iš rikiuotės galingiausius.
Nuo vienerių metukų likęs našlaitis Jurgis Lebrikas tik subrendęs sužinojo, kad jo tėvus, senelius ir dėdę vieną 1947 m. gruodžio vakarą išžudė banditai. Po daugelio metų jį pasiekė kraupios tų žudynių detalės: septintame mėnesyje nėščią mamą nusikaltėliai išprievartavo ir nužudė, o kartu su ja dar keturis Lebrikų šeimos narius – paprastus smulkius ūkininkus. Turtą išsivežė trim vežimais.
Stebuklingai išgyvenusį dar tik metinuką Jurgelį kitą rytą sušalusį rado kaimynai. Ilgai ta kraupi istorija buvo slepiama nuo Jurgio. Bet nedideliame Šilalės rajono Vaičių kaime ir medžiai turi ausis ir akis... Vienas po kito per kurį laiką žmonės atskleidė nusikaltimo detales ir nurodė jų dalyvius. Ne kartą Lebrikų vyrus buvo apėmęs keršto jausmas ir troškimas nueiti žinomais adresais, pas pažįstamus netolimus kaimynus ir atsiskaityti... Bet Apvaizda ir gyvenimiška išmintis sustabdė nuo tokio lemtingo žingsnio. Visi Jurgį pažinojusieji minėjo jo jautrumą ir gerą, atlaidžią širdį. Matė, kaip krimtosi žmogus, kaip kankinosi, kol nepastatė atminimo koplytėlės.
Daugelis ragino Jurgį nedovanoti nusikaltėliams, kurių vardai badė akis nuo paminklinių lentų. Bet jis atleido jiems ir paragino visus pasekti juo.
Apie šią istoriją pirmą kartą išgirdau vakar bičiulio mirties metinių paminėjime. Kraštietis advokatas atvežė ir atidavė dukrai pluoštą bylos dokumentų, kuriuos surinko šeimos prašymu. Iš jų ir paaiškėjo, kieno tai darbas. Bandžiau patikslinti – gal tie banditai stribai? Ne, sako – miškiniai, partizanai. Dar tikslina – ar ne tie patys partizanai (taip jie buvo vadinami mūsų mokykliniuose vadovėliuose), kurie karo metais versdavo nuo bėgių vokiečių ešalonus ir kovėsi su tautiečiais baltaraiščiais? Daug pagiriamųjų knygų jiems buvo išleista pokario metais iki pat sovietinio režimo pabaigos. Dabar visiems paaiškinta, ką ir kaip vadinti...
Bet Jurgis Lebrikas paliko šią ašarų pakalnę visiškai išsiaiškinęs, kuo skyrėsi anie nuo šių partizanų, kuo skyrėsi miškiniai nuo stribų, ką vadinti banditais, ką liaudies gynėjais... Daug visokių terminų girdėjome ir atrodo, kad viskas jau seniai sudėliota į lentynas ir išaiškinta, bet va... Ima ir atklysta pokario laikų aidas ir vėl ima draskyti žmonėms širdis ir protus...
Apie daug ką jie kalba. Pavyzdžiui – apie tūkstančius aukų, kurių pareikalavo pokario metai. Žuvo iš abiejų pusių. Daugelis ragino Jurgį nedovanoti nusikaltėliams, kurių vardai badė akis nuo paminklinių lentų. Bet jis atleido jiems ir paragino visus pasekti juo. Matydamas, kas laukia mūsų partizanų pagerbimo metais, tą padariau ir aš.
Ne vienos šalies istorijoje yra brolžudiškų kovų, bet turime puikių pavyzdžių, kaip buvo užkasti karo kirviai, kaip pastatyti susitaikymo paminklai ir puoselėjama atgailos ir atleidimo dvasia.
Todėl šio teksto pabaigai – mano idėja Lietuvai. Nebedraskykime, nebeaitrinkime sunkiai užgijusių žaizdų. Parodykime jaunimui abi kruvinos istorijos puses ir pakvieskime pastatyti Tautos susitaikymo ir atgailos paminklą. Tegu jame deganti ugnis sunaikina visas skriaudas ir nušviečia kelią į tą Lietuvą, kurioje nebebus abejingų artimo skausmui, kur nebekils noras patyčioms ir „kovai su blogiu“, kur meilės ir kūrybos dvasia kvies visus talkon Gerovės ir Laimės valstybės kūrimui. Sveik—uoliai, vienintele ir nepakartojama Tėvyne Lietuva! <...>“
A.Anušauskas: jie buvo ne beginkliai, o stribai
Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas antradienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė, kad D.Kepenio minimos Janinos Lebrikienės jau mirusio vyro Jurgio Lebriko nuo partizanų rankos Šilalės rajone žuvusi šeima buvo ne paprasti žemės darbininkai, o stribai.
„Šiandien D. Kepenis susidvejino – rėžė kalbą apie partizanus naudodamasis 1989–1991 metų „Jedinstvos“ laikraštukų straipsniais ir kartu – pritarė A.Ramanausko-Vanago metų paskelbimui. Toks susidvejinimas rodo ne tik nenuoširdžią poziciją, tačiau ir mėginimą vėl manipuliuoti melagingais faktais.
Štai monologe apie jam žinomus nužudytus „nekaltus žmones“ iš jo bičiulio Jurgio Lebriko šeimos, pamiršo paminėti vieną esminį faktą: Jonas, Stasys ir Kazimieras Lebrikai dokumentuose figūruoja kaip stribai, žuvę 1947 m., Šilalės rajono Vaičių apylinkėje. T.y. šie „beginkliai“ buvo gerai ginkluoti stribai. Galima suprasti, kodėl stribų artimieji nutyli šį faktą, bet kaip suprasti Seimo narį, kuris manipuliuodamas melaginga informacija pasiūlo statyti bendrą paminklą stribams ir partizanams?“ – rašė A.Anušauskas.