Mintimis, užplūdusiomis po savanoriško budėjimo Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, Seimo narys sekmadienį pasidalijo socialiname tinkle „Facebook“. Žemiau pateiktas tekstas – neredaguoti P.Saudargo įspūdžiai.
Pirmuosius P.Saudargo įspūdžius skaitykite šiame tekste.
„Šauliai plečia kasdienes pajėgas ir evoliucionuoja iš liftininko padėjėjų į pagalbininkus skyriuose. Tampame maisto išnešiotojų padėjėjais, valytojų padėjėjais ir visų kitų neužkamšytų galų padėjėjais. „Neužkamšyti galai“ – tai ne koks priekaištas, tai karo stovio konstatavimas. Jau kuris laikas ant lagaminų gyvena ištisi ligoninės skyriai, kurie jau rytoj turi būti perkraustyti ir perorganizuoti į kovidinius skyrius. Jau rytoj jie vėl persipildys pacientais. Jau rytoj užsikrėtę iškris nauji gydytojai, slaugytojai, liftininkai. Ligoninė – tai didelis pulsuojantis organizmas, ir mes skverbiamės į šį organizmą, stengdamiesi netrukdyti ir patys rasti efektyviausius pagalbos būdus, savanorystės schemas. Juk reikia suderinti savanorių funkcijas, praeiti instruktažą, pasirašyti sutartis, pasidaryti testą, sustatyti grafikus. Čia ir dabar. Nes rytoj jau reikia stoti į nepertraukiamą tarnybą. Per kelias dienas jau turime dešimtis apmokytų šaulių ir savaitėms į priekį supildytus budėjimo grafikus“, – pasakoja P.Saudargas.
„Šiandien su Gabrieliumi Liaudansku įsiskverbėm į maisto išnešiojimo procesą „reabilitaciniam“. Skyrių pavadinimai dabar labiau istoriniai, nes visi – tiesiog kovidiniai. Žinoma, rūsčioji karalienė Reanimacija – kiek kito statuso. Čia kosėjimo mažiau. Čia tik tas periodinis aparatų pypsėjimas, lyg tylus beldimas į Dangaus vartus... Gal dar ne šiandien. Gal dar ne šią minutę... Atvežu Reanimacijai iš trečio aukšto kardiografą. Tas didelis juodas maišas ant lovos... Tarsi kažkoks baisus padaras, įsibrovęs iš kito pasaulio, prarijo žmogų ir neatiduoda. Dangaus vartai atsidarė ir užsidarė. Žmogaus ten jau nebėra. Tik buvo. Buvo kažkieno tėvas, mama, senelis, močiutė, sesuo, brolis. Liko tik didelis, juodas maišas... Grįžtu.
Dalinam maistą tiems, kuriems jo vis dar reikia. „Šitas pats nepavalgys, reikia padėti,“ – sako slaugytoja. Palatoje – seneliukas, stirksančiu žilų plaukų kuodu ir barzdele. Charizmatiškas lyg iš Hemingvėjaus apysakos. Toks tikras Kalėdų senelis, tik suvargęs kaip iš Gulago. Žiūri tiesiai į akis giedriausiu žvilgsniu ir sako kažką, lyg ir lietuviškai, lyg ir ne. „Papit chatite?“ (liet. Atsigerti norite?) – bando slaugytoja. Tie patys nesuprantami užkalbėjimai pusbalsiu – kad bent galvą linktelėtų ar papurtytų. Bet ne, jis gi mums sako ko nori, mes tik nesuprantam... Vėliau imu perprasti, kurie „užkalbėjimai“ reiškia „taip“, o kurie – „ne“. Taip pavyksta sugirdyti net dvi stiklines arbatos ir įsiūlyti du šaukštelius omleto. Išsiskiriam lyg seni pažįstami. Patikinu, kad „puikiai laikosi ir jau greitai važiuos namo“, ir pamojuoju išeidamas. Seneliuko žvilgsnis lieka įstrigęs kažkur giliai, giliai lyg graudulys gerklėje.
Kelios slaugytojos ir dešimtys ligonių. Maistas, vaistai, švirkštai, lašinės, temperatūra, spaudimas, higiena, pulsoksimetrai, deguonis... Deguonis! Neatsiejamos kovido skyrių gyvybės arterijos driekiasi link kiekvienos lovos. Jei deguonis krenta, o stipriai paveiktiems užkrato jis krenta neišvengiamai – atsiduri Everesto viršukalnės „mirties zonoje“. Be papildomo deguonies iš ten grįžti sunku. Nauja mano veikla ir susijusi su pačiu deguonimi, ir dar su distiliuotu vandeniu. Prie kiekvieno deguonies „čiaupo“ – toks stiklainėlis prisuktas ir distiliuoto vandens jame turi būti tiek, kiek reikia. Išklausius instruktažą, prasideda vandens kanistriuko kelionė per palatas. Kur reikia, atsuki, pripili ir vėl užsuki. Norint atlikti šią procedūrą, kelioms sekundėms tenka užsukti deguonies sklendę, o tada tenka kaip begalint mandagiau atsiprašyti paciento. Deguonis yra deguonis. Ta proga patikinu, kad „puikiai laikosi ir jau greitai važiuos namo“.
Paskui lenktyniaujam su slaugytojos padėjėja, kas pirmas išplaus savo pusę skyriaus. „Čia gerai dirbti, kolektyvas draugiškas,“ – sako slaugytojos padėjėja, – „O būna visko, tokių gyvačių būna....“ Apie savo darbovietę nutyliu. Ten irgi visko būna…
Būna kūnai be valios. O būna, kad valia geležinė, bet kūnas jau neklauso. Buvo „reabilitaciniam“ vienas toks pusiau suparalyžiuotas seneliukas. Atrodė gulintis, vos begyvas. Bet ten, kur jam užsinorėjo, eiti įsispyrė pats savom kojom. Tempti reikėjo įsiręžus. Tikslas – lyg ir tas pats, bet atrodo lyg priešintųsi savo pagalbininkams. Pats, ir viskas. Ir nuėjo. Ir parėjo. Suvargęs dar labiau nei buvo, bet išdidus… Kaimynas stebėjo nejudėdamas, tik vieną akį pramerkęs. Šiam jau visai blogai – pamaniau. Pasirodo, ne. „O kai persergi, tai įgyji imunitetą ir jau antrą kartą nesirgsi, kitų irgi nebeužkrėsi?“ – staiga klausia jis. Aš dėstau žinias ir patirtis. Pasirodo, jis dėl proanūkių jaudinasi… Kai išeis, ar pasimatyti galės. Stiprūs vyrai šioje palatoje. Jau ir pats tikiu – greitai grįš namo“, – įspūdžiais dalijasi Seimo narys.
