Šiuo metu Lietuvoje jau veikia septynios savivaldybių šeimos tarybos – Kauno, Klaipėdos ir Alytaus miestų, Radviliškio, Vilkaviškio, Kaišiadorių ir Širvintų rajonų. Minėtame įstatymo projekte kalbama ir apie Nacionalinę šeimos tarybą, kurios vis dar nėra, nors Seime prieš keletą metų jau buvo pateiktas pasiūlymas ją įsteigti.
Apie šeimos tarybų veiklą, sunkumus, su kuriais susiduria visuomenininkai, bei lūkesčius ateičiai kalbamės su Kristina Paulike, Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininke, Klaipėdos miesto savivaldybės šeimos tarybos pirmininke ir Egle Šveckiene, Vėriškių bendruomenės tarybos nare, Radviliškio rajono savivaldybės šeimos tarybos pirmininke.
– Kodėl steigėte savivaldybės šeimos tarybą? Kuo ji reikšminga, svarbi – šeimoms, joms atstovaujančioms organizacijoms ar savivaldybei?
K.Paulikė: Šeimų tarybų steigimą inicijavo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) vykdžiusi projektą. Pradžioje kai kurie politikai siūlė pradėti nuo Nacionalinės šeimos tarybos, tačiau vėliau nusprendė, kad iniciatyvos turėtų ateiti iš apačios. Klaipėdoje ši iniciatyva pavyko iš antro karto, kai įsisteigė Vakarų Lietuvos tėvų forumas, kuris subūrė kitas NVO, dirbančias su šeimomis ar joms atstovaujančias.
Reikėtų paminėti, kad steigimas gerokai užtruko, nes ne visiems politikams ši idėja patiko, todėl kreipimasis kelis mėnesius pragulėjo jų stalčiuose. Reikalai pajudėjo tik tuomet, kai pasitelkdami žiniasklaidą ir kai kuriuos savivaldybės darbuotojus, aktyviai ėmėme ieškoti trikdžių priežasčių.
Reikia pabrėžti, kad įvairios valstybės programos akcentuoja piliečių dalyvavimą valstybės valdyme. Šeimos taryba – viena iš tokio dalyvavimo platformų. Jos tikslas – padėti įgyvendinti savivaldybės funkcijas, kuriant šeimai palankią aplinką savivaldybėje, ir stiprinti bendradarbiavimą tarp savivaldybės institucijų ar įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su šeimomis ar joms atstovaujančių. Kas geriau gali žinoti šeimų problemas, jei ne šios organizacijos/institucijos ir patarti kaip geriau vykdyti šeimos politiką?
E.Šveckienė: Šeimos tarybos steigimas mūsų rajone vyko po to, kai nevyriausybinių organizacijų nariai, kurie dalyvavo Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo priežiūros taryboje, nusprendė (čia didelę įtaką padarė NŠTA, kuri per projektus jau tai buvo dariusi rajonuose), kad tas pačias Nacionalinio susitarimo priežiūros funkcijas galima atlikti ir rajonuose, nevykstant į Vilnių.
Nėra abejonės, kad tokia Nacionalinė šeimos taryba yra reikalinga. Ji vienytų savivaldybių šeimos tarybas, kurios valdo visą reikiamą informaciją apie vykdomą šeimos politiką savivaldybėse.
Ir taip, turint didelį palaikymą iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei NŠTA, įkūrėme Radviliškio raj. sav. Šeimos tarybą (ŠT). ŠT - tai projektas, kuris labiau buvo inicijuotas iš „viršaus“, o ne pribrendo rajone kaip būtinybė. Todėl į ŠT žmonės paskirti, o ne atėjo savo noru (aš čia kalbu apie savivaldybės paskirtus 5 asmenis), nevyriausybininkai buvo aktyvesni, jie tokie ir išliko. Todėl ŠT veikla nėra labai matoma (vyksta vidutiniškai 3 susitikimai per metus).
Šeimoms svarbios yra šventės, kurias ŠT inicijavo ir rengė 2 metus iš eilės. Jų metu buvo paminėtos ir pagerbtos rajono šeimos. Šeimos tikrai turi galimybę kreiptis į ŠT, esame išsiuntę informaciją apie ŠT į seniūnijas, yra sukurta Facebook paskyra. Organizacijos ir toliau atlieka savo darbus, daugiau pavieniui, tai joms ŠT, manau, jokios įtakos nepadarė. Savivaldybė labai teigiamai žiūrį į visas iniciatyvas, jas palaiko, skatina.
– Kokie svarbiausi šeimos tarybos darbai?
K.Paulikė: Kaip žinia, Šeimos tarybos turi tik patariamąjį balsą t.y. gali teikti siūlymus, rekomendacijas, inicijuoti diskusijas, renginius ir pan. Klaipėdos šeimos tarybos kadencijos buvo trumpos, tarp jų po rinkimų buvo pusės metų pertrauka, todėl kažkokių ypatingai didelių darbų nuveikti nespėjome.
Organizavome įvairias diskusijas, parengėme ir teikėme siūlymus ministerijoms dėl darbo su rizikos grupės šeimomis, analizavome ir dalinomės nepilnamečių darbo teisės reglamentavimu, vaikų vasaros poilsio užimtumo problemomis, paraginome atitinkamas institucijas labiau rūpintis vaikų saugumu paplūdimiuose, teikėme siūlymus Klaipėdos miesto merui dėl papildomo apmokėjimo globėjams skyrimo, parengėme rekomendacijas ugdymo įstaigoms dėl patyčių prevencijos, organizuojame du metus iš eilės akciją „Žinutė šeimai“ ir kt.
