Antrus metus virš Lietuvos literatūros ir meno archyvo (LLMA) kabantis Damoklo kardas suerzino Seimą. Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (ŠMKK) vakar patvirtino dar anos kadencijos parlamentarų pareikštą kategorišką nuomonę, kad archyvas turi būti išsaugotas kaip nedaloma visuma. Lietuvos archyvų departamento (LAD) vadovams primygtinai rekomenduota vadovautis šiuo Seimo sprendimu, o ne Vyriausybės Saulėlydžio komisijos kuriamais planais likviduoti LLMA. „Kieno sprendimai viršesni – Seimo ar kažkokios komisijos?“ – piktinosi parlamentarai.
Naikinti archyvą – begėdiška
LAD jau kelerius metus puoselėja planus reorganizuoti LLMA. Aktyvūs kultūros, meno ir mokslo žmonių protestai šiuos ketinimus kuriam laikui pristabdė. Naujausia LAD idėja – LLMA prijungti prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA). Pasak LAD generalinio direktoriaus Vido Grigoraičio, taip esą pavyktų optimizuoti valdymą ir sutaupyti valstybės biudžeto lėšų. „Nereikėtų antro buhalterio, ūkio tarnybos, sekretorės, valytojos, o archyvo vadovai taptų skyrių vadovais“, – aiškino Seimo nariams V.Grigoraitis. Pasak jo, LLMA nebūtų skaidomas, dalijamas, kaip ir dabar, kartu su LCVA gyvuotų O.Milašiaus gatvėje esančiame pastate. Buvusios LLMA patalpos Mindaugo gatvėje šiuo metu remontuojamos. Tai gali užtrukti kelerius metus, nes trūksta lėšų.
„Naikinti tokį kultūros židinį kaip archyvas – begėdiškas darbas“, – visas kalbas apie optimizavimą „nubraukė“ komiteto narė Dalia Teišerskytė. Jai pritarė kolega Mantas Adomėnas. Parlamentaras pasiūlė komitetui šiuo klausimu suformuluoti bekompromisę nuostatą. „Archyvas nėra popierėlių saugykla. Tai – kultūros kūrimo vieta“, – sakė M.Adomėnas ir paragino sustabdyti pradėtus reorganizavimo darbus.
Pelnytas pasitikėjimas
Seimo ŠMKK posėdyje dalyvavusi LLMA direktorė Vida Šimėnaitė suabejojo, ar tai, ką finansiškai pavyks sutaupyti reformavus archyvus, pateisins moralinius praradimus. Pasak jos, jau dabar žinomi menininkai yra sunerinę ir delsia jiems priklausančias vertybes perduoti LLMA. „Kalbėjau su Petru Dirgėla, klausiau, kada pagaliau papildys mūsų archyvą, kaip ketino anksčiau. O jis ir sako: „Taigi jūsų jau nėra“, – pasakojo V.Šimėnaitė. Direktorės teigimu, LLMA kūrėjai atiduoda tai, kas brangiausia – „kūrybos ir gyvenimo dokumentus“. „Mes labai suinteresuoti, kad ateities kartoms jie atsiskleistų kiek įmanoma išsamiau“, – pridūrė V.Šimėnaitė.
Direktorė apgailestavo negalinti menininkams nieko žadėti, kol archyvo, turinčio keturiasdešimties darbo metų patirtį, ateitis skendi rūke. Kol kas niekas iš tų, kurie savo relikvijas patikėjo LLMA, nepaprašė jų grąžinti atgal.
Vėliau V.Šimėnaitė LŽ užsiminė, kad LLMA norėtų sugrįžti į savo buvusias patalpas Mindaugo gatvėje. Ši sostinės centre esanti vieta kur kas patogesnė lankytojams. Be to, anot direktorės, neramu, ar sunkmečiu, taupant elektros energiją, rūsiuose esančiose archyvo saugyklose, kur saugoma nemažai dailės kūrinių, pavyks išlaikyti reikiamą mikroklimatą.
Pozicija griežta
„Nemanau, kad LLMA reikia išsaugoti kaip atskirą archyvą. Tų centrinių archyvų yra daug ir juos būtina kaip nors racionalizuoti“, – trečiadienį LŽ dėstė Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis, vietoj atostogaujančio Valentino Milaknio vadovaujantis Saulėlydžio komisijai. Pasak kanclerio, pagal parengtus projektus turėtų likti trys archyvai: naujasis valstybės, istorinis ir ypatingasis. Visi kiti galėtų tilpti į šių rėmus (dabar yra 15 valstybės archyvų).
Planuojama, kad archyvų valdymas bus patikėtas Teisingumo ministerijai. Šiuo metu LAD yra prie Vyriausybės.
LLMA – viename iš nedaugelio tokio pobūdžio archyvų Europoje – saugoma „pustrečio kilometro“ įvairių dokumentų, sudėliotų į 733 fondus. Didžiąją jų dalį sudaro XX amžiaus meno ir kultūros įstaigų fondai bei asmenų – literatų, dailininkų, teatralų, muzikų, kultūros darbuotojų – archyvai. Taip pat saugomi net XV amžiaus pavieniai dokumentai (pavyzdžiui, Kondratovičių giminės fondas). LLMA nuolat papildomas XXI amžiuje sukurtais dabar veikiančių įstaigų ir kuriančių asmenų dokumentais.
