„Išsiaiškinome, kad sumažėtų paslaugų prieinamumas, ir tie žmonės, kurie dirba, toliau negalėtų ar nenorėtų turėti praktikos, kyla tokios problemos. Manau, kad turėtume svarstyti įstatymo projektą dėl psichologų licencijavimo ilgiau ir nuspręsti, ar jis iš viso yra būtinas“, – po susitikimo žurnalistams sakė V.Pranckietis.
Pasak V.Pranckiečio, diskusijos dėl projekto gali būti pratęstos ir kitą savaitę planuotas balsavimas Seimo salėje būti atidėtas. Įstatymą, reguliuojantį psichologų veiklą, Seime bandoma priimti jau beveik dešimtmetį.
Projekte numatyta, kad praktinę veiklą vykdantis psichologas privalėtų būti Lietuvos psichologų sąjungos narys, privalėtų laikytis Psichologų etikos kodekso, turėtų gauti licenciją, kuri galiotų penkerius metus. Kad gautų licenciją, psichologas turėtų suteikti ne mažiau kaip 1500 praktinės veiklos valandų paslaugų prižiūrint psichologui supervizoriui. Licencijas išduotų Lietuvos psichologų sąjunga.
Lietuvos psichologų bendruomenė neturi vieningos pozicijos dėl planų licencijuoti jų veiklą. Projektą remia Lietuvos psichologų sąjungos vadovybė, argumentuodama, kad įstatymas užtikrintų kokybiškas paslaugas, tačiau kita pusė kritikuoja nuostatas dėl privalomos narystės šioje organizacijoje, licencijavimo.
Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentas Visvaldas Legkauskas teigia, jog priėmus įstatymą dar sumažėtų psichologų paslaugų prieinamumas, nes dėl išaugusių veiklos kaštų dalis psichologų gali tiesiog atsisakyti veiklos. Kartu jis teigia, kad psichologų kvalifikacija ir šiuo metu užtikrinama per sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo sistemas.
„Tai nepakeistų nekvalifikuotų paslaugų teikimo, nes įstatymas sukonstruotas taip, kad palies ir kontroliuos tik tuos žmones, kurie dirba sąžiningai, o jie šiuo metu ir taip kontroliuojami sveikatos, socialinio darbo ir švietimo sistemose“, – po susitikimo su V.Pranckiečiu žurnalistams sakė V.Legkauskas.
Psichologas taip pat kritikuoja nuostatą, kad už licencijavimą atsakinga būtų Lietuvos psichologų sąjunga, nes taip nevyriausybinei organizacijai būtų perduota valstybės funkcija.
„Valstybė pavestų savo funkciją nevyriausybinei organizacijai, tą funkciją gausiai finansuotų, todėl nevyriausybinė organizacija įgytų nepalyginamai daugiau galių, taptų turtinga ir galinga, o rezultatas paprastam žmogui būtų paslaugų sumažėjimas, o rezultatas paprastam psichologui – praktikos pasunkėjimas“, – kalbėjo VDU atstovas.
Anot jo, įstatyme įrašyta prievolė tam tikrą valandų skaičių dirbti su supervizoriumi, o tai psichologui kainuotų papildomai, gali tapti nepakeliama našta į provinciją važinėjantiems psichologams, jie tiesiog atsisakys praktikos.
„Psichologų sąjunga sako, kad praktikos kaštų išaugimas paprastam psichologui nebūtų didelis, bet kuris dirba etato dalimi, iš jo uždirba 200 eurų ir važiuoja dėl to kažkur į rajoną ir labai nedidelis praktikos kaštų išaugimas gali priversti priimti sprendimą to daugiau nebedaryti“, – kalbėjo psichologas.
Psichologė Rūta Klišytė tvirtino, kad pakaktų psichologų darbo reglamentavimo, taip pat užtikrinti, kad jie turėtų reikiamą išsilavinimą, o licencijavimas būtų perteklinis.
