Kad gautų šuniuką, rado „tėtį“
Dešimtmetis prieš porą savaičių atkulniavo į „Panevėžio specialaus autotransporto“ teritoriją, kurioje stovi gyvybės vagonėliai. Juose laikinai priglaudžiami gyventojų apleisti šunys ir katės.
Pradinukas paprašė leisti jam pasiimti globoti šunį, tačiau sužinojo, kad tai galėtų padaryti tik atėjęs su tėvais. Po 20 minučių vaikas grįžo su „tėčiu“ – gatvėje rastu jaunu vyru, kuris sutiko suvaidinti tėtį, nes berniukas pamelavo, jog mama dirba ir negali su juo nueiti pasiimti globoti šuns.
Vaikas vakare parėjo su šunimi ir sužinojo, kad higienos normos neleidžia Vaikų grupinio gyvenimo namuose laikyti gyvūnų. Berniukas taip nusiminė, kad patamsiais spruko su šuneliu į lauką. Kiemeę jį rado darbuotojai, o šunį teko atiduoti.
Vaiku susidomėjo šeima
Perskaičiusi apie tai ne vieną straipsnį, atsirado šeima, kuri panoro pasiimti globoti vaiką.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė teigė, jog negali atskleisti detalių, kokia tai šeima, tačiau tarnyba sulaukė tokio prašymo ir bus svarstomos galimybės, ar minėtasis berniukas gali būti paimtas šeimos globon.
O.Tarvydienė paaiškino, kad įsivaikinę vaiką tėvai įstatymiškai tampa tokiais pačiais tėvais kaip ir biologiniai vaiko tėvai ir su vaiko biologine šeima bet koks ryšys nutrūksta. Įtėviai negali atsisakyti vaiko ar palikti jo kitų žmonių priežiūrai.
O globėjai globoja vaiką, atsižvelgdami į jo poreikius. Jeigu tai laikinas sprendimas paimti vaiką iš jo biologinės šeimos, globėjai gali jį auginti tol, kol vaikas bus grąžintas tikrajai šeimai. Jei tai nuolatinė globa, vaikas globojamas iki pilnametystės. Globos atveju vaikas neįgyja turtinių teisių į globėjų šeimos turtą.
Jei jau šeimą sujaudino, kad berniukas norėjo turėti šuniuką, tai turbūt jie atsižvelgs į būsimo globojamo vaiko norą.
„Jeigu kažkas nesisektų šeimai bendraujant su vaiku ar neužsimegztų santykis ir vaikas atsisakytų būti globojamas, tarnybos, įvertinusios nenorą, spręstų. Jei tai baimės kažkokios, problemą bandytume spręsti su psichologais, o jei tai būtų kategoriškas vaiko atsisakymas, būtų atsižvelgiama į vaiko norus ir interesus. O tokių atvejų pasitaiko, ypač tarp vyresnių vaikų. Dažnai vaikai įsivaizduoja, kokie galėtų būti jų tėvai: gražiai atrodantys supermenai, o kartais tai būna paprasti žmonės ir pirmas vaikų įspūdis būna neigiamas. Tenka dirbti specialistams, aiškintis, kodėl taip yra“, – situaciją paaiškino moteris.
O.Tarvydienės manymu, nauja šeima leistų dešimtmečiui laikyti augintinį: „Jei jau šeimą sujaudino tai, kad tas berniukas norėjo turėti šuniuką, o negali turėti, tai turbūt jie atsižvelgs į savo būsimo sūnaus ar globojamo vaiko poreikius ir norą.“
„Kartais tokie žiniasklaidoje aprašomi atvejai gali būti kaip priemonė mūsų visuomenę paskatinti pagalvoti, kad gali ir jie kažką kitaip padaryti. Reikia paskatinti šeimas, kad jie gali ne tik tapti įtėviais, bet ir vaikų globėjais“, – džiugiai pridūrė O.Tarvydienė.
Dešimtmetis – ne iš paklusniųjų
Tačiau su tokia nuomone nesutiko Panevėžio vaikų grupinio gyvenimo namų direktorė Aida Žygelienė: „Šiuo atveju skaitant straipsnius įsijungė žmonių emocijos, bet ne realus mąstymas. Pirmiausia, aš daviau puikų interviu, žurnalistai puikiai pateikė, o žmonės paskaitė ir susigraudino. Vaikas – ne šuniukas ir ne kačiukas: vien emocijomis vadovautis negalima.“
A.Žygelienė daug metų dirba šioje srityje, todėl entuziazmą kol kas nuprausia kaip šaltu dušu. Jai, pasitarusi su vyru, skambino moteris ir pareiškė norinti globoti šį berniuką, tad A.Žygelienė nukreipė ją į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ir pasakė, kad vėliau reikės susipažinti su vaiku, pabendrauti.
Vaikas labai fainas, gražus ir protingas, bet ar jūs žinote, kad jis turi elgesio sutrikimų?
„Perspėjau moterį, sakau: „Ponia, vaikas labai fainas, labai gražus ir protingas, bet ar jūs žinote, kad jis turi elgesio sutrikimų?“ Jis eina kur nori. Matote, turėjo būti mokykloje, o vaikšto po miestą. Jei jam čia nebepatinka – bėga pro duris. Ne visi mūsų specialistai gali nuvesti jį į mokyklą. Jis pasako: „Aš neisiu, aš nenoriu!“, ir viskas.“
A.Žygelienė, prisiminusi parnešto šuns istoriją, teigia, kad vaiko norai buvo geri, tačiau kol kas nėra galimybių laikyti augintinį, nes vyksta remontas. Kai bus sutvarkyta teritorija, šunį būtų galima auginti kieme.
Bijo traumuoti
Direktorei teko susidurti su tokiomis šeimomis, kurios pasiima globoti vaiką ir po metų ar dvejų parsiunčia atgal, nes nesusitvarko – ypač su paaugliais. Kai vaiko ir jo globėjų nesieja kraujo ryšys, globėjams dažnai būna sunku susitaikyti su netinkamu vaiko elgesiu. O jei vaikas grąžinamas atgal, jis traumuojamas.
Moters teigimu, minėtasis dešimtmetis dar nežino, kad atsirado šeima, norinti jį globoti. Pirmiau, direktorės manymu, šeimai reikia gauti leidimus, o tada pažindintis su vaiku.
A.Žygelienė paaiškino, kad vaikas turi mamą ir kol kas jos globa nėra apribota, kaip ir kitų čia augančių vaikų, tiesiog mama negali vaiku tinkamai pasirūpinti, todėl paimti vaiką globon nebus paprasta.
„Ne visi vaikai pasiduoda įtėviams, naujajai mamai ar tėčiui. Vaikui svarbiausia – jo tikroji mama, kad ir kokia ji būtų buvusi“, – teigė A.Žygelienė.
Šuo vis neranda globėjų
Skaitytojams tikriausiai smalsu, koks šios istorijos šuns likimas? Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė papasakojo, kad kalytę buvo pasiėmusi globoti jauna moteris, tačiau po kelių dienų grąžino, mat naujajam augintiniui nepavyko sutarti su moters dvimete dukra.
Taigi gyvūnas grąžintas į gyvūnų globos draugiją.
