Ar tai įmanoma? Kokiu būdu tai galima pasiekti? Iki šiol priimami sprendimai yra nenuoseklūs, nepastovūs, t.y. tokie, kurie nesuteikia šeimoms reikalingo užtikrintumo.
Mokslininkai yra pastebėję, kad į šeimų lūkesčius politikai atsižvelgia tik prieš rinkimus. Artėja dar vieni Seimo rinkimai, dalis politikų ir vėl žarstys populistinius pažadus, nė neketindami siekti jų įgyvendinimo. Tačiau yra ir kitas kelias. Seime šiuo metu svarstomas Šeimos stiprinimo įstatymo projektas, kuriame yra numatyta, kaip nuolat galėtų bendradarbiauti šeimos ir vietinė bei šalies valdžia. Tereikia palankaus politikų sprendimo.
Apie savivaldybių šeimos tarybų veiklą, jų plėtrą bei galimybę įsteigti Nacionalinę šeimos tarybą kalbamės su Rasa Žemaite, Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio (NAMS) atstove, ir Jolanta Ramoniene, „Šeimos instituto“ vadove.
– Kaip vertinate Lietuvoje veikiančių savivaldybių šeimos tarybų veiklą?
R.Žemaitė: Vertinu teigiamai. Žinoma, tokios tarybos steigimo metu daug kas priklauso nuo savivaldybės požiūrio: kas į tą tarybą turi įeiti, kaip pasiskirstyti sprendimo galios, kas turi būti atstovaujama ir pan.
J.Ramonienė: Dažnai net nesusimąstome, kad kiekvienai šeimai aktualiausi, jos poreikius labiausiai atliepiantys sprendimai priimami savivaldybėse. Todėl šeimos tarybų, kaip įrankio šeimų poreikiams pasiekti sprendimų priėmėjų, steigimąsi savivaldybėse vertinu palankiai. Džiugu, kad dalis jų jau išlaikė išbandymą – buvo įsteigtos iki savivaldybių tarybų rinkimų ir veikia toliau. Man tai liudija šeimos klausimų svarbą, nepaisant politinės daugumos pokyčių.
– Ar matote naudą, kurią teikia šeimos tarybos šeimoms, visuomenei ar savivaldybei, palyginus su tuo, kada jų nebuvo?
R.Žemaitė: Mes (NAMS) dalyvaujame tokioje taryboje Kaune, Vilniuje niekaip nepavyksta išsireikalauti, kad ji atsirastų. Iš Kauno patirčių vienas pagrindinių privalumų nuo Šeimos tarybos įsteigimo yra tas, jog su problematika susipažįsta labai skirtingų sričių atstovai.
Ne paslaptis, jog tiek savivaldoje, tiek nevyriausybinių organizacijų kontekste kiekvienas dirbame savo darbą ir labai sudėtinga sudaryti bendrą šeimos politikos ar konteksto vaizdą, trūksta sisteminio požiūrio į tai. Todėl, mano požiūriu, šeimos tarybos pagrindinis tikslas – įvardinti, kokioje situacijoje yra šeimos politika konkrečioje teritorijoje, su kokiais iššūkiais susiduria šeimos ir bandyti atrasti bendrus sutarimus ir sprendimus.
J.Ramonienė: Šiuo metu veikia 7 šeimos tarybos ir jų veikla labai skirtinga. Žinoma, veiklos rezultatyvumas ir naudingumas priklauso nuo tarybų narių aktyvumo, profesionalumo. Pirmiausia kaip naudą matau pilietinį šeimų aktyvumą, iniciatyvą, kylančią iš apačios, norą keisti esamą padėtį patiems. Kita nauda, tai savivaldybės atstovų sprendimas, kad jų mieste ar rajone tokia taryba yra reikalinga. Su šiuo sprendimu yra susijęs pripažinimas, kad geriausiems klausimų sprendimams surasti būtinas bendradarbiavimas, nes tarybų veikloje dalyvauja tiek savivaldybių atstovai, tiek ir nevyriausybininkai. Matau ir institucijų atsivėrimo visuomenei naudą, kuri ilgainiui turėtų padidinti veiklos skaidrumą ir efektyvumą.
– Kaip manote, ar reikalinga tokių tarybų plėtra? Kas galėtų tai paskatinti?
R.Žemaitė: Taip, kuo jų daugiau, tuo geriau, kadangi judėjimas iš apačių visada yra sveikintinas. Jeigu turime tokias tarybas savivaldoje, jos tikrai galėtų būti ir miesteliuose ir prie seniūnijų galėtų būti suburtos tokios bendruomenės.
Pagrindinis trukdis plėtrai, tikriausiai, yra pačių žmonių pasyvumas, dažniausiai dėl to, kad jie nejaučia galios, nesijaučia svarbūs. Siekiant suaktyvinti žmones ir jų norą dalyvauti tokioje veikloje, reikia jau valstybinio požiūrio, dėmesio toms organizacijoms, kurios dirba savanoriškais pagrindais, pagalvoti apie minimalų jų finansavimą, bent vieną etatinį darbuotoją.
