Šiandien, besibaigiant pirmajai kadencijai Seime, Astą Kubilienę klausiame apie kartu su kolegomis nuveiktus darbus, kurie daugelio Lietuvos žmonių kasdienybėje atnešė ženklių permainų – pradedant padidintais atlyginimais, pensijomis, baigiant mažesnėmis vaistų kainomis ar sveikesniu maistu mokyklose. Politikė pastebi, jog ši valdančioji dauguma savo sugebėjimu susitelkti svarbiems sprendimams tarsi reabilitavo Seimo darbą – pasak jos, tai yra geriausias įrodymas, jog mes patys galime ir turime tapti tuo pokyčiu, kurio laukiame.
– Kodėl nusprendėte kandidatuoti į Seimą antrajai kadencijai?
– Gerai prisimenu beviltiškumą, kuris kildavo nuolat laukiant valdžios sprendimų, pavyzdžiui, padidinti medikams atlyginimus. Valdžios keitėsi, o atlyginimai didėdavo nebent 5 ar 10 eurų. Dabar, šios kadencijos Seime, galiu pasidžiaugti, kad mums pavyko situaciją pakeisti iš esmės – tiek dėl medikų atlyginimų, kurie pridėjus pandemijos valdymo metu skirtas priemokas, siekė 4 tūkstančius ir daugiau eurų („į rankas“), tiek dėl alkoholio bei farmacijos pramonių suvaldymo.
Noriu, kad daugiau nereikėtų patirti to sąstingio, kurį kentėme daug metų.
Taip, mūsų priimti įstatymai sumažino gamintojų pelnus, bet sumažėjo alkoholio ir vaistų suvartojimas. Daug nuveikta gerinant medikų darbo sąlygas: kalbu apie žalos be kaltės modelio įteisinimą, psichosocialinio klimato ir psichologinės (emocinės) gerovės sveikatos priežiūros sistemoje gerinimo veiksmų planą, daug dirbta sveikos gyvensenos srityje, priimtas Alternatyvios medicinos įstatymas ir kita.
Noriu, kad daugiau nereikėtų patirti to sąstingio, kurį kentėme daug metų, kad ir toliau stiprėtų valstybės ekonomika ir kitos sritys, kad mūsų vaikai galėtų čia gyventi laisvi ir laimingi. Tai ir motyvuoja dalyvauti Seimo rinkimuose.
– Kodėl būtent su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga?
– Niekas taip nesuvienija žmonių, kaip bendros vertybės. Ypatingai politikoje, jeigu vertybės skirtingos, vargu ar įmanoma kartu imtis esminių pokyčių. Turime partijos pavyzdį, kuri deklaruoja krikščioniškas vertybes, bet didžiąją jos dalį sudaro liberalai. Darbų rezultatą, tikriausiai, nesunku nuspėti. Gal todėl debatuojant rinkimuose vertybiniais klausimais visai nekeista girdėti „mūsų partijoje yra įvairių nuomonių“. Klasikinis manipuliacijos pavyzdys, kai atsakymas nukreipiamas į trečiuosius asmenis.
Lietuvos Valstiečių Žaliųjų sąjunga aiškiai ir nedviprasmiškai pasisako už tradicines vertybes, gerovės visiems Lietuvos žmonėms siekį, lietuvybės puoselėjimą, žaliąsias technologijas, sveiką gyvenseną. Iš jų kylantys drąsūs pasiūlymai – ypatingai aktualūs man pasirodė alkoholio ribojimai, kadangi problema išties buvo labai įsisenėjusi.
Dar ir šiandien prisimenu savo, ne politikės emocijas, valdant konservatoriams. Šį laikotarpį dar ilgai prisiminsiu, kaip didžiulę duobę, kai viskas mažėjo, traukėsi, ir viskam pateisinti skambėjo žodis – krizė.
Tuo tarpu tiek mūsų partijos inicijuotas tyrimas dėl bankų, tiek dabartinė krizė parodė, kad ir anuometinę krizę buvo galima suvaldyti visiškai kitaip. Socialdemokratų valdymas buvo, šnekant medicininiais terminais, kaip izolinija – kai sustojus širdžiai kardiogramoje nebelieka jokios kreivės, tik tiesė.
Toks ir lydėjo jausmas jiems valdant, kad geriausiu atveju liks taip, kaip yra, kad tik nepablogėtų.... Na, o liberalų politika, man visiškai nepriimtina. Manau, kad ji be galo destruktyvi. Juk jeigu turime tik teises, bet neturime pareigų – tai ilgainiui turėsime skaudžias pasekmes ir valstybei, ir žmogui.
Trys svarbiausios vertybės: šeima, sveikata, tikėjimas.
– Kokias vertybes išskirtumėte kaip sau artimiausias?