E.Šveckienė: Mūsų rajone – teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą stiprinimas (šventės) bei analizavimas, stebėjimas ir vertinimas savivaldybės teisės aktų, įtakojančių šeimų padėtį savivaldybėje.
– Kas daroma kitaip, kai yra ši taryba, lyginant su laiku, kai jos nebuvo?
K.Paulikė: Kas buvo daroma iki tol, sunku pasakyti, tačiau viena aišku, kad nevyriausybinės organizacijos dirbo sau, o valdžios institucijos sau. Savaime aišku, kad toks veikimo modelis tikrai nebuvo efektyvus ir nepadėjo geriau identifikuoti problemų bei numatyti prevencinių priemonių. Reikia pabrėžti, kad Šeimos tarybos – viena iš dalyvaujamosios valdysenos išraiškos modelių, kai piliečių ir valdžios atstovai kartu priima sprendimus. Taip veikia Švietimo, Neįgaliųjų ar NVO tarybos.
E.Šveckienė: Išskyrus Šeimų šventes, kurių ankščiau mūsų rajone nebuvo, realiai jokių pakitimų rajone neįvyko.
– Ar manote, kad reikalinga, jog kiekvienoje savivaldybėje įsisteigtų šeimos tarybos? Jei taip, tai kokių sąlygų tam reikia?
K.Paulikė: Kiekvienoje savivaldybėje tai įgyvendinti bus sunku, nes neturime išvystyto nevyriausybinio sektoriaus, kuris inicijuotų Šeimos tarybas. Manau, kad čia daugiau iniciatyvų turi imtis jau esančios šeimų/tėvų organizacijos, kurios turi aktyvinti tėvus visoje Lietuvoje.
Tam būtų reikalingas projektas, kurį, beje, mes buvome parengę dar prieš 3 metus, tačiau negavome tam finansavimo, be kurio visuomeniniais pagrindais nuveikti šitokius darbus tikrai nėra lengva. Dar viena problema – tėvų/šeimų organizacijos dirba pavieniui, fragmentuotai. Nėra bendros strategijos, mažai bendradarbiaujama. Visi kartu galėtume parengti tėvų/šeimų aktyvinimo veiklos strategiją.
E.Šveckienė: Tokių tarybų aktyvi veikla galima tik tuomet, kai jose dalyvauja iniciatyvūs žmonės (tiek iš savivaldybės institucijų, tiek iš nevyriausybinių organizacijų), degantys noru padėti savo ir kitoms šeimoms, asmenims, kuriems šeimos politikos klausimai yra aktualūs ir kurie nėra abejingi šeimai palankios aplinkos kūrimui.
– Kaip manote, kodėl taip lėtai vyksta šis procesas?
K.Paulikė: Tenka važiuoti per Lietuvą, susitikti su tėvais, valdininkais, politikais. Daugelyje savivaldybių beveik nėra nevyriausybinių organizacijų, kurios rūpintųsi šeimos politika, darbu su tėvais ar jiems atstovautų. Juk šeimos tarybos iniciatyva turi ateiti būtent iš apačios, t.y. susibūriusių NVO. Norint, kad tokios tarybos atsirastų, reikia prieš tai gerokai padirbėti su bendruomenėmis, burti jas, motyvuoti. Kaip ir minėjau, to turėtų imtis šeimų/tėvų organizacijos.
E.Šveckienė: Tokiose iniciatyvose reikia aktyviai dalyvauti, tačiau kiekviena naujovė turi nueiti ilgą kelią į sėkmę bei rezultatyvų darbą. Pradžia visuomet sunki ir tik kiekvieno iš mūsų pastangomis galima pasiekti, kad šeimai palanki aplinka taptų prioritetu rajone, Lietuvoje. Rajonuose veikia bent po keletą panašias funkcijas turinčių organizacijų (Vaiko gerovės komisija, socialinių paslaugų centrai, bendruomenių centrai, vaikų dienos centrai).
– Šeimos stiprinimo įstatymo projekto 12 str. skiriamas savivaldybių šeimos taryboms. Kaip vertinate, ar reikalingas įstatyminis reglamentavimas, ar tai prisidėtų prie šių tarybų sustiprinimo?
K.Paulikė: Detalizavimas tikrai pravers, nes tai būtų teisinis pagrindas, kuris įpareigotų inicijuoti tokias tarybas ir jas steigti. Iš patirties galiu pasakyti, kad šios tarybos tikrai padeda įgyvendinti savivaldybės šeimos stiprinimo funkciją ir kas svarbiausia – stiprina bendradarbiavimą tarp savivaldybės institucijų ar įstaigų ir šeimų organizacijų bei su šeimomis dirbančių organizacijų. Toks veiklos modelis padeda geriau identifikuoti problemas ir rasti geriausius sprendimus joms spręsti.
E.Šveckienė: Teisinis reglamentavimas nepablogintų situacijos, bet manau, kad iniciatyvos turi gimti iš būtinumo ir realaus reikalingumo.
– Jūsų manymu, ar reikalinga Nacionalinė šeimos taryba? Jei taip, tai kuo ji galėtų būti svarbi, naudinga visuomenei, pačioms šeimoms?
K.Paulikė: Nėra abejonės, kad tokia Nacionalinė šeimos taryba yra reikalinga. Ji vienytų savivaldybių šeimos tarybas, kurios valdo visą reikiamą informaciją apie vykdomą šeimos politiką savivaldybėse. Tik šalia problemos esantis žmogus gali žinoti, kaip tą problemą spręsti, o visi kartu bendromis jėgomis galime formuoti tokią šeimos politiką, kuri padėtų šalinti visas opiausias socialines bei ekonomines problemas ir tokiu būdu stiprintų mūsų valstybę.
E.Šveckienė: Neturiu tvirtos nuomonės.
„Šeimos instituto“ informacija