„Mūsų psichologams užtektų reglamentavimo, jų sąrašų, kad būtų visi diplomuoti, su magistro laipsniais, nes ir magistrantūroje yra iki šešių mėnesių privaloma praktika psichologo studentui ir ji prižiūrima. Kai psichologas institucinėj įstaigoj dirba ir gauna 400 eurų į rankas už etatą, ir dirba 0,5 ar 0,75 etato, kas mokės už tas supervizijas, tobulėjimą – jis pats? Jis apsisuks ir išeis“, – sakė R.Klišytė.
Ji taip pat kritikavo, kad psichologai negalėtų laisvai rinktis, kur kelti savo kvalifikaciją. „Tie kursai yra mokami, ir, kas baisiausia, jie nėra pasirinktiniai, supervizoriai – iš sąrašo, supervizijos yra mokamos, ir Vilniuje apie 40 eurų valandos kaina. Aš juos turėsiu samdyti už savo pinigus, ir turėsiu mokėti už licenciją, savo mokymus, nes paskaičiavome, apie 2 tūkst. eurų per metus aš turėčiau išleisti“, – tvirtino psichologė.
Tuo tarpu už įstatymą pasisakantys psichologai teigia, kad šiuo metu nėra jokių įstatymiškai sureguliuotų svertų, kurie užtikrintų teikiamų psichologinių paslaugų kokybę. Lietuvos psichologų sąjungos vadovybė šią savaitę kreipėsi į Seimo narius, prašydama priimti Psichologų praktinės veiklos įstatymą.
„Žmogus, ieškantis psichologinės pagalbos, paprastai ne tik kad nelabai skiria psichologą nuo psichiatro ar psichoterapeuto, bet ir negali žinoti, ar prieš jį esantis psichologas yra patikimas specialistas. Todėl pagrindinis įstatymo siekis yra užtikrinti kokybiškas paslaugas visų praktinę veiklą vykdančių psichologų, įskaitant ir dirbančius privačiai“, – šiame kreipimesi teigia Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Neringa Grigutytė.
Jame teigiama, kad įstatymu klientų apsauga ir psichologinių paslaugų kokybė būtų užtikrinta per pagrindines keturias įstatymo projekte įtvirtintas nuostatas: tinkamą psichologo išsilavinimą; praktinę veiklą konkrečioje srityje, kuri pradžioje atliekama su labiau patyrusio kolegos priežiūra; psichologo profesinės etikos kodekso laikymąsi bei nuolatinį kvalifikacijos kėlimą.
Pasak N.Grigutytės, Lietuvos psichologų sąjunga pasisakė už tai, kad licencijas turėtų išduoti valstybinė institucija, tačiau nė vienai ministerijai nesutikus licencijuoti psichologų pagal analogiškus notarų, architektų ar odontologų modelius psichologų profesijos reguliavimo funkciją galėtų atlikti savivalda – psichologų bendruomenė.
Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto profesorė Danutė Gailienė teigia, kad stebėdama profesiją mato nesėkmingo konsultavimo atvejus, psichologais prisistatančių žmonių veiklą ar nuo jos nukentėjusius žmones.
„Skaičiais to nenusakysi, nes skundai dėl galimų psichologo etikos pažeidimų net negali būti nagrinėjami, nes nėra reikalingų įstatymų. Dirbdama savižudybių prevencijos srityje žinau atvejų, kai suicidinės rizikos asmenys buvo konsultuojami neturinčių reikiamos kvalifikacijos specialistų ir todėl nebuvo išgelbėti. Reikia pasakyti, kad tai būna didelis sukrėtimas ir pačiam konsultavusiam specialistui. Ar turime laukti, kol suvesime tokių atvejų statistiką? Tikrai ne. Kiekvienas žmogus, kiekviena gyvybė yra brangi, ir todėl turime kuo greičiau juos apsaugoti, įvesdami vieningą psichologų paslaugų teikimo kokybinį reguliavimą“, – teigia D.Gailienė.
