„Prieš dvidešimt metų tapome didelės tragedijos, brutalaus ir ciniško nusikaltimo, o kartu – didžio pasiaukojimo, tikrojo didvyriškumo liudininkais. 1991-ųjų Sausio 13-ąją Lietuva dar kartą patvirtino sau ir pasauliui, kad galutinai ir neatšaukiamai pasirinko tiesą, laisvę ir orumą, kad yra pasirengusi šias vertybes ginti iki paskutinio kraujo lašo“, – laiške rašo I.Degutienė.
Seimo pirmininkė pabrėžia, kad tuomet kraujo lašas buvo ne tik simbolis – jis virto realybe, kai įniršę žudymo profesionalai puolė žudyti beginklių Lietuvos žmonių.
„Puolė, bet turėjo pripažinti savo bejėgiškumą – mūsų šalis jau buvo pasikeitusi: tai buvo ne marionetinė imperijos kolonija, o Valstybė. Su savo tiesa ir istorija, su tautine ir valstybine atmintimi, su savo piliečiais, iš visų šalies miestų ir kaimų tomis dienomis skubėjusių į Vilnių ginti savo laisvės“, – teigia I.Degutienė.
Parlamento vadovės įsitikinimu, tauta nenugalima, kai tautos dvasioje ir atmintyje iškyla visų laikų jos laisvės gynėjai nuo Pilėnų iki Žalgirio, nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios savanorių iki pokario partizanų, kai pavienio žmogaus gyvenimas ir tikėjimas sutampa su esančių šalia gyvenimu ir tikėjimu.
„Galima užimti vieną ar kitą pastatą, galima gąsdinti ir žudyti jos žmones, o nužudytus ir sužeistus dar ir šmeižti, tačiau tai – tik laikinos apgailėtinos agresorių konvulsijos, kurias matėme prieš dvidešimt metų“, – laiške Laisvės gynėjams rašo Seimo pirmininkė.
1991-ųjų sausio 13-ąją sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių. Sovietų kariai tada neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbė apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.