J.Ramonienė: Palaikau ir skatinu tokių tarybų plėtrą, bet kartu nesitikiu, kad tai gali įvykti greitai. Pilietinės galios indekso tyrimai parodė, kad praėjusiais metais dar labiau smuko pilietinės visuomenės aktyvumas. Iniciatyva steigti šeimos tarybą paprastai kyla susitelkusioms šeimoms, bendradarbiaujančioms su nacionalinėmis organizacijomis.
Minėtas tyrimas pateikia liūdnus duomenis, nes beveik 70 proc. apklaustųjų nepriklauso jokiam sambūriui! Taigi dažnu atveju žmonės net neturi aktyvių pažįstamų, artimųjų, kurie pakviestų prisidėti prie pilietinių veiklų. Žinoma, kiekvienas esame atsakingas, kad ši situacija keistųsi – organizacijų nariai turime aktyviau veikti savo aplinkoje, institucijų atstovai turėtų palaikyti įvairiausias šeimų telkimąsi skatinančias iniciatyvas ir pan.
– Kaip vertinate iniciatyvą steigti Nacionalinę šeimos tarybą?
R.Žemaitė: Formaliai vertinu teigiamai, tačiau reiktų išvengti, kad Nacionalinės tarybos steigimas nebūtų siejamas su politiniu vertybiniu kontekstu. Jeigu tokia Taryba būtų steigiama, reiktų maksimaliai išvengti bet kokio vyraujančio konteksto, kad galima būtų matyti Nacionalinėje šeimos taryboje pačiais įvairiausiais šeimos politikos pjūviais, tiek socialinių grupių, tiek vertybinių pakraipų, politinių pažiūrų, kad būtų atstovaujama kuo daugiau šeimų.
J.Ramonienė: Tokia iniciatyva nėra nauja ar netikėta. Kad reikalingas šeimų interesų atstovavimas nacionaliniu lygmeniu yra pabrėžiama ir europiniuose dokumentuose. Nacionalinę šeimos tarybą taip pat matau kaip įrankį šeimų poreikiams, šeimų padėties tyrimų rezultatams pasiekti Seimo narių ausis. Manau, kad tai būtų įrankis ir nuolatinio bendradarbiavimo tiek tarp įvairių šeimų organizacijų, tiek ir tarp mokslininkų, savivaldos atstovų užtikrinimui.
– Jeigu būtų sudaryta Nacionalinė šeimos taryba, kokius pozityvius ir grėsmingus dalykus įžvelgiate?
R.Žemaitė: Labai svarbu, kokios funkcijos būtų numatytos šiai tarybai. Ar ji veiks kaip apibendrinančioji organizacija, kuri rinks poreikius iš vietinių tarybų ir bus įpareigota prieš priimant kažkokius sprendimus, išanalizuoti visų veikiančių šeimos tarybų požiūrį ir nuostatas ir veiks kaip jungianti grandis visos šalies kontekste; ar veikimo mechanizmas bus labiau nurodančiojo pobūdžio, kaip politiką formuojanti organizacija, kuri nurodo atskiroms taryboms kryptis ir darbo pobūdį, strategiją.
Taip pat reikėtų siekti, kad šeimų tarybos patariamasis vaidmuo prasiplėstų iki to, kad šeimos tarybos sprendimai būtų privalomai nešami į savivaldybės tarybą ir apsvarstomi, o Nacionalinės šeimų tarybos – į Vyriausybę. Tuomet žmonės galėtų matyti vietos ir nacionalinio lygmens politikų reakcijas į jų siūlymus ir, atitinkamai, rinkimų metu reaguoti į politinių partijų atsižvelgimą į jų problemas, lūkesčius ir matytų savo svarbą ir dalyvavimą šeimos politikos formavime.
J.Ramonienė: Šeimos stiprinimo įstatymo projekte numatyta, kad Nacionalinė šeimos taryba turėtų dalyvauti formuojant šeimos politiką, o taip pat vertinti jos įgyvendinimą. Pozityvumą įžvelgiu tame, kad sprendžiant, kokios priemonės turėtų būti pasirenkamos, būtų atsižvelgiama į šeimų lūkesčius, realią padėtį, vertinamos mokslininkų rekomendacijos. Ypatingai svarbu, kad pagaliau būtų pradėtas vertinti šeimos politikos įgyvendinimas, kuris parodytų, ar buvo rezultatyvios taikytos priemonės, ar jos pagerino šeimų padėtį, ar tai nebuvo pinigų išmetimas į balą ir pan.
Džiugu būtų, jei realybe taptų kasmetinis Nacionalinės šeimos tarybos parengto pranešimo apie šalies šeimų būklę ir šeimos politikos formavimo bei įgyvendinimo situaciją pristatymas Seimo posėdyje. Įsivaizduojate, tai iki šiol nevyksta! Politikai vis dar nežino, kaip gyvena šeimos. Jie šią informaciją susirenka patys – iš žiniasklaidos, pokalbių su rinkėjais, statistikos šaltinių ir pan.
Didžiausia grėsmė, manau, būtų tokios tarybos įsteigimas dėl „pliusiuko“, jei nebūtų kreipiamas dėmesys į jos teikiamus patarimus, išvadas, rekomendacijas.
„Šeimos instituto“ informacija