– Trys svarbiausios vertybės: šeima, sveikata, tikėjimas. Pirmiausia, šeima – tai vyro ir moters sąjunga, kurioje gimsta vaikai. Tai pagrindinė visuomenės ląstelė, visa ko pradžia. Kitas dalykas, labai džiaugiuosi savo partijos požiūriu į sveikatą kaip vieną svarbiausių prioritetų. Tačiau ne kaip pramonės finansavimo prioritetą, o kaip pacientų interesų, sveikos gyvensenos puoselėjimo prioritetą. Todėl daug nuveikėme ligų prevencijos srityje, kad žmonės nesusirgtų. Ir dar, tikėjimas. Esu katalikė ir man svarbu, kad būtų gerbiama teisė išpažinti savo tikėjimą. Dabar žiniasklaidoje pastebiu madą pašiepti katalikybę, prisiminkime ir mano kolegės Agnės Širinskienės atvejį, kai ji buvo pajuokta dėl apgintos disertacijos teologine tema, o jos ginamos išvados iškraipytos. Keista, bet nesu žiniasklaidoje girdėjusi panašių neigiamų pastabų apie musulmonų ar kitą tikėjimą. Bet jeigu žmogus yra katalikas ir turi savo požiūrį – tai jis „automatiškai“ atsilikęs, homofobas, ir jo teisė vadovautis savo vertybėmis tarsi atmetama. Tai kur toji tolerancija?
– Pakalbėkime apie Seimo nario darbo specifiką. Kaip įsivaizdavote šį darbą prieš čia ateidama, ir kokią realybę pamatėte?
– Prisipažinsiu, kad prieš ateidama į Seimą, mąsčiau kaip daugelis – nesuprasdavau, ką jie ten veikia. Visgi nustebino didžiulis darbo krūvis, plati nagrinėjamų temų apimtis.
Anksčiau dirbau medicinos sistemoje, joje gerokai daugiau apibrėžtumo, aiškumo. Sakykime, mano sritis buvo transplantacija, arba dar anksčiau – nefrologija, inkstų ligos. Žinoma, turėjau nusimanyti ir susijusiose srityse, nes juk negydome tik inkstų, o visą kūną, bet visgi jei yra tarkime, kardiologinė problema - galėdavau pasikviesti konsultacijai kardiologą.
O Seime tenka rūpintis viskuo – ne tik išmanyti visas medicinos sritis, bet ir gerai suprasti ekonominius, finansinius aspektus, todėl iš pradžių teko labai daug skaityti ir mokytis.
Vis girdžiu apie šiltą Seimo kėdę, bet galiu pasakyti, kad realybėje ji labiau reiškiasi tuo, jog visai nebelieka laiko paprastiems ir mėgiamiems dalykams.
Vis girdžiu apie šiltą Seimo kėdę, bet galiu pasakyti, kad realybėje ji labiau reiškiasi tuo, jog visai nebelieka laiko paprastiems ir mėgiamiems dalykams: nueiti į sporto klubą, šeimai pagaminti vakarienę – visą laiką užima posėdžiai, diskusijos, renginiai, susitikimai.
Žinoma, tiesa ir tai, kad jeigu ne ta šilta kėdė, nebūčiau sutikusi tiek nuostabių žmonių, kurių atsidavimas kitiems tiesiog stulbina. Štai Sveikatos apsaugos ministerijos rengtuose visuomenininkų apdovanojimuose sutikau tokių, kurie vyresnio amžiaus žmonėms rengia paskaitas, žygius, skambina pasikalbėti, našlaičiams vaikams organizuoja sporto, meno užsiėmimus – ir visa tai daro nemokamai, savo laisvo laiko sąskaita.
– Ar tikrai daug dirbti Seime nėra veikiau jūsų asmeninis pasirinkimas, o ne būtinybė? Argi nėra Seime tinginiaujančių?
– Tėvai man įdiegė stiprų atsakomybės jausmą, tačiau pastebiu, kad ne visiems jis duotas – turime ir Seime kolegų, kurie sutarus nepadaro, neateina, nepraneša. Tačiau kalbant bendrai, didžioji dauguma Seimo narių yra tikrai daug dirbantys. Apskritai, reikėtų pridėti, kad Seimas yra visuomenės atspindys – kiek turime netinkamai besielgiančių, o kiek sąžiningų, kompetentingų – lygiai tokios sudėties ir mūsų Seimas.
Tačiau manau, kad tų, kurie nieko neveikia, kelias trumpas – jiems vis labiau nebelieka vietos šiame laikmetyje, kai vyksta politinis virsmas ir ateina politikai su nauju požiūriu į politiką ir visuomenę.
– Kokį virsmą turite omenyje?
– Į Seimą man tekdavo ateidinėti ir anksčiau, kai buvau paskirta neetatine patarėja transplantacijos klausimais, kai buvau įstaigos, pavaldžios Sveikatos apsaugos ministerijai vadovė. Taigi, turėjau ne vieną progą įsitikinti, kad ankstesni Seimai nepasižymėjo nei didele kompetencija, nei gera vadyba, tačiau būdavo kupini nepamatuotos politinės agresijos ir susipriešinimo. Būdavo, jeigu kas Seimo narių akimis dirba blogai, tai per visą žiniasklaidą nuvilnija garsūs grasinimai visus atleisti, pernelyg nesigilinant į to priežastis ir nesiūlant jokių alternatyvų. Todėl ir norisi atkreipti dėmesį, kad ši nauja politikų karta nebeturi tos tuščios agresijos, o kartu gerai išmano politinę vadybą.
