Alantos miestelio (Molėtų rajonas) dailės mokytojas Mykolas Šeduikis (1905–1971) gimė Degučių kaime ūkininkų šeimoje, mokėsi Zarasų gimnazijoje. Baigęs gimnaziją Mykolas pasirengė ir išlaikė egzaminus į Kauno meno mokyklos antrą kursą. Deja mokytis neteko, nes išgyvenęs dvi savaites Kaune be pinigų ir kambario, pėsčias grįžo į Uteną. Utenoje baigė dviejų metų pedagoginius kursus ir 1926 m. buvo paskirtas Alantos pradžios mokyklos mokytoju.
Mokytojas M. Šeduikis 45 metus Alantos mokykloje mokė vaikus rašyti, skaityti, piešti dainuoti, filosofijos, meistrauti, ūkininkauti, mylėti savo tėvynę. Mokytojo pamokos skyrėsi nuo kitų. Jis skatino mokinius domėtis daile ir muzika.
M. Šeduikis pasižymėjo ne tik pedagogine, bet ir kūrybine veikla. Dailininkas vienodai drąsiai tapė portretus, natiurmortus, peizažus, istorines-batalines kompozicijas, mitologines scenas, monumentaliomis freskomis dekoravo Alantos mokyklos klases.
Įdomiausią, unikaliausią M. Šeduikio kūrybinį palikimą sudaro istorinės-batalinės kompozicijos. Jų kūrimą lėmė tarpukario laikais tautinio romantizmo ideologijos deklaruotas dėmesys istorijai, savojo nacionalinio tapatumo paieškai. Įtaką besiformuojančiam jaunajam dailininkui padarė anuometinėje spaudoje ne kartą publikuoti Karo muziejui priklausę J. Mateikos, J. Stykos darbai.
Prieš pat autoriaus mirtį 1970 metais sukurta aliejumi ant drobės tapyta 1,68 m aukščio ir 2,50 m pločio kompozicija „Žalgirio mūšis“ yra originali garsiojo lenkų romantiko paveikslo parafrazė. Tik M. Šeduikio vizijoje nėra jokio pompastiško idealizavimo. Darbas nutapytas energingais potėpiais, vyrauja metališkos šaltos spalvos. Dramatišką įspūdį sustiprina susikryžiavusios ginklų – iečių, kardų, strėlių įstrižainės. Aistros, įniršio apimtos, viena kitą puolančios, smaugiančios, duriančios žmogystos beprotiškai žibančiomis akimis, nuožmiai iššieptomis burnomis atspindi visą apokaliptinį karo siaubą. Kūrinys kupinas idėjos, kad individai tėra menki sraigteliai bendrame istorijos vyksme, kad aklam fatumui gali pasipriešinti tik valingos asmenybės – tokios kaip kardu energingai mojuojantis, rūsčiai kaktą suraukęs Vytautas. Staigi autoriaus mirtis nutraukė jo sumanymą nutapyti dar du paveikslus: „Vytautas žygiuoja į mūšį“ ir „Vytautas grįžta iš mūšio. Triumfas“.
Sukurti Žalgirio mūšiui skirtą kompoziciją, Didžiajam prūsų sukilimui skirtą triptiką, „Vytauto priesaiką“, 1963 metų sukilimą įamžinusią drobę tuo metu reikėjo dvigubos drąsos. Pirma, dėl komunistinės ideologijos neatitinkančio, grynai tautinio-patriotinio, tartum iš A. Šapokos vadovėlio atėjusio turinio; antra, dėl jau minėto grandiozinio užmojo. Nei tarpukario, nei vėlesniais laikais tikriausiai nežinomas kitas dailininkas, taip drąsiai tapęs daugiafigūres kompozicijas Lietuvos istorijos temomis, koks buvo Mykolas Šeduikis. Tuo jis ir unikalus.
