„Lietuvių kalba yra archajiška ir moderni kalba. Šios sąvokos viena kitai neprieštarauja. Vengčiau žodžio – liberalizavimas. Modernizavimas lietuvių kalbos archajiškumui, gramatikai ir struktūrai neturi kenkti, o turi vystyti. Modernizuokime savo kalbą ir ženkime koja kojon su laiku“, – pirmadienį per spaudos konferenciją teigė VLKK pirmininkas.
Pasak A.Antanaičio, kaip modernizuoti kalbą, privalu susitarti ir kalbininkams, ir visuomenei.
Seime pirmadienį minimas lietuvių kalbos valstybinio statuso atkūrimo 30-metis.
Prieš 30 metų, 1988 metų lapkričio 18 dieną, Sąjūdžio ir visuomenės spaudžiama LSSR Aukščiausioji Taryba pripažino lietuvių kalbą valstybine – tuometinė sovietinė Konstitucija papildyta straipsniu, įteisinančiu lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse.
Šiai progai paminėti Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija surengė konferenciją, pranešė Seimo Ryšių su visuomene skyrius.
Pasak Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkės Irenos Degutienės, turime unikalią kalbą, kurią privalome vertinti ir puoselėti.
„Turime ne tik didžiuotis, kad įteisinome lietuvių kalbą kaip valstybinę, bet žvelgiant į ateitį ir į praeitį, suprasti reikšmingumą“, – žurnalistams Seime sakė I.Degutienė.
Spaudos konferencijoje Seime dalyvavęs Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas atkreipė dėmesį į naujųjų technologijų įtaką kalbai ir kalbos vartojimą tarp jaunimo.
„Mes turime daryti įtaką jaunimui, kad rašydami trumpąsias žinutes jie naudotų lietuviškus ženklus. Atrodo, kelių simbolių buvimas ar nebuvimas, bet tai labai daro įtaką ir kuria naują kalbinę kultūrą. Ir nesinorėtų, kad tai smarkiai paveiktų lietuvių kalbą“, – sakė A.Jakubauskas.
Lietuvių kalba valstybine pirmą kartą pripažinta 1922 metais. Steigiamasis Seimas šią nuostatą įrašė į Lietuvos Konstituciją, ji pakartota 1928, 1938 metų Lietuvos Konstitucijose.
Sovietų okupacijos metu valstybinės kalbos samprata buvo panaikinta, vykdyta planinga rusinimo politika. Sovietų valdžia stengėsi lietuvių kalbą išstumti iš oficialaus valstybės gyvenimo, įstaigose, įmonėse, mokyklose įtvirtinti rusų kalbą ir dvikalbystę.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, teisiškai šį lietuvių kalbos statusą įtvirtino 1990 metų Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, o galutinai nustatė dabar galiojanti 1992 metų Konstitucija.