Nauja politikų karta nebeturi tos tuščios agresijos, o kartu gerai išmano politinę vadybą.
Man labai imponuoja tokie ministrai kaip Aurelijus Veryga, Linas Kukuraitis, Žygimantas Vaičiūnas – tai tikrai naują požiūrį į žmogų ir darbą atstovaujantys politikai, kurie dirba ramiai, nuosekliai, o sprendimus priima argumentuotai. Sakyčiau, kad būtent gebėjimas suvienyti, pasiekti susitarimą ir yra svarbiausias gero politiko bruožas.
– Ar pavyko ką nors bendromis pastangomis nuveikti su opozicija?
– Deja, teko labai stipriai nusivilti opozicija kaip jėga, kuri galėtų valdantiesiems pasakyti, kas padaryta negerai ir, svarbiausia, ką reikėtų daryti kitaip. Tačiau vietoje to visą kadenciją stebėjome siekį mums pakenkti bet kokia kaina – ne kartą rizikuojant ir visų Lietuvos žmonių gerove. Galiu pasidžiaugti nebent tuo, kad kai kurie politikai iš opozicijos akivaizdžiai nenorėjo laikytis tokios savo lyderių nubrėžtos politikos ir patys mezgė su mumis kontaktą – jų balsais priėmėme ne vieną įstatymą.
Panašiai kaip tikrai dirbančios opozicijos, mums trūksta ir vadinamosios ketvirtosios valdžios – juk būtent žiniasklaida turėtų analizuoti ir atskleisti, kas yra kas, tačiau mūsų šalyje ji tuo neužsiima, bet dažniausiai stengiasi iš visko padaryti šou. Galbūt tai yra dalies žiniasklaidos, o gal dalies žurnalistų brandos klausimas, o gal tiesiog buvo prarasta labai daug pajamų netekus galimybės reklamuoti alkoholį, farmacijos produktus ir kitą?
Pavyzdžiui, kaip paaiškinti tai, kad žiniasklaidoje nuolat matome vieną ir tą pačią pacientų organizacijos atstovę, kuri du kartus kandidatavo į Seimą konservatorių sąraše? Argi žinant šį faktą dar gali būti keista, kad ji kritikuoja viską iš eilės, ko tik mes imamės? Kodėl tuomet nekalbinti kitų pacientų organizacijų atstovų, kurie tokių politinių sąsajų neturi? Gerai bent tiek, kad šiais laikais mes turime socialinius tinklus.
– Ar buvo sunku priimti kritiką, kuri visą kadenciją lydėjo jūsų partijos iniciatyvas?
– Aš manau, kad sulaukėme ir teisingos kritikos – mes į ją reagavome. Tuo tarpu kalbant apie lobistų inspiruotą kritiką, pavyzdžiui, dėl alkoholio įstatymo, kurią dažnu atveju išsakydavo alkoholio gamintojų finansuojami mokslininkai – tokia nekonstruktyvi kritika yra bevertė ir klaidinanti. Galiu tik pasiteirauti, kokiuose rimtuose moksliniuose leidiniuose bus išspausdinti tie moksliniai tyrimai, už kuriuos sumokėjo alkoholio pramonė? Tikiu, kad nepaisant visko, didžioji dalis žmonių supranta ir vertina mūsų padarytus darbus.
Tikiu, kad nepaisant visko, didžioji dalis žmonių supranta ir vertina mūsų padarytus darbus.
– Ar jaučiate, kad visuomenėje Seimo narys yra gerbiamas, laikomas autoritetu?
– Dauguma žmonių rodo didelę pagarbą, kartais, atrodo, net nepelnytą. Seimo narė – na ir kas? Šiandien Seimo narė, o rytoj gal verslininkė, gydytoja, mokytoja. Būna, manęs klausia: ką darysit, jeigu jūsų neišrinks? Atsakau: o ką visi daro? Eisiu dirbti kitur, nematau tame problemos.
Ir man labai norėtųsi, kad visuomenė nebūtų supriešinta su valdžia, nes visuomenė išsirenka iš savo tarpo žmones, kurie kuria jos ateitį, įstoriją, numato mums visiems kryptis. O jeigu tos kryptys netenkina – burkitės, eikite į Seimą, kurkite savas.
Man patinka labai taikli karikatūra, kurioje vaizduojamos trys žmonių eilės: didžiausia kritikuotojų, mažesnė patarinėtojų, o darytojų beveik visai nėra. Bet visgi jaunieji gydytojai labai teisingai sako: būk pokytis, pats padaryk. Todėl aš Seime, todėl ir toliau noriu čia būti ir veikti.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkimų sąskaitos
